Panevėžio „Minties“ gimnazijos jaunosios kūrėjos Karina ir Saida rašo, nes joms įdomu. Nes turi ką papasakoti ir nori skaitytoją įsileisti į savo kuriamą pasaulį.
Karina Kviliūnaitė (10 kl.)
„Rašyti man įdomu. Mintys dažniau atsiranda perskaičius kitų kūrybos ar susitelkus į kokią nors temą. Smagu, kai kažkas pavyksta.“
Duonelė
Labai seniai, būdama jauna vilkė, klaidžiodama miške atsitiktinai sutikau žmogų. Aš išsigandau, kad tai gali būti medžiotojas, ir mečiausi bėgti. Baimindamasi, kad žmogus gali mane vytis ir norėtų iš manęs pasidaryti kailinius. Sprukau, kiek kojos neša.
Bet… bėgant laikui mačiau, kad žmogus vis ateina į mišką. Pradėjau stebėti jį. Sekiau iš tolo. Kol vieną tamsią žiemos naktį vėl pastebėjau žmogų labai arti, greitai pasislėpiau už artimiausių krūmų… Mačiau, kad jis turi pintinėlę. Norėdama išsiaiškinti, kas joje yra, pauosčiau…
- Koks gardus kvapas… – pagalvojau ir toliau jį stebėjau.
Kasdien matant, pradėjo atrodyti, kad jau nėra toks ir blogas tas žmogus. Apsidairiau aplinkui, norėdama įsitikinti, kad jis yra vienas. Tada pradėjau slinkti tyliai vis arčiau. Jis, išvydęs mane, labai išsigando ir pargriuvo į pusnį. Kai buvau prie pat, lėtai, nedrąsiai iš pintinės ištraukė didelę gardžią duonos žiauberę ir numetė man. Buvo labai netikėta.
Po to įvykio labai dažnai matydavau jį miške. Vėlai vakare visada atsinešdavo po gardžią riekę duonos ir duodavo man pasisotinti. Praėjus dar kuriam laikui, jis įgavo pasitikėjimo, leidausi būti paglostama. Juk jis išgelbėjo mane nuo bado, nuo mažų žvėrelių žudynių. Nuo tada buvau šaukiama kaip prijaukinta jauna vilkė, vardu Duonelė.
Saida Juodelytė (9 kl.)
„Naujoje mokykloje – nauji išbandymai. Per pamokas ir per kūrybą. O papasakoti, manau, turiu ką. Pamažu įsileidžiu į savo kuriamą pasaulį. Jame jau turiu kai ką nuveikusi. Apie kokybę tesprendžia kiti…“
Pakelti ir neštis
Ech, gyvenimas!.. Jis pilnas išbandymų. Lyg kažkas vis bando pakišti man koją ar nusviesti į pasaulio kraštą. Ir palikti, nutrindamas kelią atgal. Net per Kalėdas nesijaučia džiaugsmo, nes viskas po truputį griūna. Ir baisu pagalvoti, kas bus toliau… Baisu atsikelti rytais ir kažko tikėtis.
Vėl blogiausio? Joks tornadas ar išsiveržusio ugnikalnio liepsnos manęs nebenustebintų…
Gyvenimas darosi panašus į juodą debesį, kuris pamažu vis spaudžia ir spaudžia. Ne, ne kūną.
Širdį. O visi aplink kartoja, kad turėčiau judėti į priekį. Jie nesupranta. Man, ko gero, lengviau
būtų drakoną nugalėti negu… Sunku judėti į priekį, kai viskas, ko tu nori, yra tik grįžti į laiką, į
praeitį, kai viskas buvo gerai. Praeitis lyg prarastas rojus. Ne pasakiškas, o paprastas, žemiškas.
Tada sustodavai pasigrožėti raudonu lyg vynas dangumi ar norėdavai, pamačiusi ant žemės gražų
klevo lapą, pakelti ir neštis su savimi lyg vėliavą. Visur buvo džiaugsmo ženklų. Jų neliko. Išeiti
iš namų darosi vis sunkiau ir sunkiau. Tikriausiai čia ir prasideda naujas mano gyvenimo skyrius. Kitoks, sunkesnis, skaudesnis, aštresnis.
