Kunigas Benas Lyris – apie nugalinančią visuomenę

Charizmatiškas ir populiarus kunigas bei rašytojas Benas Audrius Martusevičius, labiau žinomas Beno Lyrio slapyvardžiu, neslepia apgailestavimo, jog mūsų visuomenė yra nugalinanti. Tokiu žodžiu jis apibūdina bendravimą vieniems kitus kritikuojant, pirštu bedant į klaidas, pabrėžiant, ko nepajėgiame, nesugebame.

Sumenkinant žmogų, anot dvasininko, atimamos ir jo galios.

Didžiuliais tiražais leidžiamų, kaipmat išgraibstomų knygų autorius teigia irgi patyręs nugalinimą. Taip kadaise jį vertė jaustis gera laikyta mokytoja. Pasitikėjimą savimi būsimam dvasininkui grąžino, norą rašyti įkvėpė kita, kolegų nevertinta pedagogė.

O kur esame mes?

Itin gausus Beno Lyrio gerbėjų būrys, tarp kurių daugiausia moterys, sukviestas Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos, susitikti su juo rinkosi į miesto kultūros centrą.

Tokia vieta parinkta neabejojant, kad norintieji susitikti su populiarių knygų autoriumi tikrai netilps į bibliotekos erdves.

Žinoma, ir nebūtų tilpę.

Netgi pats dvasininkas irgi prisipažino netikėjęs pamatyti su juo susitikti atėjusio tokio gausaus panevėžiečių būrio. Ką ten būrio – minios!

Kunigas pasakojo išsikėlęs sau tikslą – per trejetą metų aplankyti visas Lietuvos savivaldybių viešąsias bibliotekas, susitikti su žmonėmis.

Šiuose susitikimuose jis tikisi patirti įvairovę.

„Kaune, kur gyvenu ir atlieku kunigo tarnystę, yra daug šarvojimo salių. Jose keičiasi šarvojamų mirusiųjų nuotraukos, o prie jų pridedamas tekstas daugmaž toks pat, tradicinis, neatskleidžiantis asmenybės. Ir tik vienoje vietoje radau išskirtinį atsisveikinimo tekstą“, – tokiais žodžiais susitikimą pradėjo kunigas.

Išskirtiniame nekrologe, skirtame mirusiam jaunam vyrui, būta klausimo, kur dabar jis, vaikų tėtis, yra? Užrašytas atsakymas teigė, jog tėtis ten, kur plikoma pati skaniausia arbata ir kepamas pats gardžiausias pyragas. Ten pat būta ir kito klausimo: o kur esame mes?

„O mes esame čia, kur žmonės vienas kitam neturi laiko“, – atsako B. Lyris.

Todėl jis dėkojo susirinkusiems, kurie brangią savo gyvenimo valandą ar net kiek ilgesnį laiką paskyrė susitikimui su juo, kunigu ir rašytoju.

Tikinčiosios ir ateisto sūnus

Benas Lyris prisipažino, jog važinėdamas po šalies bibliotekas ir susitikinėdamas su žmonėmis buvo patekęs į tokią situaciją, kai vienoje bibliotekoje jį kalbino neblaivi renginio vedėja.

„Būtumėt jūs neblaivi, tikriausiai būtų nemenka intriga. Žmonės juk pastebi tai, kas yra negerai. Kas gero, nepastebima, nes esame įsitikinę, kad taip ir privalo būti. Įdomiomis naujienomis pasaulyje tampa blogos naujienos“, – dvasininkas kreipėsi į susitikimą su juo vedusią bibliotekininkę Sandrą Voveriūnienę.

Benu Lyriu pasirašantis B. A. Martusevičius pasakojo augintas karštai tikinčios mamos ir ateisto tėčio.

Kaip šeimos vertybę jis įvardijo tai, kad mama niekada nėra vertusi savo vyro eiti į bažnyčią, o šis niekada nevadino jos davatka.

„Mano mamai Dievas ir meilė buvo sinonimai“, – apie jau mirusią savo mamą kalbėjo Benas Lyris.

Jis ir pats nebuvo verčiamas kartu su ja lankytis bažnyčioje.

Rytais, kai mama išeidavo šlovinti Dievą, jam pasiūlydavo dar pamiegoti.

Tokia mamos suteikta laisvė sūnų ir skatino eiti į bažnyčią, tapo akstinu artimiau pažinti Dievą.

Kunigas prisipažino, kad taip užaugintą jį stebina Bažnyčios pozicija, reikalaujanti, kad Pirmajai Komunijai rengiami vaikai po mišių privalo gauti kunigo parašą, patvirtinantį, kad jose dalyvavo.

„Tokiems sakau, kad gali ir patys pasirašyti. Juk Dievo neapgausi nepelnytai pasirašęs“, – sakė Benas Lyris.

Jis neslepia teikęs ir Santuokos sakramentą dar negavusiems jam priimti būtino Sutvirtinimo sakramento. Jaunavedžiai, kuriais buvo pasitikėta, jau susituokę priėmė Sutvirtinimo sakramentą ir kunigui atsiuntė tai patvirtinantį dokumentą.

Mokytoja, suteikusi pasitikėjimo savimi

Benas Lyris įsitikinęs: žmonėmis pasitikėti reikia. Anot jo, juk Dievas ir pasitiki, ir tiki kiekvienu iš mūsų.

Tikėdamas laukia mūsų atsivertimo, kuris gali įvykti ir paskutinę gyvenimo akimirką.

