Kurti Elingą Kriukaitę įkvėpė tragiška ir netikėta tėvelio mirtis. Tada pradėjo rašyti dienoraštį, laiškus. „Kai atsiverdavau, sumažėdavo liūdesys…Temas kūrybai nulemia mano jausmai“, – sako Elinga.
Elinga Kriukaitė (10 kl.)
(eilėraščiai, skirti tėčio atminimui)
Ilgesys
Išvažiavai ir negrįžai…
Man laikas tarsi sustojo.
Kaip ir tąryt sustojo tavasis.
Skaudu…
Širdį degina skausmas.
Be tavęs sunku.
Tik mamos ištarti žodžiai
Apie meilę, šilumą suteikia viltį, kad gyvenu.
Manęs nebelanko vaikiški sapnai.
Tuštuma ir ilgesys – mano draugai.
Kaip išdrįst nebijoti nakties,
Būti drąsiai ir nebėgti nuo šešėlių tamsos?
Prisiminimų skrynia tokia brangi,
Niekam jos neatiduosiu.
Ji nesudils ir nepasens,
Širdyje ją nešiosiu.
Vakaro mintys
Ateina vakaras,
Vėliau naktis.
Ir vėl į mano sielą
Pasibeldžia nerimas ir ilgesys.
To artimo vaikystėje žmogaus žūtis
Paliko gilią žaizdą manoj širdy.
Dabar gyvenimas sudėtas iš atsiminimų…
Tas paukštis, kurį vejuosi, ne džiaugsmo paukštis,
O tik didžiulis skausmas praradimo ilgesy.
Prisimenu tavas rankas ir švelnų priglaudimą,
Vėliau mąstau:
Kas girdi tylintį tamsoj?
Kas gali jausti jo širdies plakimą?
Lieka viltis, svajonės apie ateitį,
Tikėjimas, žiūrėjimas į kelią,
Kur bėga metai…
Sukurkit formulę, kuri mane išgelbėtų,
Jeigu gyvenimas sudėtas iš atsiminimų.
