Zarasų rajono Imbrado seniūnijoje, prie Ilgio ežero vakarinio kranto, kur į jį įteka upeliukas, nieko negirdėjusieji apie šią vietą priversti išlipti iš automobilio.
Prie Ilgio ežero, kur, kaip tikima, 1968 metais apsireiškė Mergelė Marija, žmonės atvyksta melstis, prašyti malonės. I. Smalskienės nuotr.
Vandenyje stovi baltais ir mėlynais drabužiais vilkinčios Švč. Mergelės Marijos, rankose laikančios rožinius, skulptūra, šalia – altorėlis jai. Priekyje – didelis kryžius su nukryžiuotu Jėzumi.
Pakrantėje – gausybė įvairios formos kryžių. Juos stato pažymėti svarbius šeimos įvykius, pavyzdžiui, santuokos, vaikų gimimo. Yra ir labai įspūdingų – bekelių varžybų entuziastų, baikerių kryžiai pagaminti iš automobilių ir motociklų detalių. Kasmet jų daugėja. Žmonės prašo Mergelės Marijos malonės, dėkoja už suteiktas.
Kai kurie į buteliukus semiasi ežero vandens, į kišenes dedasi akmenukų. Tikima, kad vanduo gydo kūną, o akmenukai saugo nuo blogio.
Birželio 30–liepos 1-ąją čia suplūsta minios žmonių švęsti Mergelės Marijos apsireiškimo. Šv. Mišias aukoja 6–12 kunigų.
Pernai duris atvėrė daug metų bendruomenės pastangomis statyta moderni koplyčia, kurioje laikomos Mišios. Kai jos nebuvo, Mišios buvo aukojamos palapinėje.
Žmonės šią vietą laiko šventa, tačiau Bažnyčia oficialiai jos nepripažino.
Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas sako, kad Lietuvoje yra keliolika Mergelės Marijos apsireiškimo vietų, tačiau Bažnyčia yra pripažinusi tik vieną – Šiluvoje, bet nedraudžia melstis ir kitose.
„Vatikanas laikosi pozicijos leisti žmonėms melstis tose vietose, kurias jie laiko šventomis“, – kalbėjo ekscelencija, pats pašventinęs koplyčią prie Ilgio ežero.
Kita vertus, vyskupas emeritas sako, kad Bažnyčia neturi įrodymų, jog šioje vietoje tikrai apsireiškė Mergelė Marija.
Dievo Motina žmonėms paprastai praneša kokią nors žinią, kreipiasi į juos, o šiuo atveju, kaip liudija ją regėję vietos gyventojai, Marija nieko nesakiusi.
Nėra patikimų liudijimų ir apie šios vietos stebuklus.
Tačiau gyventojai tiki jos apsireiškimu ir atvyksta čia prašyti malonių. Iš lūpų į lūpas perduodami pasakojimai apie išgijimus, susitaikymus, apsaugojimą nuo nelaimių ir kt.
Liudininkus pavertė bepročiais
Istorija pasakoja, kad šioje vietoje Mergelė Marija apsireiškė 1968 metų liepos 1-ąją.
Vidurnaktį septyniolikametė mergina su savo metais jaunesniu pusbroliu motociklu grįžo namo iš viešnagės pas savo seserį kitame kaime. Privažiavę Ilgio ežerą ir į jį įtekantį nedidelį upeliuką, jaunuoliai pamatė tarp medžių šviesą. Privažiavę arčiau jie išvydo ant stulpelio stovinčią nepaprasto grožio merginą. Šešėlio, kur jinai stovėjo, nebuvo.
Mergina buvo apsirengsi balta ilga suknele, o jos pečius gaubė gelsva skraistė. Vieną ranką buvo prisidėjusi prie širdies, jos kojų nebuvo matyti, o plaukai atrodė kaip auksiniai.
Jaunuoliai nustėro, o kai dar užgeso jų motociklas, ne juokais išsigando. Jie sušuko, kad čia tikriausiai vaidenasi. Tačiau motociklas staiga užsivedė ir keliautojai nurūko tolyn.
Praėjusiais metais, po 15 metų trukusių statybų, duris atvėrė koplyčia, kurioje birželio 30 laikomos iškilmingos šv. Mišios.
