Skaitykime, raskime gal ir ne tokį profesionalumą, kokio laukiame iš mūsų subrendusių rašytojų, tačiau žinokime, kad viskas čia, kas parašyta, – labai nuoširdu ir tikra.
Goda Kurbanovaitė (6 kl.)
„Goda labai smalsi, kiek išdykusi mergaitė, tačiau jos eilės jautrios ir subtilios. Pavasaris jaunąją kūrėją įkvepia ir skatina kurti šviesius posmus“, – rašo mokytoja Liudmila Putauskienė.
*
Lietuva, tu man tokia jauki,
Kaip močiutės išaustas dryžuotas takelis.
Į šiltus gimtuosius namus
Juo visada surasiu kelią…
Lietuva, tu man tokia sava,
Kaip mamos gėlėta suknelė.
Jos kvapas ir spalvos
Nuramina sužeistą širdelę…
Lietuva, tu man tokia sklidina garsų,
Lyg eičiau per senelio sodintą miškelį,
Pilną paukštelių giesmių, skruzdėlyčių šnabždesių…
Lietuva, tu mano skambiausia dainelė.
Keista istorija
Gyveno kartą gėlininkė,
Augino daug gėlių.
Jas laistė, prižiūrėjo
Ir labai labai mylėjo.
Atvyko kartą ponas
Su ilgu apsiaustu.
Jis uostė, žiūrinėjo
Gėles skvarbiu žvilgsniu.
Ir pagaliau paklausė,
Gal turi ji gėlių,
Kurios išsklaido liūdesį,
Vienatvę, kai sunku.
Suskynė puokštę gėlininkė
Pavasario žiedų.
Žibuoklių, plukių aromatas
Užbūrė poną svaiguliu saldžiu.
Neda Marčiulionytė (7 kl.)
Apie save Neda sako: „Iš tiesų man patinka viskas, kas susiję su menais ir gamta. O kai tai pavyksta suderinti, tuomet ir ateina mintys naujiems eilėraščiams. Lietingais vakarais didžiulis malonumas įsitaisyti ant palangės su arbatos puodeliu ir stebėti dangų, paukščius ar net žmones. Sėdi ir bandai įsivaizduoti, ką galvoja piktas dėdulė su šunimi ar maža mergaitė, kurią už rankos tempia mama. O tada pasižiūri į baltą popieriaus lapą ir jau žinai, ką užrašysi…“
Paimk tu kreideles
Paimk tu kreideles –
Nuspalvink mūsų lietų.
Nes jis nepykantos veiduos
Labai dažnai išblunka.
Paimk tu kreideles –
Gyvenimą išmargink.
Nes iki šiol jis niekada
Spalvų nėra regėjęs.
Paimk tu kreideles
Ir savo sapną tyrą
Ant vėjo drobės nupaišyk,
Kol jis dar nepabudo.
Ir tu mane už rankos
Nuveski tyliai tyliai
Kur po bespalvės tuštumos
Žibuoklė žiedą kelia.
Apsiausiu aš tave
Apsiausiu aš tave
Dangaus skliautu žvaigždėtu,
O vietoj perlų prabangių
Kometas sukabinsiu.
Ir sklęsi tu per pievas,
Per vasarinį ūką
Į dangų, kurs per lietų
Į žemę nusileido.
Kaip gimsta eilės
Kai basos pėdos prisiliečia prie šlapios žolės,
Širdis nejučia suvirpa.
Kai vėsiom rankom priglaudi gėlės žiedą –
Viskas pasimiršta.
Ir kai velia plaukus vėjas –
Širdy gimsta naujos eilės.
Naktinis drugys
Naktis tamsi ir gūdi.
Paukščiai nurimo visi.
Tik vienišas naktinis drugys
Blaškosi vis.
Neša ant sparnų
Mėnulio paliktus raštus,
Niekas nežino, kur jis nuklys –
Gal į tavas mintis?
Dangus
Norėčiau ir aš pabūti paukščiu,
Pajusti vėją po savo oda,
Kai mintys gąsdina aukščiu
Lengvai pakilt į orą.
Skrajot virš debesų,
Matyti šviesų dangų
Ir nebijoti, kad kažkur
Manęs nebesuranda.
