Ji daugeliui pažįstama iš praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį kurtų televizijos laidų „Dalia Kutraitė kalbina“. 33 pokalbiai su skirtingų likimų, pažiūrų, profesijų ir kartų žmonėmis sugulė į knygą „Dalia Kutraitė kalbina. Žvaigždžių karai tęsiasi“.
Žurnalistė D. Kutraitė tvirtina, kad knyga yra jos didžiausias turtas ir vienas esminių gyvenimo reiškinių. Ateityje ji žada išleisti dar vieną, ir tai bus visiškai kitokia nei dabartinė jos knyga. U. Mikaliūno nuotr
„Ši knyga yra didžiausias mano turtas ir vienas esminių mano gyvenimo reiškinių. Ji man labai svarbi. Noriu, kad knyga būtų svarbi ir tiems, kurie ją paims į savo rankas. Niekas nepadovanoja tiek daug malonių ir įdomių akimirkų kaip bendravimas su žmonėmis“, – knygos pristatyme kalbėjo žurnalistė Dalia Kutraitė.
Lietuvos televizijoje D. Kutraitė pradėjo dirbti baigusi universitetą. Iš pradžių kūrė linksmus tekstus, pasakas ir scenarijus legendinei laidai „Labanakt, vaikučiai“ ir kitoms. Vėliau, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ėmė rengti autorines pokalbių laidas. Žurnalistė pirmoji sulaužė oficialaus bendravimo televizijos studijoje tradiciją, jos žodis sklido savitai, nuoširdžiai ir tais laikais neįprastai.
Žurnalistė juokiasi, kad dabartinės laidos dažniausiai labai greitai dingsta iš ekranų, o josios prisimenamos iki šiol. Nemažai jos buvusių laidų žiūrovų iki šiol D. Kutraitei sugeba pacituoti, ką kažkada yra pasakęs vienas ar kitos jos pašnekovas.
Knyga yra žurnalistės laidų atitikmuo, nors kai kurie tekstai gali būti ilgesni, nes filmuojant ne vieną iš jų teko trumpinti. Knygoje esančius pokalbius D. Kutraitė papildė neseniai rašytomis pastabomis – papasakojo, kaip klostėsi jos herojų likimas.
Žurnalistė prisiminė, kad su dainininke Birute Dambrauskaite kalbėjosi tada, kai ši buvo baigusi savo karjerą. Dainininkės niekas nebekvietė koncertuoti ir ji jautėsi itin nusivylusi. Tačiau jos likimas pasisuko visai kita linkme.
Smuikininko Vilhelmo Čepinskio, tuomet sulaukusio devyniolikos, D. Kutraitė kadaise teiravosi, ar talentas garantuoja žmogišką laimę. Tačiau žurnalistė mano, jog dabartinis V. Čepinskio gyvenimas rodo, kad dabar jo atsakymas galėtų būti kitoks.
Visi pokalbių pabaigoje esantys D. Kutraitės prierašai prasideda taip: „Tą ir tą kalbinau tais ir tais metais… Tada jis dar nežinojo, kad …“
Žurnalistė pastabą apie dainininką Stasį Povilaitį buvo parašiusi maestro dar esant gyvam. Mirus žymiam dainininkui ji iš leidyklos susigrąžino rankraštį ir perrašė.
Visus knygoje esančius pokalbius pagyvina vertingos nuotraukos, jų autoriai – garsūs Lietuvos fotografai.
Savo knygą pribraukė
Rengdamasi laidoms žurnalistė prakalbino beveik šimtą žmonių. Autorė siekė, kad knygoje būtų įvairovė, todėl stengėsi rinktis skirtingų sričių pašnekovus. Knygoje „Dalia Kutraitė kalbina. Žvaigždžių karai tęsiasi“ galima rasti pokalbius su politikais Algirdu Brazausku, Vytautu Landsbergiu, mikrochirurgu Kęstučiu Vitkumi, alpinistu Vladu Vitkausku, publicistu Aidu Puklevičiumi ir kitais.
„Siekiau, kad knyga būtų panaši į lengvai skaitomą vadovėlį. Skaitantieji ją gali pajusti, kokį Lietuvos dešimtmetį mes turėjome – ant ko pykome, ką galvojome, kuo džiaugiamės. Šitą knygą pirmiausia turėtų perskaityti jaunuoliai, nes tada jie geriau pažins vyresniąją kartą“, – pabrėžė knygos autorė.
D. Kutraitė juokiasi, kad jos knyga kai kam nepatiks ir pasirodys nei šiokia, nei tokia, nes yra pribraukyta. Daug kas nusipirkęs šią knygą pamano, kad ji brokuota, nes paraštėse galima išvysti varnelių, o kai kurios eilutės atrodo tarsi pabrauktos pieštuku. D. Kutraitė mano, kad popierinės knygos yra skirtos braukyti.
„Elektroninių knygų juk nepribraukysi. Tokiu būdu aš noriu išaukštinti popierinę knygą“, – paaiškino žurnalistė.
Kaip tvirtina D. Kutraitė, beveik visi jos pašnekovai kalbėjo aforizmais, todėl jų mintis norėjosi išskirti, tad jas pabraukė. Pasirinkusi tokį stilių autorė tikisi išlikti madinga.
