Kai prieš dvylika metų atvyko į Panevėžį, Asta Laumytė galvojo, kad čia – tik laikina stotelė.
Kai prieš dvylika metų atvyko į Panevėžį, Asta Laumytė galvojo, kad čia – tik laikina stotelė.Gydytoja odontologė manė Aukštaitijos sostinės taip ir nepamilsianti, tačiau sena svajonė tapti gide atvėrė visai kitokį miesto veidą. O jis visu savo grožiu atsiskleidė nupūtus laiko dulkes.
Vasaros miestas
Iš Biržų krašto kilusi Asta Laumytė kadaise sau pažadėjo, kad į Panevėžį, savo vaikystės atostogų miestą, niekada negrįš.
Visgi gyvenimas dažnai scenarijų sudėlioja kitaip, nei pats žmogus planuoja.
Šiandien Panevėžys tapo jos tyrinėjimų ir meilės objektu, o gal net ir savotiška misija.
Odontologė laisvu laiku neria į savo didžiąją aistrą – kolekcionuoja Panevėžio atvirukus, kuriuose telpa istorijos, nutylėtos detalės ir nostalgiški miesto portretai.
Kolekcininkė, geriau žinoma Rafaelės Samtis slapyvardžiu, įsitikinusi: miestą, kaip ir žmogų, galima pažinti sluoksnis po sluoksnio, tad į šią pažinimo kelionę ji kviečia ir kitus miesto istorijai neabejingus panevėžiečius ar miesto svečius – ne tik savo kuriamame tinklaraštyje, bet ir kartais vedamose ekskursijose – pasivaikščiojimuose.
Panevėžys A. Laumytei visuomet buvo vaikystės vasaros atostogų miestas.
Kaip miesto vaikai atostogas leisdavo pas senelius kaime, taip ji, kaimo vaikas, iš Biržų rajono atvykdavo svečiuotis pas Panevėžyje gyvenančią tetą.
Baigusi mokyklą išvyko į Kauną studijuoti odontologijos. Rinkdamasi, kur toliau gyventi ir dirbti, Panevėžio į savo galimybių miestų sąrašą nerašė.
„Aš užaugusi kaime, tad man Panevėžys atrodė labai didelis miestas. Kai baigusi mokslus ieškojau darbo, galvojau, kad bet kur važiuočiau, tik ne į Panevėžį. Bet gyvenimas taip susiklostė, kad visu etatu darbas buvo pasiūlytas būtent Panevėžyje. Maniau laikinai, bet tas laikinai tapo tikriausiai visam. Dabar nieko kito nesinori, man pavyko šį miestą prisijaukinti“, – šypsosi A. Laumytė.
Tarp medicinos ir turizmo
Anot pašnekovės, Panevėžys be galo patogus miestas – visi oro uostai panašiu atstumu, net iki jūros Latvijoje nuvažiuoti tetrunka pora gerų valandų. Šio patogumo kiti miestai galėtų pavydėti. Be to, čia nėra didelių kamščių.
„Vilniuje keliaujant tenka numatyti bent valandą rezervo, bet įstrigus kamštyje supranti, kad vis tiek dar bent valandą mažiausiai teks vėluoti. Panevėžyje atstumai tokie, kad juos nesunkiai galima įveikti ir pėstute“, – miesto privalumus vardija pašnekovė.
Vaikščioti po miestą ir kaskart atrasti jame ką nors naujo ir įdomaus A. Laumytei visuomet patikdavo.
Dar studijuodama su kurso drauge pėsčiomis išmaišė visą Kauną – jo piliakalnius, senus pastatus, įdomias vietas.
Anot Astos, ją visuomet traukė ten, kur nepažinta.
Dar besimokant mokykloje buvo kilusi mintis rinktis ne medicinos, o gido kelią, tačiau klasės auklėtoja nuo šio žingsnio atkalbėjo.
„Gal devintoje ar dešimtoje klasėje grįžome iš ekskursijos, kuri man taip patiko, jog auklėtojai pradėjau pasakoti, kad būsiu gide. Tačiau auklėtoja atkalbėjo, sakė, kad galiu pasiekti gerokai daugiau. Gide netapau, bet šią svajonę įgyvendinau kitaip“, – šypsosi odontologė.
Didžiavosi bažnyčiomis ir fabrikais
Prieš pat pasaulį sukaustant karantinui, A. Laumytė pamatė, kad Vilniuje organizuojami nuotoliniai gidų kursai.
Jauna moteris suprato tos galimybės negalinti praleisti.
Šiuose kursuose labai daug dėmesio buvo skiriama autorinėms teisėms, pasirodo, net ir gidai negali taip paprastai naudotis kažkieno jau surinktomis senomis nuotraukomis, kita archyvine vaizdine medžiaga.
Tad pati Asta internete pradėjo ieškoti senų fotografijų ar atvirukų su miesto vaizdais.
