Į stalčių pasidėjusi tris aukštojo mokslo diplomus, palikusi nuosavą knygų verslą ir atsisveikinusi su sostine Danutė Šarkanaitė ėmėsi kūrybos.
Rankose laikydama teptuką ir įvairiausių spalvų paletę D. Šarkanaitė ant drobės lieja savo sielos gelmių potėpius.
Sulaukė pašaukimo
Jau kelerius metus žavinga moteris kasdien stojasi prie molberto. Rankose laikydama teptuką ir įvairiausių spalvų paletę ant drobės dailininkė lieja savo sielos gelmių potėpius.
Nemažas paveikslų glėbys kurį laiką buvo matomas tik pačios kūrėjos akims. Šiandien įspūdingus darbus gali išvysti ir meno kritikai, ir kūrėjai, ir visa miesto bendruomenė.
D. Šarkanaitė, paskatinta savo mokytojų ir bendraminčių, Panevėžio rajono bibliotekoje ryžosi viešai pristatyti asmeninę tapybos darbų parodą „Laiko upė“. Tai pirmoji autorės personalinė paroda, kurios pavadinimu tarsi teigiama, jog gyvenimas teka sava vaga, nepriklausomai nuo žmogaus norų ir įgeidžių.
Vadovaudamasi senovės Rytų išmintimi ir dešimtmečio meditacijos praktika, dailininkė kuria darbus, kurių idėjos dažniausiai kyla iš pasąmonės. Menininkės darbai žiūrovą priverčia sustoti ir susimąstyti apie gyvenimo prasmę.
„Medituodama išgirdau savo sielą. Girdėjau, kaip viduje kažkas šaukia: noriu tapyti. Antrą dieną lygiai taip. Trečią – balsas išsiveržė neharmoningai, su skausmu, su ašaromis. Girdėjau, kaip siela rėkė: nupirk man teptukų, nupirk man dažų, o aš tau nutapysiu tokį dangų, kokio pasaulis dar nematė. Tada supratau, kad čia mano pašaukimas“, – „Sekundei“ sakė D. Šarkanaitė.
Išgirsti sielą – sunkiausias darbas
Dailininkė gimė ir augo Kupiškio rajone, didžiąją gyvenimo dalį praleido Vilniuje.
Medituodama išgirdusi sielos šauksmą moteris nusprendė mokytis dailės pagrindų. Įstojo į Lietuvos Edukologijos universitetą. 53 metų moteris dailę surado prieš ketverius metus.
„Iš pradžių man buvo labai sunku. Grupėje buvau vienintelė studentė, įstojusi tiesiog iš gatvės. Visi prieš tai buvo baigę įvairias meno mokyklas, tėvai menininkai, visi turėjo meninės patirties, o aš nieko. Atėjo dėstytojas ir sako, pradėkit tapyti, o aš nieko nesuprantu, nežinau, nuo ko pradėti. Bet palaipsniui augau ir tobulėjau. Kartais net norėjosi viską mesti, skaičiuodavau valandas ir laukdavau, kada pagaliau baigsis ta tapyba. Bet, visa laimė, įsivažiavau“, – kalbėjo dailininkė.
Pasak pašnekovės, imantis bet kokios veiklos, reikia labai daug vidinės jėgos bei drąsos.
„Mes kiekvieną minutę kuriame savo gyvenimą. Visi turime talentą ir gebėjimą, svarbu tikėti tuo, ką darai. Svarbiausia mokėti nuoširdžiai užduoti sielai klausimą. Ji visada atsakys. Tačiau bėda ta, kad išgirsti sielą – sunkiausias darbas. Tam reikalinga visapusė ramybė, meditacija ir malda“, – tvirtina D. Šarkanaitė.
Per meditaciją atradusi tapybą D. Šarkanaitė nesiekia tobulumo, nes, anot jos, kiekvienas paveikslas neša skirtingą žinią. U. Mikaliūno nuotr.
Kritiką priims
Dailininkė žurnalistus mielai pakvietė į savo studiją, ten, kur gimsta unikalūs darbai. Šviesa, meditacinė muzika ir maloni šiluma byloja apie autorės sielos ramybę.
Moteris niekada netapo, kai jai liūdna. Anot jos, tai sakralus ir šventas jausmas. Prieš tapymą Danutė leidžiasi į jai malonius ir įkvepiančius dalykus. Ji šoka, groja gitara, kartais dainuoja ir visuomet meldžiasi.
„Nėra nė vienos dienos, kad netapyčiau. Nors kalbantis su jumis muzika skamba, tačiau tapant čia vyrauja tyla ir ramybė. Vieną dieną jaučiu, kad gal ir yra tas įkvėpimas, bet žinau, kad nukrypsiu ne į tą pusę, nukrypsiu į tamsą, žmonėms parodysiu ne tai, ką iš tiesų norėjau. Pavyzdžiui, pagal senovės majų tikėjimą kiekviena savaitės diena turi savo valdovą. Ketvirtadienis puikus, tai energetiškai stipri diena, todėl tą dieną pasirinkau parodos atidarymui“, – pasakojo D. Šarkanaitė.
Dailininkė neslepia, jog prieš pirmosios parodos atidarymą nerimavo, jaudinosi, nežinojo, kaip ją priims žiūrovai.
„Daug ir ilgai svarsčiau, abejojau, ar jau darbai pribrendę viešumai, bet kartą sau pasakiau: nebijok, nebūk mažvaikė, o gal kam nors mano kūryba labai patiks. Nė kiek neabejoju, kad po parodos pristatymo sulauksiu daug kritikos, o kiek jos priimsiu, parodys laikas“, – sako menininkė.
Spalvinga paletė
Regis, dailininkė apdovanota spalvų pojūčiu. Jų plati ir spalvinga paletė leidžia lengviau įsitraukti į minčių sūkurį. Kai kuriuose paveiksluose tiesiog neįmanoma nepastebėti ryškiai mėlynos spalvos.
„Pasąmonėje mėlyna spalva man asocijuojasi su energetiniais dalykais, visada svarbu, ką tapo menininkas, kaip parenka ir išdėlioja spalvas. Todėl viską renkuosi labai atsakingai. Spalvomis stengiuosi perteikti savo žinojimą, nuojautas. Siela turi labai daug lygmenų ir nueiti į tą patį pačiausią gylį, suprasti, ką ji nori perteikti, labai sunku“, – kalbėjo tapytoja.
Menininkės paveiksluose galima rasti ir tam tikrų simbolių.
„Taip, simbolika man artima, žinoma, specialiai ženklų nekuriu, simbolika išlenda netyčia, augant pačiam procesui. Be to, pažiūrėkite, juk visas mūsų gyvenimas susijęs su tam tikra simbolika“, – sako D. Šarkanaitė.
Pasak kūrėjos, tapyboje ji jokiais būdais nesiekia tobulumo, nes anot jos, kiekvienas paveikslas neša skirtingą žinią.
„Rezultato nesiekimas – didžiausias mano pagalbininkas. Niekada nebus tobulo varianto. Kiekvieno iš mūsų patirtys labai skirtingos, visiškai skirtingos pasąmonės ir niekada nežinai, kaip žmogus reaguos į piešinį. Kiekvienas teptuko prisilietimas prie drobės veda gilyn, o rezultatas niekada nebūna aiškus. Kiekvienas į paveikslą žvelgiame kitaip, todėl apie tobulumą kalbėti nė neverta“, – sako dailininkė.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