Po kurio laiko mergina grįžo į tą vietą, kur buvo mačiusi keistą reginį. Ji esą rado iš vienos pusės nudegusius medžių lapus, iš kitos jie buvo žali.
Jaunuoliai niekam apie reginį neprasitarė. Tačiau vieną naktį mergina susapnavo Mergelę Mariją, ji prašė papasakoti apie apsireiškimą.
Mergina nuėjo pas vietos kunigą ir viską papasakojo. Atsivėrė ir namiškiams, pažįstamiems. Pussesere ir pusbroliu susidomėjo policija. Jie buvo areštuoti, tardomi, tačiau savo liudijimo neatsisakė. Tada, kaip buvo įprasta sovietmečiu, buvo paskelbti protiškai nesveikais.
Sunaikino buldozeriais
Zarasų parapijos dekanas Remigijus Kavaliauskas pasakojo, kad tarybiniais metais čia atvykdavo žmonių iš įvairių Lietuvos vietų, taip pat iš Latvijos, Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos.
Vieta, kur apsireiškė Marija, buvo sunaikinta buldozeriais ir užlieta vandeniu. Artėjant Mergelės Marijos apsireiškimo metinėms būdavo pastatoma sargyba ir įrengta milicijos vasaros stovykla. Pasakojama, kad milicininkai niekam neleisdavo čia ateiti, o nepaklusniuosius susodindavo į autobusą ir pavėžėdavo tolyn.
Jie stabdydavo vietinius ir tikrindavo, ar jie pieno bidonuose neveža ežero vandens. Netoliese šios vietos gyvenę žmonės iškelti neva dėl vykdomų melioracijos darbų.
Spaudoje pasirodė straipsnių, aiškinančių, kaip gimsta prasimanymai. Vieno instituto darbuotojas tvirtino, kad tuo metu, kai jaunuoliai važiavo pro ežerą, jame brakonieriai gaudė vėžius. Todėl esą jie ir matė šviesą, o apie tai sužinojusios davatkos paskelbė šią vietą šventa, vandenyje pastatė stalą, ji nukrovė žvakėmis.
Devintoje dešimtmečio pradžioje jau suaugę, šeimas ir darbus turintys apsireiškimą matę pusseserė ir pusbrolis nebedrįso tvirtinti iš tiesų regėję Mergelę Mariją.
Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę žmonės vėl galėjo lankyti šventa laikomą vietą prie Ilgio ežero ir melstis. Kaip padėką už gautą malonę atveža ir pastato kryžių.
Vasarą čia lankosi ekskursijos, piligrimų grupės su kunigais. Koplyčioje tuokiamos poros, krikštijami vaikai.
Bendruomenė pastatė koplyčią
Pasak kunigo R. Kavaliausko, jei apsireiškimai nebūtų iš Dievo, ši vieta savaime nunyktų, dirbtinai jai aureolės nesukursi.
„Jeigu tai iš Dievo – jokia galybė tos vietos šventumo nesunaikins“, – „Sekundei“ tvirtino dvasininkas.
Zarasų parapijos tikintieji dar 1999 metais iš Panevėžio vyskupo Juozo Preikšo gavo leidimą statyti koplyčią, tačiau pamatai buvo padėti tik 2002-aisiais. Statybos nuo leidimo gavimo iki koplyčios pabaigimo truko net 15 metų.
„2007–2008 metais pamažu iškilo koplyčios pastatą laikančios sijos, stogas ir sienos. Tada tikinčiųjų paaukoti pinigai pasibaigė ir laukėme geresnių laikų. Jie atėjo, kai laimėjome LEADER VVG projektą „Imbrado Nukryžiuotojo Jėzaus parapijai priklausančios koplyčios atgimimas“. Buvo skirta 112 tūkst. litų. Dar investavome 121 tūkst. litų“, – pasakojo R. Kavaliauskas.
2014 m. birželio 30-osios vakarą šventoje vietoje prie Ilgio ežero Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas pašventino Švenčiausiosios Mergelės Marijos garbei pastatytą koplyčią.
Inga SMALSKIENĖ
