Kraštotyros muziejuje atidaryta ekspozicija suteikia unikalią galimybę pajusti tarpukario Panevėžio dvasią, kuri gerokai skiriasi nuo šiuolaikinių įpročių ir madų.
Ekspozicijoje galima pamatyti ne tik ugniagesių įrankius, bet atkurtą Panevėžio ugniagesio paradinę uniformą. To meto medinių namų, kartais net dengtų šiaudais, miestuose gaisrai kildavo labai dažnai. G. Leikos nuotr.
Tarpukario dvasią bei to laiko žmonių gyvenimą Panevėžyje galima pažinti apsilankius neseniai Kraštotyros muziejuje atidarytoje ekspozicijoje „Panevėžys Lietuvos Respublikos metais (1918-1940)“. Jos kūrimas užtruko daugiau nei dvejus metus. Tiek laiko reikėjo suformuoti viziją, išgryninti idėjas, rasti lėšų, suremontuoti patalpas, surinkti istorinę medžiagą bei eksponatus ir įgyvendinti daugelį kitų darbų.
„Stropiai ieškojome senojo Panevėžio detalių, norėjome atskleisti mūsų senelių bei prosenelių jaunystės laikmetį. Siekėme parodyti, kas to meto žmonių gyvenimuose atsirado naujo, kaip keitėsi miestas“, – „Sekundei“ sakė Istorijos skyriaus vedėja Jūratė Gaidelienė.
Ekspozicijos lankytojai turi galimybę geriau pažinti pramonės, ekonomikos, švietimo ir kultūros klestėjimo laikotarpį bei daugiau sužinoti apie to meto iškilias asmenybes, kurios kūrė to meto miesto istoriją.
1918–1940 metais Panevėžys buvo daugiatautis: čia gyveno nemažai žydų, rusų, lenkų, todėl gatvių pavadinimai imti rašyti lietuvių, lenkų ir jidiš kalbomis. Gatvėse važinėjo karietos, tačiau miestiečių gyvenimas buvo neįsivaizduojamas be dviračio.
Tarpukariu pasirodė ir pirmieji automobiliai – 1928 metais čia buvo 28 lengvieji automobiliai, 3 autobusai ir tiek pat sunkvežimių.
„Vienas madingiausių tų laikų atributų buvo dviratis. Juo važinėdavo ir merginos, ir vaikinai. Žmonės itin mėgdavo prie jų fotografuotis. Visi pirkosi radijo imtuvus. Tai buvo gana brangus daiktas, tačiau žmonės labai troško girdėti naujausias žinias. Radijas suteikė modernumo“, – pasakojo viena iš ekspozicijos koncepcijos autorių J. Gaidelienė.
Tarpukario miesto aurą atskleidžia ir ekspozicijoje esančios to laiko nuotraukos: jose užfiksuotas Laisvės aikštės grindimas, Senvagė iki Nevėžio vagos ištiesinimo, Laisvės tilto atidarymo akimirkos. Tai buvo didelis, trijų arkų gelžbetoninis tiltas, tačiau 1961 metais jis išmontuotas, nes buvo per siauras.
Tyrinėjant miesto gyvenimo eksponatus, ne vieno akį patrauks baltas pietų servizas su Vytauto Didžiojo atvaizdu. 1930-ieji metai buvo paskelbti Vytauto Didžiojo metais, todėl tuo laiku buvo gaminama daug atributikos su kunigaikščio atvaizdu.
„Tais metais labai daug naujagimių buvo krikštijami Vytauto vardu. Teko girdėti, kad 1930 metais gimę vaikai, kurie buvo pakrikštyti Vytauto vardu, buvo atleidžiami nuo mokesčio už mokslą gimnazijoje“, – atskleidė muziejininkė.
Tarpukariu taip pat įkurta vyskupija, pastatyta Katedra, Panevėžio apskrities ligoninė bei apygardos teismas.
Intensyviai kovota su gaisrais
Nemažai laiko ekspozicijos autoriai užtruko aiškindamiesi, kaip tarpukario Panevėžyje atrodė telefono būdelės. Ši kasdieninio gyvenimo realija atkurta remiantis įvairiais aprašymais bei nuotraukomis. Išsiaiškinta, jog būdelės buvo geltonos spalvos.
Ekspozicijos autoriai nemažai laiko užtruko aiškindamiesi, kaip tarpukario Panevėžyje atrodė telefono būdelės. Ši kasdieninio gyvenimo realija atkurta remiantis įvairiais aprašymais bei nuotraukomis. G. Leikos nuotr.
