Rašytoja Giedra Radvilavičiūtė į save ir pasaulį žvelgia atvirai ir ironiškai. Tai galima suprasti skaitant jos kūrinius.
Nors rašytoja Giedra Radvilavičiūtė (kairėje) yra išleidusi tik dvi knygas, jos kūryba jau įvertinta Europos Sąjungos bei Nacionaline kultūros ir meno premija. U. Mikaliūno nuotr.
Kaip tikina G. Radvilavičiūtė, ji mokykloje buvo kategoriška, dėl to jos gyvenime tuo metu būta įvairių nesusikalbėjimų ir net graudžių momentų. Tačiau eseistė pabrėžia, kad su amžiumi tampa tolerantiškesnė.
„Mano prisiminimai iš mokyklos laikų tokie pat, kaip ir visų vaikų, kurie nebuvo itin paklusnūs. Ten jaučiausi tarsi įsprausta į rėmus. Tuo metu mane labiausiai domino žmonių santykiai – mokytojų ir vaikų, mano ir kitų“, – tvirtino iš Panevėžio kilusi rašytoja.
G. Radvilavičiūtė mokykloje buvo visiškai negabi tiksliesiems mokslams, ypač matematikai, tačiau visuomet ją traukė literatūra bei kalbos. Baigusi mokyklą, mąstė ir apie psichologijos studijas, tačiau tokios minties turėjo atsisakyti, nes pirmuose kursuose būtų tekę susidurti su matematika. Jei nebūtų įstojusi studijuoti lietuvių filologijos Vilniaus universitete, būtų pasirinkusi vokiečių filologijos studijas.
G. Radvilavičiūtė ypač dėkinga savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Dainorai Urbonienei, nes jos dėka pažino įvairialypį literatūros pasaulį. Pradėjusi studijuoti universitete ji jau žinojo apie daugelį pasaulinio lygio rašytojų, nors apie juos nieko nenutuokė iš didesnių miestų studijuoti atvykusieji jaunuoliai.
Savo kūrybinį kelią G. Radvilavičiūtė pradėjo nuo eilėraščių, kurių suskaičiuoja apie dešimt. Rašytoja juokauja, kad jų neraudonuodama skaityti negali. Vėliau ji ėmėsi novelės žanro, visi tekstai šiuo metu yra išsibarstę po kultūros ir meno žurnalus „Nemunas“, „Pergalė“, jaunimui skirtą žurnalą „Jaunimo gretas“ ir kitur.
G. Radvilavičiūtė gyvenimo keliu žingsniuoti pradėjo Geležinkelio gatvėje, Panevėžyje, vėliau su tėvais persikėlė į Beržų gatvę, kur gyveno iki išvykdama į Vilnių.
„Geležinkelis mane persekiojo per visus žemynus. Vilniuje gyvenu prie geležinkelio, o Amerikoje esu dirbusi prie geležinkelio. Manau, kad mane į paskutinę kelionę taip pat nuveš vagonu“, – juokavo G. Radvilavičiūtė.
Rašytoja prisimena kartą aplankiusi vietą, kur buvo jos pirmieji namai. Iš ten kaip gražų prisiminimą nuskynusi kaštono šaką, ją pargabeno tuomet nebevaikštančiai motinai.
Eseistė niekuomet nepradeda rašyti nežinodama, kaip jį pradės ir kuo baigs. Nors rašymo procese gali atsirasti tam tikrų išsišakojimų, tačiau tai niekuomet nekeičia nei teksto idėjos, nei esmės, nei struktūros. Parašyti tekstai rašytojos viduje gyvena visuomet ir kiekvieną jų su jungtukų paklaidomis ji gali atkartoti. G. Radvilavičiūtė dėl savo išspausdintų tekstų jaučiasi rami, nors visuomet žino, kur jai pavyko parašyti geriau, o kur blogiau.
