Vartykim kaip norim, tačiau atostogos nėra tas faktorius, kuris skatina nedelsiant griebtis darbų. Netgi, reikia pripažinti, nedaug vasarą ir kuriama. Tai daro tie, kuriems kūrybos reikia kaip oro, na… kaip papildų.
Naglis Mazūra
„Naglis labai savitas. Kas reta, labai daug skaitantis ir pamišęs dėl žvejybos. Vis iš jo laukiu eilėraščio apie gyvenimo žuvį… Dar vis gaudo…“ – apie jaunąjį kūrėją rašo „Žemynos“ progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Liudmila Putauskienė.
Per dieną žemę lietūs godžiai plempia,
Mano mintims kaskart mažiau erdvės.
Stotis, bažnyčia, kapinaitės, plentas.
Ir autobusas tuoj tuoj pajudės…
Kaimelis be šviesos, gal ir be vardo,
Gal jo visai žemėlapy nėra.
Tik sausio sutemose siluetai sklando,
Degtinę geria, gal taip sušilti bando…
O aš vienintelis pro autobuso stiklą
Stebiu beviltiškus vargus žmonių.
Klausaus žiemos lietaus barbenimo netikro,
O ne LNK žinių…
Darija Jagneraitė
„Saulėtekio“ progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, jaunųjų literatų būrelio vadovė Aušra Indriūnienė taip pristato savo jaunuosius kūrėjus: „Dariją vadinu Šypsenėle – niekada nesu mačiusi jos nuliūdusios. Gyvenimo džiaugsmu trykšta ir mergaitės kūrinėliai. Geriausia Darijos draugė Viktorija visai kitokio būdo. Ji labai savito, brandaus mąstymo, apie viską turi savo nuomonę, be galo mėgsta diskutuoti. Jos kūriniai kartais dvelkia subtiliu humoru, kartais juose keliami būties klausimai apie pasaulio blogį. Didžiausia Alekso aistra – plaukimas. Ne vieną medalį yra laimėjęs. Visus pradžiugina šmaikštūs vaikinuko juokeliai. Su Aleksu labai malonu šnekučiuotis – dažnai žmogų supranta vien iš žvilgsnio“.
KŪRINYS
Žmogus – nuostabus kūrinys. Bet ar visi mes vienodi? Ne. Yra ir gerų, ir blogų. Bet kodėl vieni elgiasi vienaip, o kiti visiškai kitaip? Visi gali keistis. Ne tik išore, bet ir vidumi. Juk kiekvieno žmogaus širdies kamputyje yra žiupsnelis gėrio. Tik pats žmogus gali nuspręsti: keistis jam ar ne. Tačiau gyvename tik vieną kartą Ir būtų gera iškeliauti aukštai iškėlus galvą. Tiesiog didžiuotis savimi.
Viktorija Gurklytė
RUDENĖLIS…
Tyliai tyliai pasibeldė į langą ruduo, toks liūdnas ir šaltas. Lygiai taip pat tyliai išėjo į laukus vasara, kažkur toli toli… Rudenėlio nelabai kas laukė, o vasarėlės pasilikti prašė, tačiau juk nieko nepakeisi – laikas bėga nejučia. Ir net nepastebėsim, kaip pasibels žiemužė į duris, o jas atverti bus sunku. Gal net sunkiau nei tu manai…
O BUVO GERA…
Šiandieninės technologijos yra pažengusios labai daug – išmanieji telefonai, planšetiniai kompiuteriai, plačiaekraniai televizoriai, atliekantys kompiuterio pareigas. Be jų mes negalime gyventi. O jeigu viso to nebūtų? Jeigu tai būtų taip tolima kaip kosmosas? Kas tada? Nieko. Mes gyventumėme tikrą gyvenimą! Aš labai norėčiau dar palakstyti tais nesibaigiančiais laukais ir visai nesirūpinti, kad susitepsiu. Noriu, kad diena baigtųsi tada, kai manęs nebepaneštų kojos. Noriu bendrauti laiškais, rašytais ranka. Noriu, kad nebūtu tyčiojamasi iš to, kam tai brangu. Žinau, aš jauna, svajonių kupina, bet tai yra tikras gyvenimas arba tiesiog taip aš jį įsivaizduoju. Noriu atsukti laiką atgalios. Noriu miegoti ant šieno, slėpynių žaisti kukurūzų lauke, o po to bėgti nuo pikto ūkininko…
Aš noriu susigrąžinti vaikystę…