„Vienas profesorius iš Rygos, pamatęs mano knygą, liko sužavėtas tokia išskirtine idėja. Šiais laikas, kai aplinkui visko tiek daug, norisi išsiskirti. Aš ją pribraukiau ir dėl to, nes manau, kad daug geriau braukyti knygas, o ne gyvenimus“, – prisipažino.
Reikia mokėti klausinėti
D. Kutraitė dabar gyvena labai laimingą, ramų laikotarpį ir žada ateityje parašyti dar vieną knygą, tik šį kartą šmaikščią.
Žurnalistės gyvenimas rutuliojasi etapais: kurį laiką ji darbavosi televizijoje, aštuonerius metus buvo atsidėjusi politikai ir dirbo įvairiose institucijose, paskui buvo įkūrusi komunikacijos verslo bendrovę. Dabar dirba pedagoginį darbą – dėsto Vilniaus universitete, Muzikos ir teatro akademijoje, Tarptautinio verslo mokykloje.
„Namie jau niekas nebenori klausyti mano pamokymų, tai radau žmonių, kuriems reikalingos mano žinios, ir džiaugiuosi galimybe jomis pasidalyti“, – apie savo gyvenimą sako žurnalistė.
D. Kutraitė žurnalistikos studentams pataria pirmiausia išmokti klausinėti, nes klausimas ne tik lemia atsakymą, bet ir žmogaus norą kalbėtis su klausiančiuoju.
Žurnalistė kiekvienam pokalbiui su pašnekovu labai kruopščiai rengdavosi. Pirmiausia apie žmogų susirinkdavo visą įmanomą informaciją. Ne vieną ir ne dvi valandas dėl to praleisdavo bibliotekose. Jos kalbinami žmonės iš anksto klausimų niekuomet nežinojo. Kaip tvirtino D. Kutraitė, ji stengdavosi visus pašnekovus apgaubti šiluma, kad jie žurnalistės nebijotų.
„Visuomet žinojau, kodėl ir pas ką eisiu. Pašnekovo reikia klausti nuoširdžiai ir tai, kas tau pačiai įdomu. Jei pokalbis būdavo įdomus man, tai jis visuomet sužavėdavo ir žiūrovus. Žurnalistas visa širdimi turi būti įsitraukęs į pokalbį su pašnekovu“, – aiškino D. Kutraitė.
Ne visus numatytus klausimas D. Kutraitė sugebėdavo užduoti savo pašnekovui, nes kai kada pokalbis susisukdavo netikėta linkme. Pasak žurnalistės, jos profesijos atstovams yra svarbu mokėti klausytis.
„Patekęs į tokią situaciją, kai nebežinai, kaip iš jos išsikapstyti, gali paklausti patį sudėtingiausią klausimą pasaulyje, kuris prasideda žodžiu „kodėl…“ Aš tikiu klausimo galia“, – pabrėžė moteris.
Nesibaigianti kova
D. Kutraitė visus savo interviu pavadinimus taip pat pateikė klausimo forma. Ji visuomet pirmiausia siekė nuoširdaus pokalbio, todėl nenorėjo, kad jos kalbinami žmonės būtų iš anksto pasiruošę pašnekesiui. Tačiau visi pašnekovai žinojo, kad kalba suksis apie gyvenimą. D. Kutraitė gailisi savu laiku neužpatentavusi kaskart įvairių profesijų žmonėms užduodamo klausimo „Ar jūs esate laimingas?“ Pasak moters, tuo metu užduoti tokį klausimą atrodė labai įžūlu, nes tai buvo tarsi lindimas į sielą.
„Man kaip žurnalistei ir kaip politikos veikėjai labai patinka, kad žmonės, kurių mintys pateko į knygą, yra įvairių pažiūrų. Mes turime mokytis būti tolerantiškesni vieni kitiems, kad mums visiems būtų lengviau gyventi“, – sako žurnalistė.
Nors į knygą patekusios žurnalistės pašnekovų istorijos papasakotos jau seniai, bet šių žmonių veiklos reikšmė neišnyko iki šiol.
„Jie ir yra tikrosios žvaigždės. Man labai gaila, kad žodis „žvaigždė“ mūsų viešajame lauke vartojamas labai kvailai“, – aiškino D. Kutraitė.
Moters teigimu, laikas ar kas nors už jį galingesnis sukūrė pasaulį ir žmones tokius, kad visiems gabesniems, garsesniems, labiau sėkmės lydimiems ar išmintingesniems tenka nuolat kautis ir kariauti su tais, kurie yra ne tokie gabūs ir išmintingi, kautis su aplinka ir savimi. D. Kutraitė įsitikinusi, kad nelengva būti matomu bei viešai atpažįstamu žmogumi.
„Žmonės, su kuriais man teko bendrauti, visuomet turėjo su kuo nors kariauti – su pavydu, su kitais, su savimi. Vienas iš šviesiausių mano sutiktųjų monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas sakydavo, kad pati didžiausia kovų vieta yra žmogaus širdis“, – kalbėjo žurnalistė.
Audinga SATKŪNAITĖ
