Kun. dr. Gediminas Jankūnas: protingo kunigo santaupų nei kojinėje, nei pagalvėje nerastų.

Šią savaitę Panevėžio kraštą sukrėtusi žinia apie stambią vagystę Smilgių parapijoje atkreipė ne tik vietos gyventojų, bet ir visos visuomenės dėmesį.

Iš klebonijos pavogta apie 50 tūkstančių eurų – tiek parapijos, tiek kunigo asmeninių lėšų.

Šis incidentas sukėlė klausimų, kokiomis sumomis iš tiesų disponuoja bažnyčios ir kodėl tiek grynųjų pinigų laikoma klebonijose?

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato kapeliono pareigas laikinai einantis, Krekenavos bazilikos rektorius, Upytės ir Vadaktėlių klebonas Gediminas Jankūnas tvirtina, kad Smilgių atvejis – išskirtinis, bylojantis ir apie vyresnės kartos finansinį neatsakingumą.

Gerbiamas klebone, kaip Jūs vertinate Smilgių parapijoje įvykusią vagystę?

Manau, ši vagystė atspindi mūsų visuomenės, gal netgi tam tikros kartos, kai kurių vyresnių žmonių, finansinį neraštingumą ir neatsakingumą.

Ir tarp kunigų pasitaiko, sakyčiau, nešiandieninio požiūrio į tai, kaip turi būti tvarkomi finansai.

Kaip policijos kapelionas matau dar vieną problemą – žmonės dažnai jaučiasi pernelyg saugūs. Atrodo, kad jei iki šiol nieko blogo aplinkui neatsitiko, tai ir ateityje nieko nenutiks.

Tačiau kiekvienas turime pareigą rūpintis savo turtu: laikyti jį saugioje vietoje, užrakinti, nenumoti ranka į elementarias saugumo priemones. Deja, nusikaltėlių visuomet atsiras, ir jie pasinaudoja bet kokiu mūsų aplaidumu.

Ši vagystė išskirtinė jau vien dėl nuostolio dydžio. Ar įprasta, kad mažos parapijos sukaupia tokias – keliasdešimties tūkstančių eurų sumas?

Didžioji dalis pavogtų pinigų greičiausiai buvo ne parapijos, o kunigo asmeninės lėšos. Tokios mažos parapijos paprastai tokių sumų neturi – jų finansinės galimybės, ypač kaimo vietovėse, labai ribotos.

Per ilgus tarnystės metus kunigas galėjo sukaupti savo santaupų ar gauti paveldėjimą – tai natūralu.

Vyresnės kartos žmonės kartais turi iš sovietmečio paveldėtą nepasitikėjimą bankais. Prie to prisideda ir šiandienos nerimas – karas, nestabilumo baimė, nepažįstamos naujos bankinės technologijos. Visa tai gali paskatinti žmogų manyti, kad santaupas saugiausia laikyti namuose, arčiau savęs.

Ar įprasta klebonijose laikyti dideles pinigų sumas grynaisiais?

Tikrai ne. Paprastai parapijos net neturi tokių sumų.

Nebent gaunamos tikslinės lėšos konkrečiam projektui ar remontui, bet tokios visada laikomos banko sąskaitose, su rangovais atsiskaitoma bankiniu pavedimu.

O visi įprasti mokėjimai, tokie kaip sąskaitų už elektrą, šildymą ar kitas komunalines paslaugas, atliekami irgi tik pavedimais.

Todėl jei parapija turi kokių nors lėšų, jos saugomos parapijos banko sąskaitoje, o ne grynaisiais klebonijoje.

Tai į kleboniją įsibrovęs vagis nerastų stambių sumų?

Nebent kunigo asmeninių lėšų, kurias jis gali turėti piniginėje. Bet protingo kunigo santaupų irgi nei kojinėje, nei pagalvėje nerastų.

Kokie yra pagrindiniai pajamų šaltiniai parapijose ir kaip surinktos lėšos paskirstomos?

Pagrindinės parapijos pajamos yra sekmadieniais ir per šventes surenkamos aukos.

