Ką tik projekto dešimtmečio šventėje „Meno“ teatro vadovas Anupras Jucius jaunąją kūrėją apdovanojo tamtyč įsteigtos nominacijos „Metų dramaturgas“ prizu. Jis išsakė viltį, kad tokia nominacija gal paskatins dramaturginius bandymus. Ir ką jūs pasakysit – biržietės pateikia pjesę! Įdomu ir tai, kad pjesę pasirašo dvi autorės, iš kurių viena dar kuria ir noveles, apysakas.
Rugilė Šataitė ir Roberta Jonaitytė (12 kl.)
„Daugiausia savo laiko skiriu menui: tapau, rašau poeziją, dramas, vaidinu teatre. Mano
darbuose vyrauja gamtos ir meilės tematika, o užplūdus jausmams ar dingtelėjus idėjai, tuojau
pat turiu realizuoti ją drobėje ar popieriaus lape. Turbūt, kaip ir daugeliui menininkų, įkvėpimas
kurti dažniausiai kyla vakarais, naktimis, vaikščiojant mieste arba gamtoje. Didelę pagarbą
jaučiu žinomiausiai pasaulyje performansų menininkei Marinai Abramovič. Neretai analizuoju
jos performansus, semiuosi idėjų…“
Ištrauka iš pjesės
***
Vakarėlis. Garsiai groja muzika, žmonių balsai. Lauke ant suoliuko sėdi ir rūko Nojus, Tadas ir
Vaiva
NOJUS. Koks lievas plotas. Žinojau, kad gerti su jaunesniais neapsimoka. Norit pasakyt,
aš dėl šito praleidau „tinder‘io“ deitą?
4
VAIVA. Kad jie tik metais jaunesni.
TADAS. Ir žymiai kvailesni.
NOJUS. Todėl ir geriam ant suoliuko atsisėdę. (Iškelia butelį degtinės.) Kristaus kraujas!
Nusilenkit, mirtingieji, ir išpažinkite savo nuodėmes!
Vaiva ir Tadas nulenkia galvas ir bando nesusijuokti
NOJUS. Priimkite Kristaus kraują. (Pila Tadui į burną degtinę, paskui Vaivai.) Šventinu!
VAIVA. Gerbiamasis kunigėli, kodėl Kristaus kraujas baltas?
TADAS. Nurijai ir po to klausi. Reikėjo klausti prieš, Vaivule.
Kikendama atbėga Rūta. Rūbai išsipešioję, plaukai susivėlę.
VAIVA. Kur tu buvai dingusi? Nematėm nuo baliaus pradžios.
RŪTA. Taip išėjo… (Atsisėda šalia Vaivos) Žinot Andrių? Na tą… Aukštas, tamsių
plaukų, labai… Mm… Labai gražiom lūpom.
Vaiva su Nojumi susižvalgo.
NOJUS. Tai nusilaižėt?
RŪTA. Tu manęs nesmerk! Klausykit, atėjau į balių, jis priėjo, nusišypsojo, aš
nusišypsojau, pasisveikinom, pakalbėjom ir staiga jis sako „einam prie krūmų“.
TADAS (nustebęs). Ir tu ėjai?
RŪTA. Nepertraukinėk! Ėjom prie krūmų, o aš ir galvoju – arba jis žudikas, arba
nusilaižysim.
NOJUS. Durtinių žaizdų lyg ir neturi, tai tikriausiai antras variantas?
RŪTA (apsikabindama Vaivą per pečius). Taip! Ir, žinot, aš suprantu, kad Andrius asilas,
bet laižosi tai visai neblogai, tikrai!
Visi suglumę susižvalgo.
RŪTA. Nežiūrėkit akių išvertę, jūs matėt jo lūpas?
VAIVA. Okei, čia dar svarstytina, nes man atrodo, kad tavo objektyvų mąstymą žaloja
degtinė (pirštu pastuksena į smilkinį). Dabar smakrą aukštyn ir susitvarkyk marškinėlius, panele.
Rūta paskubomis susitvarko išsipešusius marškinėlius.
TADAS. Tai dabar susimesit?
5
RŪTA. Baik tu! Jei susimesčiau su kiekvienu per balių pabučiuotu bernu, turėčiau visą
vyrų haremą.
NOJUS (erzinamai). Bet patiko, a?
RŪTA. Nojau, tu nesupranti, jo lūpos…
TADAS. Rūta, viskas, rišam kalbą. Jei dar tiek teks klausytis apie kito čiuvo lūpas —
susivemsiu.
Ateina Džiugas. Prie jo pribėga Rūta lyg ieškodama pagalbos, Džiugas ją apkabina viena ranka.
DŽIUGAS (juokdamasis). Tai ką jau padarėt Rūtai?
TADAS. Neleidom kalbėt apie Andriaus lūpas.
RŪTA. O kas tave, Vaiva, šiandien pamylėjo, kad visas kaklas margas? (Vaiva liūdnai
šypteli ir ranka perbraukia sau per kaklą.). Ai, gerai ir nesakyk. Aš čia šiek tiek akis pailsinsiu
(užsimerkia).
TADAS. Šiandien ji gėrė daugiau negu įprastai.
DŽIUGAS. Ne, ji visada geria iki komos, bet šiandien kažkas ne taip…
VAIVA. Tikriausiai vėl su tėvu susipyko.
DŽIUGAS. Ji visada su tėvuku susipykusi.
NOJUS. Tai jeigu taip gerai ją pažįsti, kas jai yra?
Džiugas palinksta arčiau prie jų, apsidairo, ar daugiau niekas negirdi.
DŽIUGAS. Nesakykit Rūtai, kad prasitariau, bet ji vėl susipyko su Armanausku.
VAIVA (atsidūsta). Nieko naujo. Nesuprantu, dvidešimt penkerių ir toks debilas. Bet ir
Rūta gera… Tik tarp jų pertrauka ir nusilaižo su pirmu pasitaikiusiu.
DŽIUGAS. Ne, nesilaižo ji su jokiais kitais – tai faktas… Tik prieš mus pavaidinti
norėjo, kad nesuvoktume, kaip jai Julius rūpi. Juk iš tikro tik ir spokso į telefoną, gal parašys,
pasiūlys susitaikyti.
NOJUS. Greičiausiai… (Pasižiūri į telefoną.) Man Saulė parašė.
TADAS. O kodėl ji ne čia? Žadėjo būti.
NOJUS. Parašė, kad ,,ne taip praėjo pro mamą“, tai dabar namų areštas.
VAIVA. Visai kaip per jos praeitą gimtadienį, kai leido pasikviesti mus, o nuotaikai
pasikeitus išvarė… Na, nesvarbu dabar jau. Džiugai, gal parveši Rūtą namo?
DŽIUGAS (išpučia akis, papurto galvą). Surūkiau tiek žolės, kad užtektų daržinę
prikimšt. Galvojau Dominykos paprašyt, kad patį parvežtų, rytoj pasiimčiau mašiną.
6
NOJUS. Tu kasdien rūkai tiek žolės, kad biologijos vadovėliuose prie skyriaus apie
žolėdžius puikuojasi tavo nuotrauka. Nesispyriok, nusiimk klevo lapą ir viskas.
VAIVA. Na pažiūrėk, jai koma. Vienas du ir parveši.
DŽIUGAS. Na gerai… Ką dar parvežt namo?
TADAS (valgydamas riešutus). Mane dar pamesk!
Tadas ir Džiugas paima Rūtą už parankių ir išsitempia.
VAIVA. Vėl su taksi?
NOJUS. Kaip visada.
Vaiva ir Nojus išeina.
