Laidotuvių laikas – laikotarpis nuo mirties iki
palaidojimo ar net mirusiojo metinių minėjimo. Šermenų ritualams bene mažiausiai
įtakos turi laikas, politinė ar ekonominė situacija. Gal todėl net gūdžiais
sovietmečio laikais mirusysis į amžinojo poilsio vietą buvo palydimas giesmėmis.
Ši tradicija tarsi iš naujo atgimė dabar. Laidotuvių organizatoriai teigia, kad
retos laidotuvės vyksta be giedotojų. Kaime kiekvienas žino, kas gali
giedoti prie mirusiojo. Mieste veikiančios ritualinių paslaugų įmonės
pageidaujantiems pasiūlo ir profesionalių giedotojų paslaugas.
Mirusiųjų nebijo
Miežiškių seniūnijos Tekoriškio kaime gyvenanti Stasė Miliauskienė laidotuvės gieda nuo 14 metų. Moteris sakė, kad giedojimo meno nesimokė: “Giedu senoviškai, kaip išmokau iš kitų”. Jos šeimoje giedotojų nebuvo, tačiau gerą balsą turinčią paauglę pastebėjo svainio motiną ir paskatino prisidėti prie giedančiųjų grupelės. “Nei tada, tuo labiau dabar dalyvavimas laidotuvėse jokių neigiamų jausmų ar streso man nesukelia. Mirusiųjų nesapnuoju”,- šypsojosi S.Miliauskienė. Moteris sakė jų nebijanti – yra tekę padėti aprengti mirusįjį. Kaime to neišvengsi: kaimynystėje atsitikus nelaimei, priimta pagelbėti. Apylinkėje yra tik viena giedotojų grupelė – be ponios Stasės,2 gieda Elena Nakvosienė ir Bronius Povilonis. Visi jau senyvo amžiaus. “Kalbiname jaunesnes moteris iš etnografinio kolektyvo, kad pasimokytų giedojimo, išmirsime, nebeliks tradicijų tęsėjų”,- sakė pašnekovė.
S.Nakvosienė jau nebesuskaičiuojanti laidotuvių, kuriose jai teko dalyvauti kaip giedotojai. Bėgant laikui keičiasi ir šermenų tradicijos, tačiau maldų prie velionio pageidauja beveik visų mirusiųjų artimieji. “Dabar vis rečiau šarvojama namuose – yra salės, o ir šiuolaikiniai namai tam nepritaikyti – kambarėliai maži. Ir gedulingų pietų ruošimą žmonės patiki profesionalams – nebėra taip, kad, užuot gedėję mirusiojo, artimieji pjauna kiaules, veršius”,- pasakojo ponia Stasė. Moteris sako matanti ir jai ne itin priimtinų naujovių – mirusiojo karstas užverčiamas gėlėmis – kiekvienas, atėjęs į laidotuves, stengiasi atnešti kuo didesnį vainiką ar krepšelį, o išlydint į kapines nėra kam jų nešti. “Užuot leidę pinigus gėlėms, galėtų velionio artimuosius paremti pinigais”,- mano giedotoja.
Nuo seno įprasta, kad per šermenis giedoti pakviesti žmonės yra gerbiami. “Prašantieji mus atveža į laidotuves ir parveža. Giedotojams skirtas atskiras stalelis su užkandžiais, arbata”,- sakė pašnekovė. Giedotojai atlieka tradiciškai gieda rožinį. “Kaip artimieji pageidauja – galime giedoti visą rožinį arba vieną vakarą – dvi dalis, prieš išlydint į kapines kitą dieną – kitą dalį. Giedotojai vyksta į amžino poilsio vietą, meldžiamasi ir giedama ir prie kapo duobės”,- pasakojo ponia Stasė.
Jai kaimiškos laidotuvės – nuoširdesnės: gieda savi žmonės, duobę kasa to paties kaimo žmonės, ne taip, kaip mieste – viską atlieka firmų darbuotojai. S.Miliauskienė jau girdėjusi apie naujas giedojimo per laidotuves tradicijas, kai meldžiasi profesionalūs, muzikos mokslus baigę ir sau instrumentu pritariantys giedotojai. “Girdėjau jų giesmes. Nenoriu nieko įžeisti, tačiau man jų giedojimas labiau primena dainavimą, o ne meldimąsi”,- sakė ponia Stasė. Ji teigė nežinanti, kokį atlygį už savo darbą ima profesionalai, tačiau kaimo giedotojai uždirba nedaug – nuo 80 iki 100 litų, o kartais, kai gieda artimų draugų šermenyse, tai daro už dyką.