Iš šių lėšų parapija išlaiko pastatus, sumoka komunalinius, draudimo ir kitus būtinus mokesčius.

Kunigo asmeninės pajamos taip pat yra žmonių aukos už mišias ir įvairius sakramentinius patarnavimus. Tačiau yra tvarka: net jei didesnėje parapijoje per dieną vyksta kelios mišių liturgijos, kunigas gali pasiimti tik už vienerias mišias per dieną.

Visos kitos tą dieną gautos aukos naudojamos pagal vyskupijos nustatytą tvarką – parapijos ar pačios vyskupijos reikmėms.

Kai kur vis dar gyva ir kalendavojimo tradicija, kai kunigas aplanko parapijiečius jų namuose. Įprasta, kad aplankyti žmonės taip pat paskiria auką. Šios aukos paprastai dalijamos pusiau.

Pusę jos skiriama parapijos reikmėms. Kadangi tai dažniausiai grynieji pinigai, jie įnešami į parapijos banko sąskaitą.

O kita pusė skiriama kunigui išlaikyti.

Ar egzistuoja vyskupijos rekomendacijos ar taisyklės, kiek grynųjų galima laikyti klebonijoje?

Šito negaliu pasakyti. Bet kaip klebonas tokios taisyklės nežinau. Manau, proto ribose. Tikriausiai daugiau kaip 3000 eurų pas nieką nerasite.

Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų mažoji bazilika ir parapija yra iš didžiųjų mūsų krašte. Kiek per sekmadienį surenkate aukų?

Savaitgalio pajamos siekia maždaug 400 eurų.

Nors Krekenava turi išskirtinę baziliką ir ji yra gerai žinoma, vis dėlto tai nėra miestas – žmonių srautas nėra didelis. Ne kiekvienas sekmadienis yra Žolinė ar atlaidai, kai sulaukiame daugiau piligrimų.

Vien tik elektros sąskaita siekia apie 1000 eurų per mėnesį, o dar prisideda kiti komunaliniai, draudimo mokesčiai. Todėl iš kasdienių aukų kaimo parapijos tikrai negali atlikti rimtesnių remonto ar atnaujinimo darbų.

Labai vertiname Panevėžio rajono savivaldybės teikiamą paramą bažnyčioms – iš jos galime sutvarkyti stogus, aplinką.

Taip pat esame pasinaudoję Europos Sąjungos fondų parama: už beveik 2 mln. eurų buvo atliktas didelis bazilikos remontas. Tai viešieji pinigai, kurių administravimas yra griežtai reglamentuotas, todėl nė vienas euras neina per kunigų rankas – viskas vyksta pagal įstatymuose nustatytas procedūras.

Ar parapijoms yra privalomas finansų apskaitos žurnalas?

O taip!

Lietuvos vyskupų konferencija yra parengusi kompiuterinę apskaitos formą, kuria naudojasi dauguma parapijų. Kai kurie vyresni kunigai vis dar renkasi tradicinę popierinę versiją.

Pagal šias formas parapijos kasmet teikia finansines ataskaitas vyskupijos kurijai.

Be to, yra nustatyti griežti finansiniai reguliavimai: pirkimams, kurių vertė viršija 3 500 eurų, būtina gauti vyskupo pritarimą.

Kaip tikintieji gali sužinoti, kur panaudojamos jų aukos? Ar tos finansinės ataskaitos parapijose viešai skelbiamos?

Pagal seną tradiciją sausio 1 dieną klebonas mišių pabaigoje pateikia praėjusių metų ataskaitą: kiek buvo pakrikštyta vaikų, palaidota žmonių, aplankyta ligonių, kiek Pirmosios Komunijos priėjo, o kartu paskelbia ir finansinę informaciją: kiek surinkta aukų, kokia yra parapijos finansinė situacija.

Kai kurios parapijos tokias ataskaitas skelbia dažniau.

Mūsų parapija anksčiau informaciją skelbė kas mėnesį laikraštėlyje, dabar tikintieji gali ją matyti ir ekranuose bažnyčioje.

