Laimingi bilietai į praeitį: istoriko rankose – 80 metų slėptos partizanų nuotraukos

Ramygalos partizanų gyvenimą įamžinusius negatyvus išvydęs istorikas tą pačią sekundę suprato, koks šis radinys unikalus.

Apie šių nuotraukų egzistavimą net nebuvo žinoma.

Beveik aštuoniasdešimt metų nuo žmonių akių slėptas radinys kol kas dar neatskleidė visų paslapčių, o informacijos apie nuotraukose įamžintus žmones rinkimas kartais primena detektyvą.

Niekieno nematytos

Tikras lobis – negatyvai, kuriuose įamžinti Ramygalos krašto partizanai pirmaisiais pokario metais – į Lietuvos kariuomenės ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialisto Daliaus Žygelio rankas pateko šį pavasarį.

Kas ir kokiomis aplinkybėmis juos rado – kol kas paslaptis.

Žinoma tik tiek, kad negatyvai aptikti Ramygaloje kapitališkai remontuojamame name, kuriame kadaise gyveno fotografas Pranas Plaktukas.

Pasak D. Žygelio, tai – plačiajuosčio fotoaparato juostelės, kurių kiekvienoje telpa 8 kadrai. Tokių juostelių rasta daugiau nei dešimt. Negatyvų dydis siekia 6×9 centimetrus.

„Iš jų niekada nebuvo padarytos nuotraukos. Pamatęs, kas juose užfiksuota, tą pačią sekundę supratau, kad tai yra unikalu, niekada nebuvo išplatinta, niekada nepublikuota“, – sako tris dešimtmečius su partizanų fotografijomis dirbantis istorikas.

Vedė Dievo pirštas

Remontuojamame sename name aptiktų negatyvų būklė labai įvairi. Viena juostelė įplyšusi iki pusės, tačiau tai nelaikoma didele bėda. Vienas ritinėlis buvo užklijuotas lipniąja juosta, kurios klijai persigėrė kiaurai ir sulipdė juostelės sieneles, tad teko restauruoti. Kitos juostelės gavusios drėgmės, tačiau, laimei, jų pažeidimai nėra kritiniai.

„Čia turbūt Dievo pirštas, kad paveikti negatyvų šonai, apačia, o centras, kur yra pagrindinė informacija, sveikas“, – džiaugiasi D. Žygelis.

Per savo karjerą D. Žygelis ne kartą susidūręs su nematytais negatyvais, tačiau su tokia jų gausa – beveik 90 vienetų – pirmą kartą. Paskutinis panašus radinys, tik ne toks gausus, aptiktas apie 2000 metus irgi ties Panevėžio ir Ukmergės rajonų riba griaunant seną pastatą.

Ilgainiui tokių radinių, pasak istoriko, tik retės.

Išskirtiniai kadrai

Į savo rankas istorinius negatyvus paėmusio istoriko laukė milžiniškas darbas identifikuoti nuotraukose įamžintus žmones.

Mat dalies partizanų rezistencinio laikotarpio nuotraukų iki šiol neturėta, o kai kurių partizanų nėra net jų civilinio gyvenimo fotografijų.

„Kaip identifikuoti žmogų, jei jo nuotraukos gyvenime nesi matęs“, – sako D. Žygelis.

Be to, nuotraukose užfiksuotas ankstyvasis pokario laikotarpis – 1944-1946 metai, kai partizanai fotografuodavosi itin retai.

Pasak istoriko, masiškai fotografuotis pradėta nuo 1947-ųjų. To laiko nebesulaukė daugelis pirmųjų pokario partizanų.

Tarsi laiminga loterija

Nufotografuotų žmonių identifikavimas prilygo detektyvui.

Negatyvai rasti Ramygaloje, tuose kraštuose veikė Vyčio apygardos partizanai.

D. Žygelis pasakoja, kad tarp Ramygalos ir Krekenavos, Rodų šile, kitaip dar vadinamame Pašilių miške, buvo įsikūrusi pirmųjų šio krašto partizanų būrių sutelkėjo ir vado Stasio Eitminavičiaus-Rupūžėno stovykla.

„Pats įdomiausias momentas, kai kompiuterio ekrane pasirodo vaizdas, kurio dar niekas niekada nėra matęs. Ir kiekvienas toks naujo vaizdo pasirodymas kėlė jaudulį – kokį loterijos bilietą šį kartą ištrauksiu? Ir visi bilietai buvo laimingi“, – džiaugiasi istorikas.