„Štai ir mane iki dešimtos klasės mokiusi lietuvių kalbos mokytoja, kitų vertinta kaip tikrai gera specialistė, man neparašydavo aukštesnio pažymio kaip šešis (pagal ankstesnę vertinimo sistemą šešetas prilygtų trejetui). Kadangi buvau jos įtikintas, kad nieko gero iš manęs neišeis, vienuoliktoje klasėje pasirinkau kitą, prasta laikytą lietuvių kalbos mokytoją. Jos mokomas parašiau rašinį, žiūriu – dešimtukas“, – pamena rašantis dvasininkas.

Jis sako tuomet ėjęs pas mokytoją teirautis, ar ji nesuklydo rašydama pažymį.

„O tau dar mažai?“ – pedagogės klausimo neužmiršo Benas Lyris.

Mokytoja paaiškinto matanti jo didžiulį potencialą rašyti, tikino įžvelgianti originalias, puikiai dėstomas mintis. Matė ji, kad prastoka mokinio skyryba, tačiau nekreipė į tai dėmesio, nedramatizavo ir pažymio nemažino.

„Ir taip toji „prasta“ mokytoja įgalino mane, kai ankstesnės buvau nugalintas“, – pabrėžė rašytojas.

Naujosios mokytojos paskatintas jis dalyvavo šalies jaunųjų filologų konkurse, tapo jo nugalėtoju, tad pasitikėjimas savimi augo.

Tokia tad Beno Lyrio, rašančio žmogaus, kūrybinio kelio pradžia.

O štai siekį tapti kunigu jis sieja su mama, jos gerumu ir tikėjimu.

Rašo paguodos knygas

Savo knygas Benas Lyris vadina paguodos literatūra.

Jis teigia siekiantis parodyti ne tokį gyvenimą, kokį matome atsivertę dažną interneto svetainę, aprašančią, kaip žmonės keliauja, linksminasi vakarėliuose ir, kaip daugeliui gali pasirodyti, neturi nei bėdų, nei rūpesčių.

„Žiūrėdamas į juos, tikrai gali pasijusti nevisavertis. Tad aš stengiuosi gyvenimą aprašyti tokį, koks jis yra. O jame mes ir liūdim, ir sergam, ir netgi mirštame“, – pabrėžė Benas Lyris.

Kunigas sako girdintis iš skaitytojų, kad jo knygos veikia kaip psichoterapija, nes padeda žmonėms gyventi įprastą, kasdienį gyvenimą, padeda susirinkti save patį, išbarstytą ar išsibarsčiusį.

„Juk tai, kas geriausia, padarome ne ilsėdamiesi, naršydami internetą ar žiūrėdami televizorių, o nuveikę ką nors tikrai sunkaus“, – įsitikinęs Benas Lyris.

Jis teigė turįs bičiulį kunigą, kurio daktaro disertacija buvo atmesta net 13-a kartų, vis reikėjo ją tobulinti.

Tiek kartų tobulinta, apmąstyta, perrašinėta disertacija, pasak kunigo, užaugino jo draugą, o pats mokslinis darbas tapo aukso vertės.

„Neskaitau aprašytų pokalbių su kunigais, kur jų teiraujamasi, tarkim, kaip švenčia Velykas. Man tokie pokalbiai – apie nieką. Skaityčiau, jei būtų paklausta, kaip mes, kunigai, išgyvename silpnumą, nuodėmingumą, nedėkingumą. Beje, apie tai pats ir rašau“, – sako dvasininkas.

Kiekvienam – tikėjimo rezervas

Benas Lyris prisipažįsta jautęs kaltę dėl mamos mirties.

Mirė ji sūnui kunigystės mokslus studijuojant Šiluvoje.

Būsimasis dvasininkas tuomet svarstė, jei būtų buvęs Kaune, gal mamą būtų pavykę išgelbėti, jos gyvenimą pratęsti.

Ramybę atgavo tik išgirdęs jam tartus specialistės žodžius: „Juk ne tu, o Dievas išgano pasaulį.“ Jie panaikino dėl mamos netekties slėgusią kaltę.

Benas Lyris yra padėjęs daugeliui ligonių dirbdamas Kauno klinikų kapelionu.

„Neskaitau aprašytų pokalbių su kunigais, kur jų teiraujamasi, tarkim, kaip švenčia Velykas. Skaityčiau, jei būtų paklausta, kaip mes, kunigai, išgyvename silpnumą, nuodėmingumą, nedėkingumą.“

Benas Lyris

Jis įsitikinęs iš ligonių gavęs dargi daugiau, nei suteikė jiems rūpindamasis jų sielovada, lydėdamas į Amžinybę.

Paklaustas, ar visuomenė praranda dvasingumą, kunigas teigė taip nemanantis.

Kad žmonėms reikia Dievo, jam paliudijo itin gausios Didžiosios savaitės išpažintys.

Taip pat dvasingumą liudija jo matomas bei patiriamas ligonių artimųjų rūpestis jais, jų meilė.

„Meilė juk ne emocija, o pasiaukojamas darbas“, – sako Benas Lyris.

Jo nuomone, iš tiesų nėra netikinčių žmonių.

„Visi mes turime tikėjimo rezervą, kuris labiausiai pasireiškia užklupus ligai, prasidėjus bėdoms“, – neabejoja Benas Lyris.

Anot jo, tikėjimas yra Dievo suteikta malonė. O malonių, teigia dvasininkas, reikia prašyti.

Tvirtinantieji, kad jiems nereikia Dievo, sako dvasininkas, tik parodo savo puikybę.