Be to, parapijoje veikia ekonominė taryba, kuri susitinka su klebonu ir turi teisę bei pareigą prižiūrėti parapijos finansus – klebonas jai teikia ataskaitas.

Turime tradiciją sausį surengti ataskaitinį susirinkimą, į kurį gali ateiti visi tikintieji, užduoti rūpimus klausimus, pateikti pasiūlymus.

Finansinės atsakomybės ir atskaitomybės kultūra parapijose palaipsniui diegiama, tik reikia atrasti tinkamą būdą, kad finansai nebūtų vien klebono žinioje, nes tokiu atveju ir tampa tik jo atsakomybe.

Kai skaičiai pateikiami tikintiesiems, jie puikiai supranta, kad bažnyčioje pinigais nelyja ir jokio pertekliaus nėra.

Ar kunigai gauna užtektinai finansų ir administravimo mokymų prieš pradėdami vadovauti parapijai?

Dažniausiai kunigai pradeda kaip vikarai, dirbdami kartu su klebonais. Per šį laiką jie mokosi iš turinčiųjų patirties – iš klebono pavyzdžio ir praktinių patarimų.

Su administravimo ir finansų principais šiek tiek supažindinama ir seminarijoje. Bet tų mokymų galėtų būti daugiau, nes finansų tvarkymo tikrovė vis labiau paliečia parapijas kaip juridinius vienetus, nebegalime remtis iš sovietmečio ateinančia paprotine teise, kai buvo slepiami finansai, nes tuometė valdžia vis norėdavo Bažnyčią apmokestinti keturgubai.

Dalis vyresnės kartos kunigų vis dar jaučia tą išlikusį nepasitikėjimą.

Liūdna konstatuoti, kad ir kai kuriems jaunesniems kunigams perduotas panašus požiūris tokią informaciją kuo mažiau viešinti, kad kuo mažiau kiti apie ją žinotų, ir kitą kartą bandoma savarankiškai, savavališkai administruoti.

Jei parapijoje įvyksta vagystė arba patiriama finansinių nuostolių, kokia atsakomybė tenka klebonui? Ar yra vidinių taisyklių dėl aplaidumo?

Nesu kontroliuojanti institucija. Manau, konkreti kurija su komanda ir vyskupas spręstų situaciją. Jei degantys reikalai, kurija bandytų pagelbėti, o paskui kažkokiu būdu išsireikalautų iš kunigo, kad būtų kompensuota.

Ar visose klebonijose yra seifai, signalizacija – apsauga nuo įsilaužėlių?

Dar prieš keletą metų vyskupijos pasakyta, kad metrikos, svarbiausi parapijos dokumentai turi būti saugomi rakinamose geležinėse spintose ir rekomenduojama turėti seifus pirminiam rinkliavų, aukų apsaugojimui, kol jie kiek galima greičiau inkasuojami banko sąskaitoje.

Ši vagystė Smilgiuose išskirtinė dėl nuostolio dydžio, bet ar dažnai pasitaiko smulkesnių vagysčių iš klebonijų, iš bažnyčių?

Iš klebonijų pastaruoju metu apie tokius atvejus neteko girdėti, tačiau vagysčių iš aukų dėžučių pasitaiko.

Vagys dažniausiai taikosi po atlaidų ar mirusiųjų paminėjimo dienos, kai bažnyčiose pastatomos dėžutės, į kurias tikintieji gali įdėti savo auką.

Labai svarbu, kad kunigai ir jiems padedantys parapijiečiai kuo greičiau išimtų aukas iš dėžučių ir pervestų į sąskaitas.

Visi norime atvirų bažnyčių, kad žmonės galėtų ateiti pasimelsti ar apžiūrėti jose saugomo sakralinio meno. Tačiau tai kelia ir saugumo klausimų. Manau, kuo toliau, tuo labiau šiuo klausimu prireiks bendresnės politikos ir investicijų į bažnyčių bei aukų saugumą. Ne veltui sakoma: jei pats nesisaugai, ir

Dievas nežinos, kaip tave apsaugoti.