„Taip vienas po kito mano kolekcijoje atsirado nuotraukos ar atvirukai, pasakojantys Panevėžio istoriją. Aš esu tokia: jeigu ko nors imuosi, būtinai padarysiu iki galo. O to galo nėra – kad ir kiek ieškotum ir domėtumeisi, atsiranda vis kas nors naujo. Taip palaipsniui užsimezga santykiai su kitais kolekcionieriais, jie taip pat pamėtėja įvairių idėjų. Tai neaprėpiami klodai“, – pasakojo A. Laumytė.
Daugiausia senų nuotraukų apie Panevėžį ji aptinka internetiniuose aukcionuose ar elektroninės prekybos svetainėse.
Tai yra atvirukai, o kartais ir jų rinkiniai, atskleidžiantys, kas tuo metu Panevėžyje buvo svarbiausi ir reikšmingiausi objektai. Pavyzdžiui, pagal tarpukariu išleistą atvirukų kolekciją matyti, kad miestas didžiavosi savo pramone, švietimu ir maldos namais.
Šiuo metu iš didžiausių tarpukario pramonės milžinų – S. Montvilos fabriko ir „Kalnapilio“ gamyklos – veikia tik pastaroji.
Kalbant apie pramonę, senose tarpukario nuotraukose dažnai matoma ir elektrinė – įrodymas, kad tuo metu miestas buvęs modernus ir jau ne žibalinėmis lempomis apšviečiamas.
Tiesa, dar kitose nuotraukose matyti skurdūs medinių lūšnelių rajonai, nors akį nedžiuginantys vaizdai dažnai tik fragmentiški.
„Išties labai gaila, kad iki mūsų dienų neišliko kruopščiai suręstų ir ornamentuotomis lentomis pagražintų medinių namelių“, – apgailestauja Panevėžio istorijos metraštininkė.
Sugriauto centro vaizdai
Kolekcininkė pastebi, kad ir tarpukario, ir kito laikotarpio nuotraukose dominuoja bažnyčios – dažniausiai Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bei Švč. Trejybės bažnyčia. Seniausiame jos atviruke matyti, kad visa tai, kas yra šiauriau už Nevėžio nuo dabartinio miesto centro, turėjo kitą pavadinimą – taip ir parašyta atviruke – Nikolajevas. Bet jau tuomet miestas didžiavosi savo ištaiginga raudonų plytų bažnyčia.
„Jei reikėtų iš senųjų miesto atvirukų atrinkti patį populiariausią objektą, neabejotinai tai būtų raudonoji bažnyčia. Tai lyg koks panevėžietiškas brangakmenis, kurį fotografavo iš visų pusių, lakstė aplink jį, netgi iš nugaros. Sunku pasakyti, kas joje tokio ypatingo – galbūt pastato mastelis? Aplink kaip maži nykštukai stovi medinės gryčios, o bažnyčia, pakėlus galvą, išdidi ir be galo graži“, – pasakoja kolekcininkė.
Daugiausia atvirukų jos kolekcijoje yra iš Pirmojo pasaulinio karo laikotarpio.
Stebina, kad paprastai atvirukuose stengiamasi pavaizduoti tai, kuo miestas gali didžiuotis, bet galima rasti ir visiškai sugriauto Panevėžio vaizdų.
„Tarp labiausiai šokiravusių rastų senų nuotraukų – Laisvės aikštės nuotrauka su užrašu, kad rusai sugriovė miestą. Išties sunku patikėti, kad Pirmojo pasaulinio karo metais miesto centras buvo taip sugriautas. Realiai neliko nieko, tik griuvėsiai. Labai keista, kad tokie tragiški vaizdai tapo atvirukais. Neįsivaizduoju, kam tokius siųsti savo artimiesiems, bet buvo, kas siuntė. Ir galiu pasakyti, kad dažnai. Tokie atvirukai nėra retenybė. Kartkartėmis pasirodo parduodami. Vadinasi, jų tiražas turėjo būti nemažas, kad išliko iki šiol“, – svarsto A. Laumytė.
Rūmai, kurie davė gyvenimą
Kiek keista ir jai pačiai buvo, kad aukcionuose daugiausia galima rasti seniausių, Pirmojo pasaulinio karo laikus siekiančių atvirukų su Panevėžio vaizdais.
Kaip išsiaiškino Asta, tuo metu vokiečių kariai galėjo kažkiek atvirukų siųsti nemokamai. Todėl neatsitiktinai daugiausia jų aptinkama Vokietijoje.
Įdomūs ne tik patys atvirukai, bet ir užrašai kitoje jų pusėje. Daugiausia užrašų vokiečių, rusų ar prancūzų kalbomis, pavienių atvirukų galima rasti ispanų ir lietuvių kalbomis.
Viename A. Laumytės kolekcijos atvirukų, kuriame pavaizduota mokytojų seminarija, dabartinė Panevėžio kolegija, yra užrašas, kad tai rūmai, kurie davė gyvenimą.
Pasak pašnekovės, galima spėti, kad atviruką užrašė mokytojų seminarijos mokinys, vėliau tapęs mokytoju.