Ekspozicijoje galima rasti ir garsinių eksponatų. Pakėlus telefono ragelį galima išgirsti notaro Jono Moigio balsu perduodamas žinias apie Antano Smetonos vizitą Panevėžyje. O užsidėję ausines lankytojai turi galimybę išgirsti ilgus metus Panevėžyje gyvenusio bei dirbusio kompozitoriaus Vlado Paulausko sukurtą dainą „Kareivių maršas“ ar Danieliaus Dolskio kūrinį „Kariškas vaizdelis“.
Istorinė akimirka – prezidento A. Smetonos 1927 metų vizitas Panevėžio mieste – užfiksuotas fotografijose. Čia A. Smetona užtruko kelias dienas – apsilankė bažnyčioje, muziejuje, taip pat nuvyko į Pajuostį.
Kraštotyros muziejus įsikūręs Moigių šeimos namuose, tad ekspozicijoje nepamiršta priminti ir jų šeimos istorijos. Čia atkurtas ir ponios Karolinos Moigienės kambario kampelis, kuriame stovi damai priklausę baldai. Atvėrus sekretero dureles galima rasti slaptą įrašą, patvirtinantį baldo autentiką – tai J. Moigio padėkos žodžiai žmonai už rūpinimąsi.
Ekspozicijoje daug dėmesio skiriama ir prieškario ugniagesiams. Juk tuomet namai buvo mediniai, o kai kurie su šiaudiniais stogais, taigi gaisrai buvo miesto kasdienybė. 1931 metais Panevėžyje dirbo 10 ugniagesių, o jų būstinė buvo įsikūrusi Ramygalos gatvėje. Profesionalams talkindavo ne viena dešimtis ugniagesių savanorių.
„Taikyti vis griežtesni priešgaisrinės saugos reikalavimai, vis dėlto situacija keitėsi lėtai. Ugniagesiai platindavo įvairius švietėjiškus kreipimusis į visuomenę, kaip antai, „Sudegsi per valandą – neatstatysi per metus“. Netgi buvo organizuojami mokymai, kurių metu pasakota, kaip apsisaugoti nuo gaisro, kaip saugiai statyti namus“, – pasakojo J. Gaidelienė.
Kovai su ugnimi miesto savivaldybė kasmet skirdavo nuo 20 iki 40 tūkst. litų, ugniagesiui profesionalui buvo mokamas 250 litų atlyginimas. 1938 metais ugniagesių komanda jau turėjo 5 automašinas bei tris motorinius siurblius ir buvo vieni iš geriausiai technika aprūpintų Lietuvoje.
Ekspozicijoje galima pamatyti ne tik ugniagesių įrankius, bet atkurtą Panevėžio ugniagesio paradinę uniformą.
„Originalios uniformos neužtikome, nors jos ieškojome, kur tik galėjome. Mūsų žiniomis, niekas nėra atkūręs tokio tipo uniformos, todėl teko tenkintis brėžiniais bei piešiniais. Sukūrėme ir uniformą, ir kepurę, ir sagas, kurios buvo pagamintos specialiai su ugniagesybos ženklais. Aprangos kūrimas pareikalavo daug laiko ir žinių, todėl be specialistų konsultacijų neapsieita“, – tvirtino muziejininkė.
Panevėžys liko be laisvės simbolio
Daug dėmesio nepriklausomoje Lietuvoje buvo skiriama ir ekonomikai, ji buvo svarbus valstybės vystymosi faktorius. Apie tai ekspozicijos lankytojai išsamiau galės sužinoti stabtelėję prie miesto ekonomikos raidai skirto stendo.
1922 m. vyko pinigų reforma, tuomet į apyvartą buvo išleisti litai, o monetas kūrė ilgą laiką Panevėžyje gyvenęs skulptorius Juozas Zikaras, kuris tuo metu dirbo dailės mokytoju berniukų gimnazijoje.
„Už tai jis gavo nemažą atlygį, kuris skulptoriui suteikė galimybę Panevėžyje įsigyti namus“, – sakė J. Gaidelienė.
Panevėžys garsėjo kaip malūnų miestas. Tarpukariu čia veikė 6 stambūs malūnai. Didžiausia tuo laiku pastatyta įmonė buvo akcinė bendrovė-fabrikas „Maistas“, joje vienu metu dirbo daugiau nei 500 žmonių. 1940 metais per devynis mėnesius buvo pastatytas ir fabrikas „Panevėžio cukrus“, turėjęs 22 pastatus.
„Tai buvo viena brangiausių tuometinių statybų. Viskas kainavo maždaug 4 milijonus litų“, – pabrėžė J. Gaidelienė.