Netrukus švęsime Kalėdas – Dievo tapimą žmogumi, įsikūnijimą mūsų tikrovėje.

Tai vėlgi priminimas, kad dvasios principai veikia per šią tikrovę, o bažnyčia, atstovaujanti dvasiniams dalykams, vis tiek yra šio pasaulio bendrakeleivė ir privalo laikytis tam tikrų šios tikrovės padiktuotų taisyklių ir rėmų.

Kalbame apie tai, kad turtą reikia tinkamai saugoti, tačiau niekas neturi teisės imti svetimo – net jei, tarkime, autobusų stotelėje ant suoliuko palikčiau piniginę su 50 tūkst. eurų, tai negali būti pasiteisinimas vagiui. Ką apie visuomenę sako atvejai, kai vagiama net iš bažnyčių?

Visada yra dvi medalio pusės.

Visuomenėje egzistuoja dalis žmonių, kurie dėl įvairių priežasčių mano, kad uždarbį ar gerovę galima įgyti ne sąžiningu darbu, bet pasinaudojant kitais.

Tokie sukčiavimo, vagysčių atvejai liudija, kad jei nuo mažumės nėra diegiami dorybiniai papročiai – nemokome gerbti kito nuosavybės, nenusirašinėti, neimti kitų daiktų be leidimo – vėliau tai gali atsispindėti ir rimtesniuose nusikaltimuose.

Tai rodo, kad tos dorybės bendruomenėje reikėtų daugiau.

Artėja Kalėdos. Ką norėtumėte pasakyti tiek nukentėjusiems nuo sukčių, tiek patiems sukčiams? Juk tiek vieni, tiek kiti tikriausiai nėra laimingi.

Galiu pakartoti Viešpaties žodžius: „Kraukitės lobį danguje, kur nei rūdys, nei vagys negali nieko padaryti.“

Tam tikros nuosavybės turėjimas liudija mūsų galimybę būti geriems ir dalintis gerumu su kitais. Kartais patys labai rūpinamės, kad santaupos būtų saugios, tačiau svarbiausia neužsidaryti, nepasilikti vieniems, o bendrauti su artimaisiais, pasikonsultuoti su finansus išmanančiais žmonėmis. Galų gale nepriimti sprendimų vieniems, o paskambinti klebonui, seniūnui – bet kam, kieno autoritetas atrodo svarbus.

Nes jei žmogus neturės patikrintų santykių, ryšių, pradės pasitikėti tais, kurie hipnotizuoja, bando manipuliuoti, išvilioti pinigus.

Artėja galimybė atsiimti pinigus iš antrosios pakopos pensijų fondų. Daugelį finansus išmanančių žmonių šita galimybė gąsdina, nes kai kurie atsiėmusieji gali tuos pinigus tiesiog susidėti į kojines, į kurias sukčiai pretenduos.

Manau, dalis žmonių dar ne visai supranta, kas yra skaitmeninė tikrovė ir kaip ji veikia. Dažnai per daug pasitikime žiniomis iš socialinių tinklų, kur algoritmai sugeneruoja labai tikslinę informaciją, ir jei neturi kitų informacijos šaltinių, darosi lengva pasiduoti manipuliacijoms.

Todėl kuo daugiau bus gyvo bendravimo – be visų tų „ramentų“ – medijų, kuriuos taip gausiai suteikia šiandieninis skaitmeninis pasaulis – tuo geriau galėsime palaikyti vienas kitą ir kurti tikrą bendruomenę.

Pats tikriausias būdas – pasidalinti savo gyvenimu vienam su kitu, gauti pagalbą, padrąsinimą, o kartais ir perspėjimą, kad netinkamus sprendimus priimu, nes stokoju informacijos.

O Jėzus pasakytų, kad geriausia investicija į dangaus reikalus – kažkam pagelbėti, gerą darbą padaryti, gal daugiau prisidėti prie parapijos išlaikymo.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