Konkurencijos nejaučia
Krekenavoje yra kelios giedotojų grupelės, tačiau, pasak giedotojos krekenaviškės Benediktos Sarafinienės, dėl to, kuriai grupei į kokias laidotuves eiti, nesipešama. “Mes giedame trise – visos tikinčios ir senos giedorkos”,- kalbėjo pažįstamų Benute vadinama moteris. Giedojimas per laidotuves – ne vienintelis pensininkės užsiėmimas. Ji aktyvi saviveiklininkė, nepraleidžia nė vieno miestelio bendruomenės susibūrimo. Daugiau nei dešimtį metų netekties skausmą giesme palydinti krekenaviškė teigia, jog bene daugiausia žmonių miršta rudenį ir pavasarį. Pakviesta į laidotuves, ponia Benedikta niekada neatsisakanti giedoti. Jai nesvarbu atlygis. “Kas turi, sumoka, kas neturi – užtenka padėkos. Mirties akivaizdoje ne pinigai svarbiausia. Nenustatome sumos – kiek gali, tiek duoda”,- sakė B.Sarafinienė. Jai svarbesnė moralinė šermenų apeigų pusė – kiekvienas velionis į Anapus turi būti palydėtas laikantis krikščioniškų tradicijų. “Nepamenu laidotuvių, kuriose nebūtų giedama, nebent kai laidojamas žmogus – vienišas ir šermenimis rūpinasi valdžia”,- pasakojo giedotoja.
Jai, kaip ir S.Miliauskienei, bene labiausiai užkliūva prie velionio sudėtos krūvos vainikų – mirusiajam jų tikrai nereikia, o jo artimiesiems labiau praverstų pinigai, nes laidotuvėms reikia nemažų išlaidų.
Veteranei naujos mados – ne prie širdies
Sužinojusi korespondentų atvykimo tikslą krekenaviškė Vanda Gaskaitė tvirtino apie giedojimą neturinti ko šnekėti, nors bažnyčios chore ir laidotuvėse giedanti daugiau kaip 50 metų. Ant kambario sienos kabo tai įrodanti bažnyčios padėka. Po truputį įsikalbėjus kuklioji V.Gaskaitė pasitaria, jog daug metų yra ne tik choristė, bet ir vedančioji laidotuvių giesmininkė bei solistė – jos atliekama “Ave, Marija” ne vienam išspausdavo ašarą. “Kas man uždraus”,- paklausta, ar nebijojo sovietmečiu giedoti bažnyčios chore ir laidotuvėse, sakė humoro nestokojanti giesmininkė. Ji pamena, kad vienu metu buvo uždrausta giedoti viešose vietose – gatvėje, lydint laidotuvių procesiją, ar ją pasitinkant prie bažnyčios – neva giesmės gąsdina į mokyklą einančius vaikus.
Giedojimas prie velionio V.Gaskaitei – ypatingo susikaupimo reikalaujantis procesas. Seno kirpimo giedotoja save vadinanti ponia Vanda giedant rožinį reikalauja iš gedinčiųjų rimties. “Visai neseniai giedojau laidotuvėse. O artimieji, susėdę prie karsto, plepa. Neiškentusi nutraukiau giesmę ir pasakiau: palauksime, kol išsikalbėsite. Susigėdo ir atsiprašė”,- pasakojo moteris.