Kol kas, pasak jo, fotografijose greičiausiai užfiksuotas daugiausia S. Eitminavičiaus-Rupūžėno būrys, tačiau panašu, ypač masiškesnėse nuotraukose, kad fotografavosi ir keli partizanų būriai.

„Faktas, kad veiksmas vyksta Pašilių miške“, – sako D. Žygelis.

Ėmėsi detektyvo darbo

Paties būrio vado S. Eitminavičiaus-Rupūžėno partizaninių nuotraukų iki šiol neturėta.

Kaip ir Jono Juospaičio-Aficieriaus – Bronislovo Juospaičio-Direktoriaus brolio nuotraukų ar Antano Žuko-Žukovo.

Identifikuojant žmones nuotraukose D. Žygeliui pagelbėjo kolegos.

Istoriko bičiulis, kolekcininkas Gytis Daukas iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos gavo joje saugomas Ramygalos–Krekenavos krašte kovojusių partizanų vadų nuotraukas.

Pasak D. Žygelio, bibliotekoje saugomas nuotraukas lyginant su vaizdais rastuosiuose negatyvuose, paaiškėjo, kad pastaruosiuose S. Eitminavičius-Rupūžėnas užfiksuotas kokiuose dvidešimtyje kadrų.

Atpažino artimieji

Brolių Juospaičių situacija buvo kita.

B. Juospaičio-Direktoriaus nuotraukų yra išlikusių. Be to, ir pats D. Žygelis gerai pažinojęs panevėžietį legendinį partizaną, daug su juo bendravęs, tad nesunkiai atpažino jo veidą ir pusę amžiaus slėptų negatyvų fotografijose. Jauną tėvą jose atpažino ir B. Juospaičio-Direktoriaus dukra Danguolė.

„Pamatęs tokį jauną, suvokiau, kad ten jis, bet visada, jei tik yra galimybė, pasitikslinu su jų šeimos nariais. Man tada ramiau“, – sako D. Žygelis.

Visgi istoriko laukė ir netikėtumas. Vienoje iš nuotraukų partizano dukra atpažino ir dėdę – tėčio brolį Joną Juospaitį-Aficierių. Jo fotografijų iki šiol išvis neturėta.

Iki šiol niekas nebuvo matęs ir kito laisvės kovotojo, 1946 metų lapkričio 1-ąją žuvusio Antano Žuko-Žukovo partizaninių nuotraukų. Netgi jo artimieji manė, kad rezistencijos laikotarpiu Antanas nesifotografavo. Šeimai toks radinys Ramygaloje buvo didelis netikėtumas.

Šis partizanas yra 2014–2019 m. Lietuvos kariuomenės vado pareigas ėjusio generolo leitenanto Jono Žuko tėvo brolis.

D. Žygelis pasakoja turėjęs vienintelį A. Žuko-Žukovo portretą iš Lietuvos kariuomenės, maždaug 1939–1940 metų.

Identifikuojant kitus asmenis, pasak D. Žygelio, labai pagelbėjo iš Ramygalos kilusi kolegė Aušra Narsutytė.

Turėdama didelio formato atspaustas fotografijas, ji savaitgaliais važinėdavo po Ramygalą ir jos apylinkes klausinėdama žmonių.

Tačiau iki šiol atpažinti ne visi istorinėse nuotraukose įamžinti partizanai.

Pasak D. Žygelio, šis darbas vis tęsiasi, vis atsiranda artimųjų, prašančių pažiūrėti, ar nėra nuotraukose ir jų giminaičių.

„Esu garantuotas, kad atpažinsime dar ne vieną“, – viliasi istorikas.

Identifikuoti žmones šiose fotografijose gali padėti ir kitąmet Ramygaloje bei Panevėžyje planuojamos jų parodos.

Kreipėsi net į klimatologus

D. Žygelio teigimu, negatyvuose užfiksuoti vaizdai išduoda, kad tai – ankstyvasis partizanavimo laikotarpis. Nuotraukose matomi dideli antžeminiai bunkeriai – tarsi didžiulės iš medžių padarytos palapinės, kuriose tilpdavo apie 20 ir daugiau žmonių. Tokie naudoti ankstyvuoju kovų laikotarpiu, kai partizanai laikėsi dar dideliais būriais. Net pačiam D. Žygeliui nuotraukų su tokiais bunkeriais iki šiol nebuvo tekę matyti.

