„…kad nenutiltų man širdies plakimas…“ – Dariaus Kuokalo iš „Minties“ gimnazijos eilėraščio žodžiai apie vasarą, kuri dar leidžia visiems džiaugtis savo šiluma ir rudenį.
Darius Kuokalas (11 kl.)
Mokytoja Emilija Gedraitienė: „Darius Kuokalas nuolat ieško, klausia, ne visada drąsiai, bet smalsiai. Auga kūrybingumas ieškant atsakymų į pačius įvairiausius klausimus.“
Birželis
Iš kur plasnojimas balandžių, debesų?
Kodėl širdy tik jausmas begalinis liko?
Kad nenutiltų man širdies plakimas,
Pasitinkant birželio šėlsmo naktį.
Ta naktis birželio tokia išskirtinė,
Vakarinė žvaigždė man žada stebuklus.
Paukščiai pulkais skrenda pasitikti –
Apkabinti balto birželio dienas ir naktis.
Bet nelaukiu aš to balto birželio ryto,
Nelaukiu saulės skaisčios,
Noriu nuraminti tik savąją širdį,
Tada pasitikti birželį, spalvingai pražystantį.
Kerštas
Parėjęs namo kritau miegoti. Buvau labai pavargęs, bet užmigti buvo sunku. Ausyse vis dar aidėjo šūviai. Užsnūdau, bet išgirdau staiga atsidarant duris… Nesupratau kodėl, bet kažkoks kamuoliukas į kambarį įriedėjo ir pradėjo sukdamasis skleisti dūmus… Galva svaigo, nualpau. Atsibudau, prastai jaučiausi, bandžiau pajudinti ranką, bet negalėjau. Ji buvo pririšta. Nesupratau, kas darėsi, galvą labai skaudėjo. Buvau pririštas prie stulpo. Kažkokiame kambaryje. Ten mačiau daug karių. Po kelių minučių pavyko suprasti, kas čia vyko. Kariai išsivedė mane.
– Tomas?
– Tas pats. Ko jums iš manęs reikia? – vangiai atsiliepiau.
– Žinome, kad pabėgai iš tremties du kartus. Tai nėra gerai.
– Ir ką jūs man padarysit?
– Ne tau…
– O kam?
– Jiems.
Ką pamačiau, patikėti negalėjau. Ten buvo ir Tėvas, ir Mama… Jie taip pat surišti. Bet kodėl jie?
– Ką jie jums padarė? – pasakiau.
– Drauge nemielas, jie – už tai, kad padėjo ne vienam tremtiniui, o tu – už pabėgimą.
– Ir ką jūs darysit?
Karys išsitraukė peilį. Nuėjo prie maniškių. Sušmėžavo peilis. Norėjau vemti. Niekados nebuvau matęs to.
Aš – Tomas?
…
Korona
Mano mama nerimauja, nes pastaruoju metu labai daug kosėja. Gal tiesiog peršalo? Įėjęs į kambarį girdžiu, kad su kažkuo ji tyliai kalbasi. Nenorėjau trukdyti, tai išėjau. Po valandėlės iš kambario išeina pagyvenęs vyriškis ir eina prie manęs. Tai mūsų šeimos daktaras. Nedažnai matau jį, bet tai buvo pirmas kartas, kai jis mūsų namuose, tiesiog mamos kambaryje. Daktaras pasiteiravo:
– Tu sūnus Tomas?
– Taip, aš. Kodėl jūs buvote mano mamos kambaryje? – labai neramiai paklausiau.
– Jokiu būdu neik į jos kambarį bent savaitę. Tiesiog neik, ją aplankys slaugė. O tu ten neik, – liūdnai pabaigė jis.
Ir išėjo neatsisveikinęs. Tylėjau, nes nustebau.
Praėjo dvi dienos, kai negaliu pamatyti savo mamos. Vis tiek nusprendžiau įeiti į jos kambarį. Tyliai praveriu duris, matau mamą gulinčią, nusisukusią į sieną. Sakau:
– Mama! Kas nutiko? Kodėl tas daktaras buvo pas tave?
Tyla. Pakartojau sunerimęs garsiau:
– Mama? Ar tu labai pavargusi, kad taip giliai miegi?
Atsakymo neišgirdau. Turbūt labai giliai miega. Išėjau.
Kitą dieną užtrukau su reikalais. Radau raštelį, kad slaugė buvusi ir pasirūpinusi mama. Bet keisčiausia, kad po trijų dienų į namus atėjo trys nepažįstami vyrai juodais kostiumais, vienas iš jų prie manęs priėjo ir keistai tarė:
– Tu Tomas?
– Taip, aš, – atsakiau. – Gal bent jūs pasakysite, kas mano mamai?
– Klausyk, nori tiesos? – neramiu balsu paklausė jis.
– Žinoma, kad noriu, – nedrąsiai ištariau.
– Tavo mamai koronavirusas, jos jau… nebėra. Ji taip sunkiai sirgo. Daktaras buvo bejėgis, o ji vis nesutiko vykti į ligoninę.
…
Diena visiškai pasikeitė. Nesupratau, kad ir gyvenimas pasikeitė.
