Netoli Panevėžio įsikūręs Velžys rašytiniuose šaltiniuose minėtas beveik prieš šešis su puse šimto metų.
Velžio vidurinė mokykla gimnazija tapo prieš vienuolika metų. Austėjos Bankauskaitės nuotr.
Bent kiek istorija besidomintys Velžio gyventojai žino, kad jų kaimas rašytiniuose šaltiniuose minėtas gerokai anksčiau nei Panevėžys – pirmą kartą 1370 metais sausio 20 dieną. O daugiau žinių apie savo kraštą ieškojusieji ir radusieji gali papasakoti, kad Livonijos kalavijuočių žygiai į Velžį buvo aprašyti Hermano Vartbergiečio kronikoje. Vėliau Velžio paminėjimas randamas 1554 metais Upytės valsčiaus inventoriuje.
Nė vieno šimtmečio neaplenkdavusios permainos nuolat keitė kaimo veidą. Nors Livonijos kalavijuočiai per tris pamečiui vykdytus užpuolimus buvo visiškai suniokoję Velžį, jis ne kartą kėlėsi naujam gyvenimui ir dabar, praėjus ilgiems amžiams, yra gyvas ir klesti.
Velžio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Irena Kairevičienė – viena iš tų žmonių, kuriems ne vis tiek, koks buvo jos kraštas anksčiau, koks yra dabar ir koks bus ateityje. Ji atliko didžiulį darbą, rinkdama istorinius faktus, kaupdama fotografijas, užrašydama prisiminimus.
Sukauptomis žiniomis mokytoja dalijasi su visais – ypač jai malonu perduoti jas jauniesiems velžiečiams įvairiuose užsiėmimuose, stovyklose, būrelių veikloje. O šiemet jos surinkta medžiaga naudojama rengiantis „Bibliotekos pažangai 2“ projektui „Štai koks mano kaimas“.
Nuo tolimos praeities iki šių laikų Velžį, be abejo, visada paliesdavo tie patys įvykiai, kaip ir visą Lietuvą. Tačiau gyvenvietė turėjo ir savų, išskirtinių bruožų, leisdavusių bendrame istorijos vaizde išsiskirti kiek kitokia spalva.
Kai kurie iš tų įvykių minimi I. Kairevičienės parengtoje Velžio istorijos santraukoje. Pavyzdžiui, kad ir priminimas apie 1919 metų gegužės mėnesį prie Velžio vykusias dideles lietuvių ir bolševikų kautynes. Daug kovotojų už Lietuvos laisvę padėjo galvas ir palaidoti Liūdynės kapinaitėse.
Grįžimas iš tremties
Pasakodama savo pačios gyvenimo istoriją I. Kairevičienė teigia, kad tokių bei panašių likimų ir Velžyje, ir visoje Lietuvoje būta tūkstančiai.
Irena Kairevičienė domisi Velžio istorija, renka įvairią medžiagą ir daug žinių perteikia jauniausiems šio krašto gyventojams.
I. Kairevičienė gimė Irkutsko srityje, kur be jokios kaltės buvo ištremti jos tėvai. Vienas kitą tolimajame Sibire susiradę aukštaičiai ten susituokė, pirmosios dukrelės susilaukė. Kai jaunai šeimai atsirado galimybė grįžti į Lietuvą, jų dukrai Irenai buvo vos penkeri.
Tolimą kelionę iš Sibiro į tėvų gimtinę ji mena menkai. Atmintyje išliko tik vagonas ir ant jame buvusio stalelio stovėjusi ir nuolat į vieną ar kitą pusę nuo ratų dundėjimo slinkdavusi druskinė.
„Tas staleliu slankiojusios druskinės vaizdas išliko atmintyje visam laikui. Tiesa, mama to neatsiminė, juk jai toje kelionėje rūpėjo visai kiti dalykai, Kartą tarp senų rakandų suradusi tą pačią druskinę labai apsidžiaugiau ir saugau ją kaip brangią relikviją“, – „Sekundei“ pasakojo mokytoja.
Į Lietuvą grįžusi šeima po kurio laiko ir apsigyveno Velžyje. Pradinę mokyklą Velžyje, o vidurinę Panevėžyje baigusi Irena pasirinko
lietuvių kalbos ir literatūros studijas tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute. Gavusi diplomą grįžo mokytojauti į Velžį.
Taip sutapo, kad kaip tik 1982 metais buvo atidaryta nauja mokykla, nuo tada I. Kairevičienė čia ir dirba.
Ne viena Velžyje įvykusi permaina praėjo pro šios mokytojos akis, tad apibendrindama surinktą medžiagą ji galėjo išsamiau apie jas papasakoti tiems, kurie į šį pasaulį atėjo gerokai vėliau ir daug ko savo akimis nematė.
