Lietuvos rašytojų sąjungos narys, 72 metų panevėžietis Algimantas Kaminskas kūrybos vandenyse nardo visą gyvenimą – rašo eilėraščius ir prozos kūrinius.
A. Kaminsko eilėraščiai dažniausiai gimsta jam išėjus kelioms valandoms pasivaikščioti. A. Bankauskaitės nuotr.
Neseniai dienos šviesą išvydo jau dvidešimt penktoji A. Kaminsko knyga, pavadinta „Atskirtis. Kaip gyvenimas“.
Knygos pristatyme rašoma: „Satyriškai nuspalvintame romane atskleidžiama vieno miesto prakutusių individų moralė socialinio lūžio metais, kai tarybinis socializmas buvo keičiamas į laukinį kapitalizmą atkūrusioje nepriklausomybę Lietuvoje.“
Pats autorius sako, kad šioje apie keleto herojų gyvenimus pasakojančioje knygoje skaitytojas ras daug sarkazmo, satyros, pašaipos, moralinio palaidumo, o visa tai padeda geriau atskleisti laikmečio ženklus.
Rašytojo kūryba besidomintieji, be abejo, prisimena ir prieš keletą metų išleistą jo dviejų dalių romaną „Ūkanos atnašavimas“. Jo pirmoji knyga – „Įskilę naščiai“ – ir antroji – „Pamesti klauptai“ – pasakoja apie pagrindinio personažo Sauliaus Gegužio šeimos ir giminės sudėtingus išgyvenimus per penkis dešimtmečius.
„Dilogijoje įdomu stebėti ir jausti, kaip autoriaus laiko suvokimas kūrinyje neatskiriamas nuo realybės suvokimo, kaip žybčiojantis įvykių kaleidoskopas, psichologinės mikroanalizės, proto ir dvasios pavergimo metastazės apdairiai apgaubiamos vidinio monologo, charakterių ir siužeto, meilės ir tiesios ilgesio magnetiniais laukais, kad begalinė erdvė nenutoltų nuo atidaus skaitytojo“, – taip šią knygą apibudina rašytojas.
Kronikų poema
Bene labiausiai A. Kaminskas tapo žinomas prieš trisdešimt penkerius metus išleidęs knygą „Kėdainių kronikos“ .
Istorinė publicistinė kronikų poema buvo rašoma, kai Kėdainiai – miestas, kuriame autorius tuo metu gyveno ir dirbo rajono laikraščio „Tarybinis kelias“ redaktoriaus pavaduotoju, – minėjo 600 metų sukaktį.
Pirmas rankraštis – šeši šimtai eilučių, skirtų kiekvieniems pragyventiems miesto metams.
Kūrinį išleidus susidomėjimas juo buvo didžiulis, pasipylė kritikų, kolegų rašytojų atsiliepimai, recenzijos – ne visiems ta knyga tiko ir patiko. Vieniems, neįsigilinusiems, kad tai publicistinės kronikos, pritrūko poetiškumo, kitiems – socialistinio realizmo ir kt. Vis dėlto kūrinys neliko nepastebėtas, žmonės juo domėjosi, jį skaitė.
Atkūrus nepriklausomybę autorius rašė naują kūrinio redakciją, kai ką išbraukė, kai ką pridėjo.
O 2015 metais „Kėdainių kronikų“ leidimas, kūrinį gerokai papildžius ir praplėtus, buvo pakartotas. Naujos redakcijos „Kėdainių kronikos“ buvo 24-oji A. Kaminsko knyga.
„Pirmajame leidime buvo daug tuščių vietų, duobių, tad teko jas užpildyti. Kūrinyje paminėtos net 55 su Kėdainiais susijusių garsių žmonių pavardės, jiems skirta nemažai dėmesio. Prisiminta Radvilų giminė, Stolypinas, Piliponis, Šulcaitė, Bložė ir kiti“, – pasakoja autorius.
„Kėdainių kronikose“ jis įdomia forma perteikia Kėdainių miesto, jo apylinkių istoriją, prisimena čia gyvenusius, kūrusius žmones.
Dar vienas įsimintinas A. Kaminsko kūrinys – ilgus dešimtmečius rašyta istorinė dokumentinė poema „Žemės žiūrėjimas“:
Kūrinys skirtas 1935 metų Suvalkijos ūkininkų streikui prisiminti.
Kartu su „Tėvyne“
Daugelis panevėžiečių A. Kaminską prisimena kaip ilgametį populiaraus rajono laikraščio „Tėvynė“ redaktorių. Profesionalus žurnalistas, 1978 metais baigęs Vilniaus universitetą, iš pradžių dirbo Kėdainiuose, o į Panevėžį atvyko paskirtas vadovauti laikraščiui.
„Tėvynės“ redaktoriumi A. Kaminskas dirbo nuo 1984-ųjų iki 2007-ųjų. Jo rūpesčiu buvo įsteigta leidykla „Tėvynė“.
Jau beveik dešimtmetį nebedirbantis spaudoje rašytojas sako turintis daugiau laiko kūrybai – per kelerius metus išleido dvylika knygų, tvarko archyvus, renka ir dėlioja eilėraščius naujiems leidiniams.