Apie naujas giedojimo madas V.Gaskaitė sakė turinti savo nuomonę – jauniems gal ir patinka, o vyresniems labiau prie širdies senosios giedojimo tradicijos. “Anksčiau giedodavome iš kantičkų, dabar – iš maldynų. Keičiasi laikai, mokyti giedoriai neapsieina be vargonėlių. Vieną posmą gieda, kitą tik groja – nežinia, į ką tai panašu. Bet viskas priklauso nuo žmonių – jų valia rinktis”,- tolerantiška naujovėms krekenaviškė. Puikų humoro jausmą turinti giedotoja juokavo, jog per savo laidotuves nė už ką neprisileistų naujamadiškų giedotojų: “Spirčiau su koja į tuos vargonėlius”,- juokėsi pašnekovė. Pripažinta ir apylinkėje gerbiama giesmininkė mieliau vardijo tuos, kurie stovėjo bažnytinio choro kūrimo ištakose. Iš senųjų giedotojų belikę aštuoni, o norinčio išmokti jaunimo nėra. “Kaip jie mokysis giedoti, jei neina į bažnyčią”,- atsiduso V.Gaskaitė.
Nuo svetimo skausmo neatsiriboja
Krekenaviškės Stasė Bundzinskienė ir Marytė Krikščiūnienė laidotuvėse gieda tik laisvu nuo darbo laiku – jei jos būna šeštadieniais. Ponia Stasė pasakojo, kad vos ne kiekvienas laidotuves išgyvenanti tarsi artimo žmogaus netektį. “Grįžusi visiškai nebeturiu jėgų – negaliu nei kalbėti, nei ką daryti – jaučiuosi visiškai išsunkta. Akyse stovi matyti vaizdai. Gerai, jei giedame atskiroje patalpoje, o jei pasodina toje pačioje, kur mirusysis, būna, kad ir emocijos prasiveržia”,- kalbėjo S.Bundzinskienė. Kiekvienos laidotuvės poniai Stasei ir jos kolegei Marytei – didžiulė įtampa. “Po laidotuvių jaučiamės tarsi ligoniai”,- teigė giedotojos. Moterys atvirai sakė, kad sunkiausia išlaikyti rimtį, kai tenka giedoti vaikų ar jaunų žmonių laidotuvėse – giesmininkių veidais ritasi ašaros tarsi laidotų joms brangų žmogų. “Kai sužinome, kad mirė jaunas žmogus, labai bijome, kad nepakviestų giedoti”,- neslėpė krekenaviškės. Tačiau jei to išvengti nepavyksta, giedodamos verkia kartu su gedinčiais artimaisiais.
M.Krikščiūnienė, laidotuvėse giedanti nuo 14 metų, sakė, kad prie skausmo ir gėlos, tvyrančios šermenyse, neįmanoma įprasti. “Pirmą kartą giedodama jaučiausi šiek tiek nejaukiai – turėjau pritarti garbaus amžiaus giedotojui, manau, kad atrodėme gana komiškai: jis traukė sodriu vyrišku balsu, o aš, paauglė, pritariau dar vaikišku balseliu”,- juokėsi pirmąjį giedojimą prisiminusi ponia Marytė.
Moterys neslepia, kad per laidotuves giedotojų ir gedinčiųjų rimtį kartais suardo netikėtumai. “Sunku buvo nuslėpti šypsenas, kai velionio atėjęs pagerbti žmogus prisėdo ant sulūžusios kėdės ir su trenksmu nuvirto. Tačiau bene labiausiai susikaupimo nuotaiką užtemdo girtų artimųjų akibrokštai – o tokių vis dar pasitaiko”,- kalbėjo pašnekovės.
Tradicija atėjusi iš pagonybės
Miesto muzikos mokyklos mokytojas Renvaldas Jackevičius bene dažniausiai gieda “Grauduvos” laidojimo rūmuose, tačiau kviečiamas su kolegomis vyksta ir kitur. Jis – profesionalus muzikantas, baigęs Konservatoriją. Puikiai išmanantis krikščioniškas tradicijas ponas Renvaldas pasakojo, kad giedoti per laidotuves – sena, keletą šimtmečių egzistuojanti tradicija. “Dar pagonybėje prie mirusiojo susirinkę žmonės savo sielvartą išreikšdavo melsdamiesi”,- pasakojo R.Jackevičius. Lietuvoje per laidotuvių laikotarpį gausu apeigų, maldų ir giesmių. “Atskiruose šalies etniniuose regionuose šios tradicijos šiek tiek skiriasi. Aukštaičiai per laidotuves gieda rožinį, žemaičiai – Žemaičių Kalvarijos kalnus, regionuose, besiribojančiuose su protestantų ar evangelikų gyvenamosiomis vietovėmis, gedulinės valandos ir šermenų giesmės”,- teigė pašnekovas. R.Jackevičius sakė, kad kartais artimieji išreiškia pageidavimą, kokias giesmes giedoti, tačiau dažniausiai pasikliauja giedotojais.