Tarpukariu Panevėžyje buvo pastatyti tris nauji bankų pastatai. Vienas iš jų – Lietuvos banko Panevėžio skyriaus rūmai, kurio vidus buvo dekoruotas J. Zikaro kurtomis Atlantų skulptūromis. Iki šiol šiame pastate naudojami vokiški seifai, išlikę originalūs laiptai, turėklai, grindys, netgi išorinių pastato sienų tinkas.
Atskira ekspozicijos erdvė skirta laisvės temai. Čia galima susipažinti su savanorių kovomis, svarbiausiais istoriniais įvykiais, apžiūrėti savanorių nuotraukas bei įvairius apdovanojimus. Panevėžys iš raudonarmiečių rankų išplėštas 1919 metais gegužės 19 dieną, o iš Lietuvos jie galutinai pasitraukė rugpjūčio mėnesį.
Stenduose eksponuojami nepriklausomybės penkmečiui kurtas vytis bei J. Zikaro Panevėžio miestui kurtas laisvės paminklo maketas. 1926 metais prieš nepriklausomybės dešimtmečio minėjimą kilo itin didelis sujudimas dėl artėjančio jubiliejaus. Tai proga J. Zikaras ir kūrė paminklą, tačiau vėliau buvo nuspręsta Panevėžyje prieš minėjimo dieną įkurti muziejų.
„Nors buvo nupirktas sklypas bei sukurtas projektas, tačiau visus planus nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Taigi nebuvo išpildyta nei paminklo, nei muziejaus idėja. J. Zikaro paminklo maketas nuo seno priklauso Kraštotyros muziejui“, – tvirtino J. Gaidelienė.
Istorijos skyriaus vedėja neslepia, jog daug dėmesio sulaukia laisvės simbolius įkūnijanti holograma, kuri yra vienintelis tokio pobūdžio erdvinis vaizdas Panevėžio regione. Joje galima išvysti J. Zikarą dirbantį savo dirbtuvėse Panevėžyje, kur jis sukūrė Laisvės statulą Kaunui, bei miesto vaizdą.
Vienas svarbiausių švietimo centrų
Panevėžiečiai, apsilankę ekspozicijoje, taip pat turi progą susipažinti su nepriklausomos Lietuvos švietimu bei visuomeniniu gyvenimu. 1919–1940 metais Panevėžyje pradėjo veikti keliolika įvairių lygių valstybinių ir privačių mokyklų. Per trečiąjį, ketvirtąjį dešimtmečius pastatyti nauji, modernūs pastatai penkioms pradžios mokykloms, keturioms gimnazijoms bei mergaičių amatų-ruošos mokyklai.
1928 metais Panevėžyje buvo priimtas privalomas pradinis keturmetis nemokamas mokymas visiems 7–11 metų vaikams. Specialiai pradinei mokyklai skirtas pastatas įsikūrė dabartinėje Smetonos gatvėje, ji veikė ir sovietmečiu. Vėliau mokyklų bei gimnazijų įsikūrė daugiau, taip pat veikė privačios žydų bei lenkų mokymosi įstaigos.
1921 metais Gabrielė Petkevičaitė-Bitė kartu su J. Zikaru sukūrė uniformas mergaitėms – baltos palaidinės, rudi sijonėliai ir baltos kojinaitės. Tokia apranga išpopuliarėjo visoje Lietuvoje.
„Tarpukariu atidarytos gimnazijos buvo itin modernios. Jos turėjo erdviass klases, koridorius, kiemus, buvo įvestas centrinis šildymas, vandentiekis. Berniukų gimnazijoje dirbę mokytojai buvo tikri eruditai“, – aiškino muziejininkė.
1919–1936 metais Panevėžyje veikė ir mokytojų seminarija, jos įkūrimu labiausiai rūpinosi pirmasis jos direktorius kalbininkas Juozas Balčikonis. Čia buvo rengiami pradinių klasių mokytojai. Per visus veiklos metus buvo paruošta apie 600 pedagogų.
„Iš pradžių buvo ruošiami vidurinių klasių mokytojai. Profesiją galėjo įgyti tiek merginos, tiek vaikinai, tačiau vėliau buvo ugdomos tik moterys. Ši seminarija buvo uždaryta tuomet, kai pradžios mokyklos mokytojų buvo paruošta pakankamai“, – pasakojo J. Gaidelienė.
1920-1940 metais Panevėžyje skleidėsi modernėjančios visuomenės kultūra: buvo įsteigta miesto biblioteka, atidarytas muziejus, pradėta leisti lietuviška periodinė spauda, surengtos pirmosios dainų šventės.
Audinga SATKŪNAITĖ