Skaitytojai nepamiršo ir daugiau šio autoriaus romanų – „Džiokeriai“, „Kančia“ ir kitų. Kūrinys „Nebylios spalvos“ prieš keturis dešimtmečius respublikiniame konkurse buvo įvertintas kaip geriausia apysaka, tačiau išleisti jo nesiimta, sakyta, kad dėl per mažos apimties. Šis pasakojimas apie moterų brigadą, rankomis iškraunančią plytų vagonus Virbalio geležinkelio stotyje, buvo išleistas 2007 metais.
A. Kaminsko kūriniai ne kartą buvo įvertinti, laimėta N. Ostrovskio literatūrinė premija, pelnyta Lietuvos žurnalistų sąjungos apdovanojimų.
Rašymas – iki šios dienos jo kasdienis užsiėmimas. A. Kaminskas tvirtina dar turintis ką pasakyti, kūrybinio įkvėpimo su žiburiu ieškoti jam nereikia.
Rašo jis ranka – nepasitelkia į pagalbą nei rašomosios mašinėlės, nei kompiuterio. Sako nenorintis, kad tarp jo ir popieriaus lapo įsiterptų kokia nors technika. Minčiai ir jos išraiškai reikalingas tiesioginis ryšys.
Prozos kūriniams skiriami rytai – po kelias valandas per dieną. O eilėraščiai, kaip sako autorius, dažniausiai gimsta išėjus keletą valandų pasivaikščioti.
Poetas prisipažįsta, kad jo galva, ir ne tik galva, regis, visas organizmas, visados pilni eilėraščių. Mintys, žodžiai, sakiniai, rimai, ritmai, nuolatiniai poeto palydovai, sukasi galvoje ir niekur nesitraukia.
Mėgstama tema – meilės lyrika. Ir, kaip sako poetas, turiniu jo meilės lyrikos eilėraščių knygos tikrai nėra „senoliškos“.
„Nors pagal mano amžių, atrodo, taip turėtų taip būti“, – šypsosi A. Kaminskas.
Kūrybos keliu
„Pirmąjį eilėraštį parašiau būdamas trylikos metų – nė nenujausdamas, kur lendu, neįtardamas, kaip giliai visam gyvenimui įklimpsiu. Tą eilėraštį išsaugojau – jis, kaip ir kiti tuo metu parašyti, paprastas, primityvus. Aš su savo kūryba tuomet buvau tiesiog molio gabalas – iki tol, kol iš to molio atsirado plytos, daug reikėjo minkyti, lipdyti, degti“, – sako keliolikos poezijos knygų autorius.
Jo kelias į skaitytojų mintis ir širdis prasidėjo su pirmuoju išspausdintu eilėraščiu „Komjaunimo tiesoje“ 1967 metais, vėliau 1975-aisiais išleista pirmąja eilėraščių knyga „Laiko atodangos“.
Paskui buvo trys dalys „Anapus niekumos“, „Meilės tas žodis“, „Eina likimas žemas“, „Užneški man žodžius į dangų“ ir kt.
Eilėraščių knygos parengimas, autoriaus nuomone, negali būti matuojamas nei laiko, nei jokiais kitais matais.
„Vieną eilėraštį parašei prieš penkerius metus, kitą – šiandien, trečią perrašei kelis kartus – taip ir dėlioji vieną prie kito, kol sutampa, tinka ir visi susijungia į visumą. Atrodo, būtų paprastas būdas – renki ir dedi iš eilės. Bet knygos iš to nebus, tik atskiri eilėraščiai. O knygai kartais dvidešimties metų prireikia, kol ji tinkamai susideda“, – aiškina rašytojas.
Jis prisipažįsta, kad rūpintis savo parašytų knygų leidimu, jų platinimu nėra taip paprasta.
„Tapti kūrėju nėra pats geriausias žmogaus pasirinkimas. Tas kelias sudėtingas ir sunkus. Dažniausiai kūrėjas jaučiasi niekam nereikalingas, o ypač šiais laikais. Rašai? Tai ir rašyk. Negi nori, kad kas kitas rūpintųsi tavo kūryba. Pats parašei, pats leisk. Sukurti, parašyti galima daug, bet kliūtys prasideda norint tuos kūrinius išleisti. Jei turi rėmėjų, šlepsėsi prie jų, jeigu pavyks, atsidursi leidykloje“, – tvirtina autorius.
Kai kurias savo knygas jis išleido savo lėšomis, kai kurių leidimą parėmė Panevėžio verslininkas, rajono politikai, miesto Savivaldybė.
„Į klausimą, kodėl rašai, atsakyti neįmanoma. Visų pirmą, kol jauti, kad rašyti gali, kad turi ką pasakyti, to neatsisakysi. Be to, knygos – vienas iš didžiausią liekamąją vertę turinčių reiškinių“, – įsitikinęs A. Kaminskas.
Taikytis prie vienų ar kitų pageidavimų, prie žmonių grupių autorius neketina. Tai padarius, mano, kūriniuose neliktų jo paties.
Rašytojas teigia, kad kiekvienas parašytas ir pateikiamas tekstas turi būti prasmingas – juk knyga – tai ne žodžiai, o prasmė.
Tad kūryba iš šio žmogaus gyvenimo niekur nesitraukia. Dar keturi A. Kaminsko romanai, platesnio skaitytojų rato nepasiekę, laukia savo eilės. Deja, jiems išleisti į pasaulį autorius pinigų nebeturi. Jeigu atsirastų galimybė, pirmiausia dienos šviesą išvystų nedidelės apimties kūriniai „Namas“ ir „Martynas“ .
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