Kai skaitė „Velžio balselį“
19–20 amžiuje Velžio būta valsčiaus centru, kuriam priklausė didelė dalis Panevėžio miesto. Dokumentai byloja, kad 1912 metais čia buvo 12 sodybų. Žinoma, kad 1909 metais Velžio kaime buvo smuklė ir Panevėžio valsčiaus raštinė su raštininku lietuviu.
Tais pačiais 1909 metais buvo įkurta pirmoji pradinė mokykla – jos šimtmetis iškilmingai paminėtas prieš septynerius metus. Pirmojoje mokykloje mokėsi apie 80 mokinių ne tik iš Velžio, bet ir iš Keravos, Staniūnų, Kirkūnų, Velykių kaimų.
Nuo 1920 metų mokyklai vadovavo Stasys Janauskas, sugebėjęs padaryti mokyklos bei kaimo gyvenimą įdomų, prasmingą. Jo suburtas dramos būrelis pastatė visus sudominusį vaidinimą „Amerika pirtyje“.
Vienintelė išlikusi Velžio bažnyčios nuotrauka.
Direktorius rūpinosi lietuvybės puoselėjimu, jo iniciatyva buvo pradėtas leisti meninis-literatūrinis savaitinis laikraštis „Velžio balselis“, atidaryta pirmoji biblioteka.
1923 metų rugsėjo 17 dienos surašymas rodo, kad tuomet Panevėžio apskrities Velžio valsčiuje buvo 1599 ūkiai su 7741 gyventoju. Velžio kaime buvo 27 ūkiniai kiemai su 130 gyventojų. Velžio dvare buvo vienas ūkis su 81 gyventoju.
Pasakodama Velžio istoriją mokytoja remiasi ne tik sausais įrašais knygose, bet ir vyresnių žmonių, savo pačios prisiminimais. Tai, kad kiekviena permaina, valdžios sprendimas tiesiogiai tampa žmonių likimo dalimi, pasakoja kad ir tokia istorija.
Daug žmonių paveikė per sovietiniais laikais vykdytą melioraciją vykęs vienkiemių naikinimas, sodybų griovimas. Bet palietė, žinoma, ne visus vienodai. Vieni mielai kėlėsi į gyvenvietes, džiaugėsi patogesniu gyvenimu, kiti labai skausmingai skyrėsi su namais, tretiems tokia permaina buvo visai nepriimtina.
„Gyveno toks Dominykas Kaušyla, kuris su tokia permaina tiesiog negalėjo susitaikyti. Kai jo sodybą nugriovė, jis taip ir neišsikėlė į gyvenvietę, nors turėjo tam sąlygas. Žmogus tiesiog išėjo į mišką, ten iš rąstų ir šakų susirentė trobelę ir niekas negalėjo jo įkalbėti grįžti. Matyt, toks buvo jo protesto būdas. Į Velžį jis ateidavo tik laikraščių – labai mėgo skaityti – ir duonos. Žmonės maisto jam nunešdavo. Taip ir gyveno vienišas miške. Tą vietą žmonės ilgai kaušilyne ir vadindavo“, – pasakoja I. Kairevičienė.
Sava bažnyčia
Prieš karą Velžys turėjo savą bažnyčią – ji buvo pastatyta ant Uršulės Valentinavičiūtės paaukotos žemės. Tam tikslui moteris dovanojo keturis hektarus. Pinigus statyboms surinko patys gyventojai, aukodami po 30–35 litus. Žmonės aukojo ir klebonijos statybai.
Kai bažnyčia buvo pastatyta, įrengta, ją 1930 metais pašventino vyskupas Kazimieras Paltarokas. Šioje bažnyčioje vykdavo dveji atlaidai. Mokytoja pasakoja, kad šalia bažnyčios gyveno kunigai Macijauskas ir Lelys.
Vėliau tarybų valdžia bažnyčią uždarė.
Mokytoja sako, kad pastatas, tiesa, pasikeitęs, ir dabar stovi Bitininkų gatvėje, jame gyvena garsūs bitininkai Balžekai. Yra išlikusi, ko gero, vienintelė bažnyčios nuotrauka, mokytojai leista ją perfotografuoti.
Koplytstulpio prie Velžio mokyklos atidengimas 1989 metais.
Yra žinoma, kad prieškariu Velžio kaime aktyviai veikė pavasarininkų kuopa. Susirinkimai vykdavo prie Panevėžio katedros, Sodų gatvėje, taip pat Velžyje. Jaunimas sekmadieniais rinkdavosi iš Šilagalio, Molainių, Velžio, Pažagienių, Lepšių kaimų. Jie vaidindavo, organizuodavo įvairias šventes, gegužines, Jonines.