Jis nemano, kad muzikos instrumentų, naudojamų giedant per laidotuves, tradicija – nauja. “Dar senovėje žemaičiai laidojimą be giesmių ir muzikos instrumentų suvokė kaip labai apgailėtiną reiškinį. Neskambindavo tik savižudžiams. Šermenyse buvo naudojami variniai trimitai, kanklės. Kanklės – idealus pritarimo instrumentas giedant per laidotuves”,- pasakojo senąsias laidojimo tradicijas puikiai išstudijavęs muzikos mokytojas. Dėl to R.Jackevičius nieko blogo nematantis, kad giedotojai pritariantys elektriniais vargonais.
Jis giedoti per laidotuves pradėjo 1989-aisiais. Paprastai giedama vakare, kai susirenka žmonės, ir laidotuvių dieną prieš išvežant karstą. “Jaučiu pašaukimą prisidėti ir pagelbėti žmonėms netekties valandą maldomis”,- apie tokį savo pasirinkimą kalbėjo ponas Renvaldas.
Jis pagarbiai žiūri į vyresniosios kartos giedotojus, kurie išsaugojo senąsias tradicijas. “Giedojimas – ne tik tikėjimas. Būtent tikėjimas padėjo išsaugoti lietuvybę”,- mano muzikos mokytojas. Jis tvirtino gerbiąs senųjų giedotojų nuomonę apie jaunesnius šios tradicijos puoselėtojus ir nesiima spręsti, kurie iš jų vertesni profesionalių vardo.
Nors mieste yra nemažai giedotojų grupių, R.Jackevičiaus nuomone, tokį reiškinį reikia tik sveikinti ir diplomatiškai nutylėjo apie galimą konkurenciją.
Giedojimas be tikėjimo – verslas
Monsinjoro Upytės parapijos klebono Juozapo Antanavičiaus nuomone, pats geriausias giedojimas, kai gieda saviškiai – to paties kaimo žmonės, kaimynai, draugai. Tokia malda esti pati nuoširdžiausia ir tikriausia. Deja, galinčiųjų ir mokančiųjų giedoti – vis mažiau, todėl dažniau tenka tenkintis samdytųjų paslaugomis. Dvasininkas įsitikinęs, kad iš širdies giedoti gali tik tikintieji. “Tai darantieji ne iš įsitikinimo – verslininkai, giedojimu užsidirbantys pragyvenimui”,- mano monsinjoras.
Upytės klebonas apgailestauja, kai per laidotuves apsilankę bažnyčioje velionio artimieji kartais nė nemoka persižegnoti, nežino, kada reikia priklaupti. “Gerai, jei yra vyresniųjų – pasižiūri į juos, o jei ne – tik dairosi vieni į kitus, nežinodami kaip elgtis”,- pasakojo J.Antanavičius.
Paprašytas išsakyti savo nuomonę apie naujosios kartos giedotojus, kurių giedojimo stilius ne visai priimtinas seniems, monsinjoras atsakė: “Jų valia turėti savo nuomonę. Gal ir savotiškai teisinga. Kartais, norėdami sužadinti gedinčiųjų jausmus, jauni giedotojai gieda įvairias graudulingas giesmeles, sukurtas nežinia kokių “kompozitorių”, tai ne visai atitinka bažnytines tradicijas”.
Jis pritarė kaimo giedotojų nuomonei, kad išugdyti pamainą – jaunimą, tęsiantį senąsias giedojimo per laidotuves tradicijas, sunkiai įgyvendinamos viltys. “Kaimo jaunimas retai eina į bažnyčią. Jų idealas – karčemos, kurių apstu kiekviename kaime. Karčemų savininkai pučiasi kaip ant mielių, o jaunimas degraduoja”,- nusivylęs tikėjimą į alaus bokalą iškeitusiais jaunuoliais kalbėjo Upytės parapijos klebonas.
Rasa Šošič
tel. (8-655)04727, rasa@sekunde.com