Ilgai neprisistatė skaitytojams
G. Radvilavičiūtė su šeima trejus metus gyveno Čikagoje. Pajutusi emocinę ir socialinę izoliaciją, ji grįžo į Lietuvą.
„Tai, ką atrandi turtingoje šalyje, labai lengva apibrėžti, o tai, ko netenki, labai sunku. Ta netekties terpė neapčiuopiama, todėl kitas gali jos nė nejusti, – kalbėjo rašytoja. Ir pridūrė: – Ten būdama supratau, kad negaliu spontaniškai aptarti paskutinio matyto filmo, negaliu su kuo nors kalbėti po 40 minučių, kaip su drauge.“
Eseistė džiaugiasi, kad ilgą laiką jai pavyko nuslėpti savo asmenybę, o daugelis ją pažinojo tik iš tekstų. Kaip ir daugeliui rašytojų, jai svetimas noras save eksponuoti.
„Iš pradžių, kai pradėjo kviesti į radijo studiją, savo draugei siūlydavau nueiti vietoj manęs ir pakalbėti. Esu kalbėjusi ir tokiose auditorijose, kaip Britų biblioteka, kur pradeda varvėti prakaitas, nes supranti, kad atstovauji Lietuvai“, – sakė G. Radvilavičiūtė.
Tačiau rašytoja yra atsisakiusi ne vieno pasiūlymo pristatyti savo kūrybą, nes jai kalbėti apie literatūrą yra įdomiausia universitete ir gimtajame Panevėžyje.
Pirmoji G. Radvilavičiūtės knyga „Suplanuotos akimirkos“ pasirodė 2004 metais, prieš tai penki jos tekstai buvo paskelbti kolektyviniame esė rinkinyje „Siužetą siūlau nušauti“. Pastarojoje knygoje jos esė pasirodė šalia tokių žinomų rašytojų kaip A. Andriuškevičius, G. Beresnevičius, S. Geda bei S. Parulskis tekstų.
„Manęs tarp tų keturių vyrų galėjo ir nebūti. Į vieną knygą patekome dėl to, kad mūsų stilistika ir pasaulėjauta panašios. Palyginti su tais rašytojais, aš buvau nežinomas žmogus, – tvirtino pašnekovė. – Kiti autoriai tame leidinyje esančias esė vėliau pakartojo savo knygose. Aš nusprendžiau jų nebedėti į savo pirmąjį esė rinkinį“.
Pirmoji knyga skirta mėgstantiesiems istorijas, nes joje yra daug paprasto gyvenimo. Autorė įsitikinusi, kad antroji knyga „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ yra rimtesnė, o joje esantys tekstai yra struktūriškai sudėtingesni, todėl su ja darbo turi literatūrologai.
„Mano įsitikinimas toks: kuo labiau nesiseka gyvenime, tuo geriau sekasi literatūra. Pirmąją knygą ir parašiau tokiu periodu. O antroji knyga labiau patiks literatūros mėgėjams, o ne tiems, kurie seka siužetus ar charakterius“, – atvirai kalbėjo rašytoja.
Dėkinga vertėjams
G. Radvilavičiūtė pažadų nedalija ir apie būsimą knygą šneka atsargiai, nors nuo antrojo rinkinio pasirodymo jau praėjo šešeri metai. Jei trečioji knyga bus išleista, ji labai skirsis nuo pirmųjų. Joje bus ir publicistikos, ir eseistikos, ir pamąstymų apie rašančius žmones.
„Rašytojai vengia aptarti kitų kūrėjų knygas, bet aš visuomet šneku gana tiesiai“, – pabrėžė eseistė.
Nors G. Radvilavičiūtė yra išleidusi tik dvi knygas, tačiau jos kūryba jau įvertinta tiek Europos Sąjungos, tiek Nacionaline kultūros ir meno premija. Rašytojos prisiminimai iš Europos Sąjungos skiriamos premijos ceremonijos yra labai oficialūs, tačiau komiškų situacijų netrūko prieš Nacionalinės kultūros premijos įteikimą.
„Ceremonija Briuselyje buvo iki smulkmenų repetuota iš vakaro. Viskas buvo suplanuota – kur žmogus atsistos, kur jis atsisės, kokį klausimą išgirs, kada turės tylėti“, – pasakojo G. Radvilavičiūtė.
