„Dabar trumpėja spalis – kaip voratinklis…“ – Elenos Mezginaitės eilėraščio eilutė. Kaip ji tinka šiam šlapiais lapais pakvipusiam metui nusakyti! Taupiai, taikliai, eleniškai. Taip, ruduo buvo Jos metas. Spalio 31 dieną poetei būtų sukakę 81 metai. O lapkričio 25 dieną Muzikiniame teatre – Elenos Mezginaitės Lietuvos moksleivių dainuojamosios poezijos festivalis-konkursas „Mano senas drauge“.
Jau – vienuoliktas. Laukiami jaunieji kūrėjai ir jų mokytojai paklausyti, kaip dainuojantys jaunieji kūrėjai iš visos Lietuvos interpretuoja ne tik Elenos Mezginaitės, bet ir kitų lietuvių poetų kūrybą.
Kornelija Dobrovolskytė (11 kl.)
,,Kūryba man yra iš širdies einantis išsipasakojimas. Kūryba išlaisvina nuo blogų minčių.“
***
Prašymas sėkmės ne dėl savęs, o kreipimasis į aukštybes dėl mylimų, brangių žmonių. Kartais prašytojams prašymas kainuoja labai daug, net gyvybę. Gyvenime pirmoje vietoje turime rūpintis savimi, o po savęs – mylimais, o vėliau – ir kitais žmonėmis.
*****
Tikra draugystė kaip nuostabi dovana, kurią galima išsivynioti ir mėgautis kiekvieną dieną.
***
Rytas ar naktis. Esame atstumti nuo savų blogų minčių. Jei aplanko skausmas, nesusimąstome – kodėl jis čia. O tai galbūt pamokymas mums. Gyvenime kartais nereikia mąstyti kitaip. Savo mintis reikia saugoti. Reikia suprasti, ko tiksliai trokštame.
***
Atsibunda piktas žmogelis,
Nesiekiantis nė trupučio gėrio.
Gyvenimą savo susijaukia.
Laimė jo nebepasieks.
Blogio dalelės susikaupia.
Gėrio daugiau nebeturi.
Kaltė stengsis ilgai jį lankyti.
Laikas iš jo atims džiaugsmą.
Siela krūptels,
Baimė didi atsibus.
Blogį greitai išnaikins.
Dievas padeda visur.
***
Mažėja skausmas,
Didėja baimė,
Nėra laimės,
Plyšta širdis.
Palieka skausmas,
Baimė ilgai liks,
Laimė aplankys,
Širdis atsigaus.
Džiaugsmas jau išliks,
Laimė ilgai neišeis,
Meilės jam nebebus,
Šypsena aplankys.
Aistė Puriuškytė (11 kl.)
„Savo gyvenimo neįsivaizduoju be meno, todėl šoku, vaidinu, muzikuoju. Jei lieka laiko, domiuosi ir kitomis meno šakomis, tačiau šios yra pagrindinės. Taip pat domiuosi istorija ir literatūra. Lankau menų būrelius, esu aktyvi ir smalsi.“
,,Žmogus pats sau didžiausia paslaptis“ (J. Miltinis)
Žmogus – tai gyvas organizmas, kuris turi mąstymą ir tikėjimą. Na, maždaug taip, bet… tai būtų per daug paprastas apibrėžimas, jog žmogus – tik kažkas, kas ropinėja ant Žemės paviršiaus ir tik šiek tiek skiriasi iš kitų žinduolių. Tas ,,kažkas“ yra labai svarbu, kadangi tame žodyje slypi daugybė paslapčių, kurių mes nespėjam per visą gyvenimą išsiaiškinti. Tuomet, kai mes pradedame kuo nors domėtis, iškyla ir daugybė klausimų. Kartais klausimus užduoda mūsų aplinkos žmonės, pavyzdžiui: ,,kuo norėtum būti užaugęs?“ Tikriausiai tai vienas sunkiausių klausimų žmogui, kuris dar nepažįsta savęs, o laikas lekia nepastebimai. Žiūrėk, jau tau šaukiama: ,,Abitūra!“ Mes bijome atsakyti, kad nežinome, ką norime daryti su savo gyvenimu. Ir tai nėra blogai. Jaunam žmogui nebūtina žinoti, ką jis norės veikti savo visą likusį gyvenimą, nes jame slypi daug daugiau, nei jis spėjo išsiaiškinti per tuos aštuoniolika metų. Anksčiau ar vėliau žmogus pradeda tyrinėti save, bando save pažinti, įklimpsta į filosofinį dumblą, iš kurio išsikapsto arba ne, tačiau neatsakytų klausimų lieka ne ką mažiau…
Manau, kad teisus buvo maestro J. Miltinis: „Žmogus pats sau didžiausia paslaptis“ ir tik pats gali save atskleisti.