Šiais laikais taip pat yra patalpos, skirtos velžiečiams melstis. 2007 metų gegužės 14 dienos vyskupo potvarkiu buvo įsteigta Velžio Šv. Jėzaus širdies parapija. Į maldos namus sekmadieniais atvažiuoja ir šventas Mišias aukoja Miežiškių klebonas. Yra kalbama ir apie naujos Velžio bažnyčios statybą – kol kas tėra jos projektas ir dar nespėliojama, kada galima tikėtis svajones tampant realybe.
Įkūrus tarybinį ūkį
Vartant Velžio istorijos puslapius matyti, kad 1580 metais Velžio kaimas
priklausė kunigaikščiams Krošinskiams. 1621 metais jis perėjo bajorų Kaizerlingų žinion. 1861–1918 metais Velžys buvo valsčiaus centras.
Didelių permainų į šį kraštą atnešė pokaris. Kai Velžyje buvo įkurtas Staniūnų tarybinis ūkis, prasidėjo statybų ir gyventojų gausėjimo metas. Laikui bėgant prie tarybinio ūkio prijungus Panevėžio viščiukų peryklą, jis tapo eksperimentiniu paukštininkystės ūkiu, sėkmingai dirbo ir vis plėtėsi. Ūkis priklausė tiesiogiai Maskvai, buvo gerai finansuojamas.
Mokytoja Irena pasakoja, kad jos tėvai gavo darbo tame ūkyje, tik jiems, kaip tremtiniams, buto kaip daugeliui neskyrė – tik sklypą namo statybai. Šeima namą pasistatė ir visam laikui liko Velžyje.
Velžys augo, daugėjo gyventojų. O pastačius didžiulį administracinį pastatą jame įsikūrė mokslininkai.
Čia būdavo atliekami rimti tyrinėjimai, apginta nemažai mokslinių disertacijų, įkurtas skaičiavimo centras.
Kaip pasakoja I. Kairevičienė, velžiečiai ateidavo į tą skaičiavimo centrą pasižiūrėti anų laikų technikos stebuklo – spintos dydžio kompiuterių. Šios įrangos galimybės atrodė neįtikėtinos.
Dabar, kai eksperimentinio paukštininkystės ūkio nebėra, pastate įsikūrusi seniūnija, kultūros centras, bendruomenės patalpos. Tačiau dauguma šio pastato patalpų stovi tuščios.
Prisimindama ūkio pastatytos Velžio vidurinės mokyklos pirmuosius gyvavimo metus mokytoja sako, jog tuomet joje buvo 696 vietos.
Viena seniausių Velžyje – savanorio ir garsaus agronomo Petro Bučinsko sodyba.
Pirmuosius mokslo metus pradėjo 9 klasės, susirinko 287 mokiniai ir 23 mokytojai. Po daugiau kaip dešimties metų mokykla tapo gimnazija – joje norinčiųjų mokytis netrūksta, gimnazistų skaičius viršija penkis šimtus.
Įamžinta videofilme
Mokytojos dukra Ieva Kairevičiūtė, šiuo metu dirbanti dizainere Kaune, taip pat didelė savo gimtojo krašto gerbėja – ji net du Velžiui ir jo gyventojams skirtus vaizdo filmus yra sukūrusi. Juose šio krašto istorija, ir svarbūs, ir kasdieniai įvykiai perteikiami vietinių gyventojų lūpomis.
Besidomintys daug įdomaus ir svarbaus gali sužinoti. Viename iš tų filmų „Kalbantys portretai“ žiūrovai susitinka su garbaus amžiaus Velžio šviesuoliais – žmonės pasakoja savo gyvenimą, dalijasi prisiminimais.
Kitas filmas „Atrodo, pajaunėju“ skirtas Ievos seneliui, garsiam bitininkui Kazimierui Kairevičiui, pasakojančiam apie savo pomėgį, nuveiktus darbus.
Abiejuose filmuose daug prisiminimų ir per juos atsiskleidžia įdomus, daug kam nepažįstamas senojo Velžio ir jo žmonių portretas – ne tik tas, dabar matomas ir pažįstamas.
Vaikštinėjant po dabarties Velžį, mokytoja siūlo atkreipti dėmesį į Pavasario gatvėje esančius keturis vienodus namus. Jie buvo pastatyti daugiau kaip prieš penkiasdešimt metu, visi mediniai ir identiški. Dabar trys jau pakeitę išvaizdą – apmūryti, o buvusią senąją išsaugojo tik vienas.
Savotiško žavesio ir patrauklumo Velžiui suteikia čia tekančios trys upės Juoda, Juosta ir Nevėžis.
Ties Velžiu jos švarios, tad ir seniūnijos herbui pasirinktas ne kas kitas, o švarių vandenų gyventojas vėžys. Jis žalias todėl, kad žalumos Velžiui nestinga, o dešinėje žnyplėje laikoma obels šakelė su raudonu obuoliu primena, kad Velžyje ir aplink jį gyvena daug darbščių ir gabių sodininkų.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