Rašytoja neslepia, kad vertėjai su jos tekstais turi daug vargo, nes juose daug žodžių žaismo – taip kuriami sąskambiai ir prasmės. Kartais iš vertėjų dėl vieno teksto gabaliuko ji sulaukianti 15 ar daugiau klausimų.
„Vertėjas dažnai turi ieškoti atitikmenų ir pats kurti tekstą, kad pritaikytų savo šalies kultūrinei aplinkai. Kartą vertėjas manęs paklausė, kodėl medicinos seselė plauna grindis karpytu savo chalatu. Mums tarsi suprantama, o jam tai visiškai neaišku“, – sakė eseistė.
Vis dažniau G. Radvilavičiūtė nesutinka, kad jos knygos būtų verčiamos. Pastarieji, kuriems pasakė ne, yra olandai ir makedonai. Tačiau rašytoja gero žodžio vertėjams, su kuriais jai tenka dirbti, negaili ir jų darbą vadina nedėkingu.
„Kultūros mainai vyksta. Yra tikrai gerų ir pedantiškų vertėjų, jie pasiaukojamai dirba savo darbą. Tačiau dažniausiai jie lieka nežinomi, – pabrėžė rašytoja. – Būna, atvažiuoji į svečią šalį, pristatai knygą, tada autorius iškeliamas, o vertėjas lieka pamirštamas. Man atrodo, kad visi laurai turėtų būti skiriami tik vertėjui, nes be jo autorius būtų niekas.“
Eseistika vis dar nevertinama
G. Radvilavičiūtė nuogąstauja, kad Lietuvos literatūrologai eseistikos literatūra nelaiko, nors užsienyje ji vertinama taip pat kaip novelė ar romanas. Ji savo eseistikoje nemažai saitų randa su K. Navako, S. Parulskio ar R. Rastausko kūriniais. Pasak literatūros kūrėjos, kiekvieno rašytojo esė labai skirtinga – tarsi individualaus žmogaus piršto atspaudas.
Savo eseistiką rašytoja kultūros savaitraštyje „Šiaurės Atėnuose“ pradėjo spausdinti apie 1990-uosius metus. Ji neigia, jog kultūros pasaulyje egzistavo „Šiaurės Atėnų“ mokykla. Pasak rašytojos, tiesiog susiklostė tokia situacija, jog eseistiką rašančios asmenybės, kaip G. Beresnevičius, S. Parulskis, S. Geda, A. Andriuškevičius ir ji pati, nuolat savaitraštyje spausdino savo tekstus, todėl tai visiems suformavo klaidingą požiūrį.
G. Radvilavičiūtė pabrėžia, kad romanas išlieka solidžiausiu žanru, kuriame gali būti nemažai vadinamųjų tuščių puslapių. Sekdamas siužetą, juos skaitytojas lengvai perskaitysiąs. O trumpajame žanre – novelėje ir geroje esė – tokių puslapių negali būti, nes toks tekstas iš karto bus numestas į šalį.
Eseistė neslepia, kad rinka pradėjo diktuoti sąlygas ir kūrybai, todėl už romanus mokama daugiausia ir jie geriausiai perkami.
„Rašytojai yra įsipareigoję, nes jie gauna stipendijas ir sudaro sutartis su leidyklomis, todėl jiems reikia sukurti perkamą knygą“, – aiškino G. Radvilavičiūtė.
Ji kritikos strėlių negaili ir lietuvių rašytojams, tačiau jų kūrybinėse biografijose randa ir dėmesio vertų kūrinių. G. Radvilavičiūtė mano, kad su rašymu yra panašiai kaip su amerikietiškais kalneliais – kartais kyli, o kartais – leidiesi.
Eseistę ypač žavi, kai žmonės, mažai ką bendro turintys su literatūra, tiesmukai reaguoja į jos knygose pateikiamus išgalvotus dalykus. Kartais ir ji pati nebežino, kur baigiasi istorijos ir kur prasideda realus gyvenimas.
Audinga SATKŪNAITĖ
