„Apie Karoliną galima pasakyti taip: panirusi. O gal užlieta kūrybos? Ir nardo – piešdama ir kurdama… kriminalines istorijas“, – sako mokytojas Algis Želvys.
Karolina Zalatorytė (11 kl.)
UŽMARŠTIS
Saulės spinduliai, paukščių čiulbesys, šilta lova ir seilę varvinti verčiantys kvapai iš virtuvės – kadaise taip vaizdavausi tobulą rytą. Na, bent taip rašyta mano dienoraštyje, bet dabar tai tapo besikartojančiu košmaru. Kiekvieną rytą atsikėlęs, pramerkęs akis matau kambarį, kurį pirmą kartą pamačiau tik prieš keletą savaičių. Pilna nuotraukų, kuriose esu, bet nepamenu buvęs, akimirkos, kurių nesu išgyvenęs, prizais nuklota lentyna, kuri jau seniai padengta dulkių sluoksniu. Bei ta moteris. Ta moteris iš nuotraukų, kuri kiekvieną rytą ruošia man pusryčius, kiekvieną dieną siekia priversti nusišypsoti, kuri kiekvieną rytą prisistato esanti mano žmona, o kiekvieną vakarą atsisveikina, verkdama ir prisiekdama meilę. Ji sakė, jos vardas Uma, bet aš jos nepamenu – nei jos veido, nei balso, nei kas ji tokia. Didžiąją dalį informacijos gaunu iš jos ar iš dienoraščio.
Gydytojas sakė, kad prieš trejus metus patekau į avariją ir panirau į komą, o pabudau čia, šitame kambaryje, prijungtas prie daugybės keistų prietaisų. Nuo tos dienos, atrodo, perskaičiau šį dienoraštį gal dvidešimt kartų, ir kiekvieną kartą jaučiuosi, lyg skaityčiau svetimas mintis, lyg tai būtų kitas pasaulis. Viskas atrodo kitaip, kai viską pamiršti.
Uma šiandien sakė turinti man staigmeną, sakė, keliausime į mano mėgstamą vietą, na, bent kuri ja buvo. Ji sako, tai galėtų sugrąžinti mano atmintį, tad sutikau keliauti. Staiga išgirdau žingsnius, ir iš už durų išlindo jos veidas.
– Pasiruošęs keliauti? – pasakė, nenuleisdama akių nuo manųjų.
– Taip, aš jau seniai pasiruošęs, o kur mes keliausime? – paklausiau stodamasis ir rinkdamas savo daiktus – raktus, kuprinę, telefoną bei paltą.
– Pamatysi, kai ten nuvyksime. Tau turėtų patikti. Na, bent patikdavo, ten tu praleisdavai daugiausia laiko, visada žinojau, kad galiu tave rasti ten, jei nebūdavai namuose.
– Aišku. Gerai, eime.
Ji linktelėjo ir nuėjo lifto link, aš nusekiau paskui, stengdamasis netrenkti galvos į man šiek tiek per žemas duris. Keletą minučių stovėjome tyloje, kol atvažiavo liftas, tada Uma, turbūt norėdama nutraukti tylą, paklausė:
– Tu tikrai dar nieko neprisiminei?
– Nieko, jaučiuosi, lyg mokyčiausi kažkieno kito prisiminimus, mintis ir praeitį.
– Aišku, tikiuosi greitu metu viską prisiminsi, ir, prašau, pasakyk, kai kažką prisiminsi, na, nes žinai, reiks pranešti gydytojui bei padaryti kitus tyrimus.
– Nesijaudink, pranešiu, tu būsi pirmas žmogus, kuriam pasakysiu, prižadu.
Vėl paskendome tyloje, tik ją nutraukė trečiame aukšte atsiveriančios durys. Į liftą įlipo vidutinio amžiaus, žema, juodų plaukų ir žalių akių moteriškė, ir liftas vėl pradėjo leistis. Su kiekviena sekunde į mane vis giliau skverbėsi moteriškės žvilgsnis, lyg strėlė. Veidrodinėse lifto duryse galėjau matyti ją – žiūrinčią į mane – ir kažkuo žaidžiančią savo kišenėje. Nedrąsiai pasukau galvą į moteriškės pusę ir sutikau jos sielą veriančias akis, tik staiga ji puolė prie manęs, versdama širdį iššokti iš krūtinės. Moteriškė pradėjo rėkti:
– Nihil est quod videtur! Nihil est quod videtur! Nihil est quod videtur! – rėkė pilnomis ašarų akimis, iš paskutiniųjų įsikibus į atlapus, kol Uma bandė ją nuo manęs atplėšti.
Galiausiai Umai pavyko: staigiu mostu ji mane išstūmė iš lifto ir išbėgo pati.
– Kas tai moteriškei negerai? Ar normalūs žmonės taip elgiasi? Reikėtų jai pas gydytoją nueiti ir galvą pasitikrinti, nes tikrai neatrodo, kad visi jai namie, – piktai po nosimi murmėjo Uma, o paskui rimtu žvilgsniu pasižiūrėjo į mane:
– Tu ją pažįsti? Kodėl ji taip tave užsipuolė? Ką tu jai sakei?
– Tai kad nieko, vos spėjau atsisukti, ir ji ant manęs užšoko rėkdama, iš kur aš ją turėčiau pažinoti, jei ir pažinojau seniau, tikrai dabar nebepažįstu.
– Gerai, eime.
Nusekiau Umai iš paskos, įsėdau į mašiną, variklio burzgesys keistai ramino, taip pat kaip ir pro langą bėgantis vaizdas, tad po kelių minučių važiavimo užmigau keleivio sėdynėje. Pabudau jau žadinamas Umos, ji sakė, kad mes jau atvažiavome, ir mums tik reikia šiek tiek paėjėti. Ji mane nusivedė į parką, ant suoliuko, kur ir dieną, ir naktį gali matyti visą miestą. Vaizdas buvo nepakartojamas, dabar suprantu, kodėl čia būdavau.
Staiga pradėjo smarkiai gelti galvą, taip smarkiai, kad net vos nesusmukau. Uma mane pagavo ir pasodino ant suoliuko. Veriantis galvos skausmas praėjo tik po kelių minučių, ir tada viskas pasidarė aišku.
– Niekas nėra, kaip atrodo…
– Ką sakei? Neišgirdau, – pasakė Uma palinkdama arčiau manęs.
– Niekas nėra, kaip atrodo, – pasakiau šįkart jau garsiau ir ramesniu balsu. – Tai, ką ta moteriškė sakė. Ir ji nėra tik moteriškė – ji ir mano mama… Bet didžiausias klausimas, kas tu ir kur mano žmona Uma?
