Justė akivaizdžiai smulkiosios prozos atstovė ir jai sekasi kurti. Atrodo, nelabai smarkiai tekančiame laike kūrėjai pavyksta surasti netikėtai iššaunančią pabaigą, nustebinančią savo intriga. Nevalingai prisimeni O. Henrio novelių dėlionę…
Justė Kačerauskaitė (10 kl.)
Jaunoji autorė apie save: „Rašau jau apie dešimt metų, daugiausia – fantastiką. Savo kūriniais skatinu susimąstyti apie įvairias problemas: dvasinių vertybių nykimą, gyvybės trapumą, per didelę neviltį…“
Varpinė
Varnos jau nuo neatmenamų laikų sukosi lizdus senuose aukštuose medžiuose, kurie augo aplink bažnyčią. Matyt, jau nuo tada, kai nedidelė, balta bažnyčia buvo pastatyta ant upės kranto – gražiausioje vietoje maždaug trisdešimties kilometrų spinduliu aplinkui. Bažnyčia buvo visai paprasta. Ji neturėjo nei bokštų, nei įspūdingų vitražinių langų, bet buvo mylima ir prižiūrima. Visai netoli stovėjo varpinės bokštelis – taip pat nedidelis, baltas ir gražiai prižiūrėtas. Kiekvieną rytą aštuntą valandą didysis varpas šaukdavo žmones į šventas mišias ir žadindavo varnas.
Dienomis varnos lyg tamsūs šešėliai, lyg grėsmingos, bet baikščios ir triukšmingos dvasios sklandydavo virš bažnyčios, virš miestelio, iš medžių akylai stebėdavo į šventyklą einančius žmones, karštomis dienomis kranksėdavo, pakaitomis skrisdavo prie upės atsigerti.
Žmones jos gąsdino. Sklido kalbos, jog, esą, prie bažnyčios gyvenančios varnos – nusidėjėlių sielos, kurių nepriėmė nei į dangų, nei į pragarą, bet paleido atgal į Žemę kentėti bjaurių paukščių pavidalais. Tarsi Žemė būtų jų skaistykla…
Kunigas draudė tokias kalbas, sakydamas, jog jos prieštarauja tikėjimo dogmoms. Juk po mirties žmonių sielos patenka į dangų, skaistyklą arba pragarą, o į Žemę negrįžta. Grįžimas į Žemę būtų jau reinkarnacija, o to nėra ir negali būti.
Tą vėlų žiemos vakarą varnos pratisai krankė taip, kad miestelėnai negalėjo užmigti. Apie dvyliktą nakties staiga pradėjo skambėti varpas.
Žmonės kėlėsi ir bėgo link bažnyčios: kas nutiko, kad varpais skambina vidury nakties? Netrukus visi išvydo didžiulę liepsną miestelio centre, visai netoli bažnyčios. Sujudę žmonės nešė kibirais vandenį iš upės, šulinių, kasė smėlį ant liepsnų, ir veikiai gaisras buvo užgesintas. O juk galėjo sudegti viskas – nuo menkiausios miestelio trobos iki gražiosios bažnyčios…
Rytą kunigas susimąstęs žingsniavo iš bažnyčios varpinės link. Naktį išsigandę žmonės per skubėjimą visai pamiršo varpinę. Vyras žinojo, kad visada vakare užrakina varpinės duris ir į pastatą niekas negali įeiti, o jis pats miegojo. Bet… kas tada sukėlė tokį didžiulį triukšmą?
Dvasininkas neskubriai atrakino medines duris, atvėrė jas.
Įėjęs į varpinę, kunigas nustėro ir atsiklaupė.
Sienos ir varpas buvo nudažyti krauju, o ant grindų po varpu gulėjo krūvos negyvų varnų.
Novelių triptikas ,,Išeik. Sustok. Pasigėrėk“
Išeik palydėti svečią
Mažasis Timas mėgo stebėti man už nugaros, kai aš dirbu malkinėje. Man ne visada tai patiko, susinervinęs dažnai išvydavau jį. Kartais nepatikdavo jo skvarbus žydrų akių žvilgsnis. Kažkoks… ne toks. Ne vaikiškas. Galbūt dėl to, kad tam vaikiui teko ištverti neeilinius skausmus. Dėl to, kad nuo vaikystės girdėjo siaubingas diagnozes, matė tėvų ašaras ir skausmą ir nebijojo mirti.
Aš, nors tebuvau paprastas samdinys, dažnai užsimiršdavau su juo ir pradėdavau kalbėti apie įvairius dalykus, kuriuos kalbėti būtų galima tik su suaugusiaisiais. Apie meną. Apie karą. Pasaulį. Mirtį… ,,Labas, Timai!“ – visada pasisveikindavau, kai berniukas ateidavo. ,,Labas, dėde! – atsakydavo jis. – Aš atėjau pažiūrėti, kaip tu dirbi…“
Ir dažnai Timas mane, net visai murziną ir apdulkėjusį, apkabindavo. O tada paprašydavo papasakoti apie karą. Ir aš pasakodavau, nors ir nenoromis.
Sykį aš susinervinęs jį išvijau, kai, tyliai priėjęs, jis atsisėdo ant kelmo malkoms skaldyti, o aš atsisukęs net išsigandau, nes nesitikėjau jo ten išvysti. Jis visada vaikščiojo tyliai ir nepastebimai.
Kai minutėlę kažkur išėjau, grįžęs radau ant malkų krūvos padėtą nedidelį maišelį su sausainiais: tarsi nebylų ,,atsiprašau“. Nejučia nusišypsojau, bet apsidairęs Timo nemačiau. Ir nemačiau po to dar kelias dienas.
O tada… Jį nužudė vėžys.
Labai greitai.
Labai.
Karas viską atėmė iš manęs, kaip vėžys viską atėmė iš Timo. Po laidotuvių aš vėl atėjau dirbti į malkinę. Ir radau ant krūvos likusį maišelį su sausainiais. Po juo skverbėsi pilkšvai žydras pelėsis. Aš jo neliečiau, nebeliečiau ir tos krūvos – dirbau kitur. Neskubriai, susimąstęs…
Tada apsisukau ir man pasivaideno skvarbus žydrų akių žvilgsnis. Ne, nepasivaideno…. Jis stovėjo priešais mane. Ten, kur visada mane užklupdavo ir išgąsdindavo. Aš išsigandau.
– Timai? – tyliai, atsargiai paklausiau.
– Labas, dėde, – pasisveikino jis, plačiai nusišypsodamas. Man pašiurpo oda. – Aš atėjau pažiūrėti, kaip tu dirbi…
Berniukas šiltai nusišypsojo ir priėjo arčiau, norėdamas apkabinti mane, kaip visada apkabindavo. Aš atsitraukiau, budriai jį stebėdamas. Kaip? Kaip Timas gali būti čia?
Timo akyse išvydau nuoskaudą, kuri liūdino ir mane patį. Plėšiausi tarp noro jį apkabinti ir keistos baimės.
– Timai… – lėtai ištariau jo vardą. – Būtų geriau, kad tu išeitum…
– Bet kodėl, dėde? – nusiminęs paklausė jis.
– Reikia, Timai. Būk geras, išeik. Tau reikia… ilsėtis.
Timas atsiduso ir pažvelgė į mane. Pribėgęs apkabino, o tada išėjo.
Daugiau aš jo nebemačiau, bet kartais dirbant pasivaidendavo, kad jis sėdi man už nugaros ir mane stebi.