Negatyvuose įamžintos ir partizanų švenčiamos Velykos.

„Gražesnių nuotraukų, kur partizanai švenčia Velykas, nesu matęs. Jos tikrai nuostabios“, – sako istorikas.

Manoma, kad šie kadrai daryti 1945–1946 metais, mat 1944 metais per Velykas Lietuvoje dar šeimininkavo naciai, o 1947 metais kai kurie nuotraukose matomi partizanai jau buvo žuvę.

D. Žygelis, norėdamas sužinoti tikslesnę datą, kreipėsi netgi į klimatologus.

Nuotraukas nusiuntęs bičiuliui Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto prof. dr. Egidijui Rimkui, prašydamas surasti 1945 ir 1946 metų meteorologinius duomenis.

1945 metais Velykos švęstos balandžio 1-ąją, o 1946 metais – balandžio 21-ąją. Klimatologų manymu, labiau tikėtina, kad nuotraukose užfiksuotos 1946-ųjų Velykos. Mat 1945-aisiais per Velykas Panevėžio meteorologijos stotis fiksavo visą dieną trukusį lietų. Daroma prielaida, kad orai Dembavoje šalia Panevėžio, kur yra stotis, ir Krekenavoje, šalia kurios yra partizanus glaudęs Pašilių miškas, labai nesiskyrė.

„Mane „veža“ toks tyrimas. Nuotraukoje matome, kad ant stalo sudėtas maistas. Lietaus požymių nesimato – stalas sausas, duona padėta tiesiai ant stalo“, – pasakoja D. Žygelis.

Įamžino sovietų žvėriškumą

Kas fotografavo partizanus, nėra tiksliai žinoma. Nors negatyvai rasti Ramygalos fotografo P. Plaktuko namuose, istorikas visgi mano, kad istorinių kadrų autorius ne jis.

„Galiu pagrįsti nuotraukų analize, žiniomis ir intuicija, bet objektyviai įrodyti to negaliu. Aš keliu versiją, kad fotografavo Rapolas Baltrūnas“, – sako D. Žygelis.

Šis fotografas ir pats figūruoja keliose nuotraukose. Istorikas mano, kad R. Baltrūnas įdavė P. Plaktukui juosteles, kad šias išryškintų. Kadangi R. Baltrūnas 1947-aisiais buvo išvežtas į tremtį, P. Plaktukas negatyvus greičiausiai paslėpė namuose ir taip jie iki šių dienų pragulėjo beveik 80 metų.

„Tokia neįrodoma versija, bet ji pagrįsta patirtimi ir analize“, – konstatuoja D. Žygelis.

Nuskenavus negatyvus, nuotraukose atsivėrė ir kraupūs vaizdai – Ramygaloje ant grindinio numesti nužudytų partizanų kūnai.

Pasak istoriko, žuvusius fotografuodavo MGB – sovietų saugumo tarnyba. Jos nuotraukų D. Žygelis matęs tūkstančius, tačiau jos visos buvo skirtos identifikuoti partizanus, visiškai kitokios nei rastosios Ramygaloje. Akivaizdu, kad pastarosios fotografuotos slapta, iš po skverno, nes visose matyti dalis drabužio. O ir pati šios sovietų sužvėrėjimą atskleidžiančios nuotraukos kompozicija toli gražu nėra ideali.

O kitų rastuosiuose negatyvuose įamžintų fotografijų kompozicija, pasak D. Žygelio, tiesiog puiki.

„Nuotraukų kompozicijos nepaprastai įdomios. Čia net ne mano, o profesionalių fotografų, kuriems rodžiau, nuomonė. Jie sako, kad neįtikėtino lygio reportažas, net dabartiniai fotografai iš tų nuotraukų galėtų pasimokyti reportažo stiliaus“, – pasakoja istorikas.

Vienose šių nuotraukų partizanai pozuoja, tačiau tokios nedominuoja. Kitose sunku net pasakyti, tarsi pozuoja, tarsi ne.

„Tas fotografas turėjo būti labai labai savas jiems“, – išvadą daro D. Žygelis.

Identifikuojant rastose nuotraukose įamžintus asmenis, prašoma ir visuomenės pagalbos.

Jei ką nors atpažinote šiose nuotraukose, prašome pranešti mūsų redakcijai.