„Nors nėra aišku, kas rašė tekstą, bet jame sutelpa kone visa žmogaus gyvenimo istorija. Kaip vertinami ketveri mokslo metai, koks pasididžiavimas! Reikėtų tik priminti, kad tarpukariu mokytojavimas buvo išties prestižinė profesija. Įdomu ir tai, kad mokytojų seminarija vadinta rūmais. Neįprasta dabartiniams laikams, nors sklaidydama senus atvirukus ir nuotraukas pastebiu tendenciją visus didesnius pastatus taip vadinti“, – pasakoja A. Laumytė.
Iš griuvėsių – į kolekciją
Sovietmečio atvirukai, vaizduojantys Panevėžį, – jau visai kitokie.
Kaip pastebi A. Laumytė, dažnai su ideologiniu atspalviu ir dėmesio centre atsiduria ne tik aikštė su Lenino paminklu, didžiuliai pramoniniai ar visuomeniniai pastatai, bet ir daugiabučių rajonai – tarsi tai būtų gerovės simbolis.
Visgi didžiausias atradimas Astai buvo žinia, kad po Laisvės aikštę zujo autobusai, tai dar prisimena vyresnės kartos panevėžiečiai.
Beje, miesto vaizdais buvo puošiami ir vokai, kurių taip pat nemažai turi A. Laumytė.
Jos kolekcijoje taip pat galima rasti su Panevėžiu susijusių įvairių lankstinukų. Pavyzdžiui, turistams skirtos informacinės brošiūros, kur išvardyti geriausi miesto restoranai. Kaip ir dabar, taip ir sovietmečiu klientai buvo viliojami paskanauti cepelinų, kugelio ar vėdarų.
Šie lankstinukai dabar tampa ir svarbiu informacijos šaltiniu.
Tarp įdomesnių Astos eksponatų – carinę Rusiją menantys, 1900 m. Spirito fabriko gamintų mielių pakeliai. Į kolekcininkų rankas jie pateko iš darbininko, kuris griovė fabriko liekanas ir ekskavatoriaus kaušu iškasė daugybę šių nepanaudotų pakuočių – bent jau taip pasakojo jas Astai pardavęs žmogus.
Dalis kolekcijos – ir Panevėžyje fotografuotų miesto gyventojų nuotraukos.
Pasak A. Laumytės, kiek jos unikalioje kolekcijoje eksponatų – nė neskaičiavusi.
Kiekvienas egzempliorius ją stebina savaip.
Senų atvirukų rinkimas nėra pigus malonumas. Pašnekovės teigimu, jų kainos svyruoja priklausomai nuo amžiaus ir retumo.
Pavyzdžiui, nuotraukas, išleistas Panevėžio 500 metų jubiliejui, galima nusipirkti už eurą, sovietinius atvirukus, kurių tiražai buvo didžiuliai, galima įsigyti už kelis eurus.
Bet pasitaiko, kad aukcionuose net ir pasiūlius kelis šimtus eurų taip ir nepavyksta gauti norimo atviruko, nes kas nors už jį pasiūlo rekordiškai didelę sumą.
„Vilnius ir Kaunas turėjo žymiai daugiau atvirukų, tad jie gerokai pigesni. Panevėžys yra gana brangus miestas kolekcininkams“, – pažymi pašnekovė.
Rafaelės Samtis paslaptis
Kolekcionavimas – tik vienas iš Astos pomėgių.
Nors savotišką miesto metraštį renka sau, tačiau labai nori tais atradimais pasidalyti ir su kitais. Prieš trejetą metų, pasivadinusi Rafaele Samtis, ji pradėjo rašyti savo tinklaraštį apie Panevėžio istoriją.
Pašnekovė šypsosi labai dažnai sulaukianti klausimo, o kas ta Rafaelė Samtis, bet tikslaus atsakymo ir pati neturi.
Šio slapyvardžio šaknys siekia dar vaikystę, kai vaikai kaime rastą ežiuką pakrikštijo Rafaeliu.
Šis vardas ir toliau lydėjo Astą – per lietuvių kalbos abitūros egzaminą žodžiu teko kalbėti apie vieną žymiausių Renesanso menininkų Rafelį Santį, tad ir rinkdamasi sau slapyvardį kiek sulietuvino šią žinomą pavardę ir tapo Rafaele Samtis.
Tiesa, dabar tinklaraštį Asta kiek apleidusi.
Tai reikalauja labai daug laiko, o jo šiuo metu auginant mažylį jaunai mamai labiausiai ir trūksta.
„Jei nori parašyti ką nors įdomaus, reikia labai daug laiko. Supratau, kad kol kas esu bejėgė. Tikrai norėčiau grįžti prie rašymo. Dabar kaupiu tą istoriją sau, bet labai smagu ja pasidalyti. Odontologijos nepaliksiu, nors neatmetu galimybės kartais tapti ir gide po Panevėžį“, – šypsosi A. Laumytė, prieš tris savaites panevėžiečius pakvietusi į nemokamą šeštadieninį pasivaikščiojimą „Panevėžys. Kaip mes“.
