Panevėžio kino centras „Garsas“, tapęs neatsiejamu miesto simboliu, nuolat susidūria su iššūkiais. Dabar pats svarbiausias – panevėžiečiams atskleisti kitokio kino sampratą, padėti atrasti raktą į kitokį pasaulį.
Pradžia – turtingų žydų namuose
Vienas seniausių Lietuvos kino teatrų Panevėžio „Garsas“ šiemet jau skaičiuoja 83-iuosius gyvavimo metus. „Garso“ istorija prasidėjo 1928 m. liepos 14 d., kai Nina Fridmanienė savo namuose įkūrė kino teatrą „Sirena“.
Tai buvo turtingų žydų namai: trijų aukštų raudonų plytų pastato vidų puošė freskos, skulptūros, anot Genės Pučinskienės, kino centro „Garsas“ direktorės, tais laikais tai buvo gana ištaiginga. Jau 1933 m. kino salėje galėjo tilpti iki 350 žmonių, o filmai buvo rodomi net du kartus per dieną.
Kaip juokauja „Garso“ direktorė, net ir tais laikais kinas nebuvo pelningas verslas, iš kurio būtų galima pragyventi, tad kino teatro savininkai nuolat keitėsi, o su naujais – ir pavadinimas. Jis buvo vadinamas „Sirena“, „Spindulys“, „Forum“ ir galiausiai – „Garsas“.
Dabartinis pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai – 1930 m. vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo rodyti įgarsintus filmus. Tačiau dėl šio vardo reikėjo gerokai pakovoti.
Pasak G.Pučinskienės, vardą reikėjo tiesiog „atstovėti“, įrodyti Administraciniame teisme, kad tai seniausia taip pavadinta įstaiga, mat išėjo įsakymas, jog Lietuvoje vienu vardu gali būti registruota tik viena įstaiga. Šalyje tuo metu buvo apie dvidešimt įstaigų, turinčių „Garso“ vardą.
Griežta cenzūra
1939 m. naujieji savininkai Stasys Činikas ir Pranas Vanagas, užregistravę „Garsą“, atnaujino pastatą, padidino vietų salėje nuo 350 iki 445. Daugiausia buvo rodomi Vokietijos ir kitų Vakarų Europos valstybių bei JAV kino studijų filmai. Žiūrovai dažnai piktindavosi dėl neva vulgarių scenų, tad buvo įvesta griežta cenzūra. Filmai drastiškai buvo trumpinami, kartais net trečdaliu, nes neatitikdavo tuomečių moralės normų.
„Jeigu filmas trukdavo pusantros valandos, o iškarpydavo net trečdalį, tai kokios trukmės žiūrovai matydavo, galima tik įsivaizduoti. Mūsų akimis žiūrint, tos iškarpytos scenos, kurios glumindavo tuomečius žiūrovus, dabar atrodo juokingai – ilgesingi akių žvilgsniai, rankų prisilietimai ar nekaltas bučinys“, – stebėjosi G.Pučinskienė.
Nuo 1932 m. vidaus reikalų ministro įsakymu prieš vaidybinius filmus pradėta demonstruoti lietuviška kino kronika, pavyzdžiui, Karaliaus Mindaugo 4-ojo pėstininkų pulko šventė Panevėžyje ar Panevėžio berniukų gimnazijos direktoriaus J.Lindės-Dobilo laidotuvės.
„Tai buvo labai šiuolaikiškas sprendimas, tuometė valdžia rūpinosi Lietuvoje sukurta dokumentika, o dabar atvirkščiai – visi lietuvių dokumentiniai filmai tiesiog nugula į stalčius“, – apgailestavo kino centro direktorė.
Vienas moderniausių Lietuvoje
Per Antrąjį pasaulinį karą kino teatras per stebuklą beveik nenukentėjo. Senasis „Garso“ pastatas, statytas 1920 m., buvo eksplotuojamas iki 1964-ųjų. 1968 m. jo vietoje pastatytas modernus 850 vietų kino teatras, galintis demonstruoti plačiaformatį kiną. Ant senų pastato pamatų išdygo didingas naujas stiklinis statinys. Tai buvo penktasis toks kino teatras Lietuvoje ir, aišku, moderniausias Panevėžyje. Beje, mūsų mieste nuolat veikė 4–5 kino teatrai ir kiekvienas jų sutraukdavo minias žiūrovų.
Kino lankymas tapo populiariausiu miesto bendruomenės pomėgiu. „Garso“ salė visada buvo pilna.
Nepriklausomybės metai atnešė daugybę permainų. Prasidėjo kino krizė, nes kūrėsi vaizdo kasečių nuomos punktai, televizijos pradėjo rodyti naujesnius Vakarų šalių filmus, tad žiūrovai apleido kino sales.
Vienas po kito bankrutavo kino teatrai. Tik „Versmė“ ir „Garsas“ buvo palikti kaip savarankiški vienetai. „Versmę“ buvo nuspręsta palikti nekomerciniams įdomesniems kino filmams, o „Garsą“ – kultūriniams renginiams. Tačiau galiausiai „Versmė“ tapo Muzikiniu teatru, o „Garsas“ – nekomercinių kino filmų teatru.
Permainų metai
Kaip tik šių pertvarkų metu naująja „Garso“ vadove ir tapo Genė Pučinskienė, vadovaujanti šiai kultūros įstaigai jau 18-us metus. Naujos vadovės laukė didžiulis iššūkis – sugrąžinti į kino sales žiūrovus.
Pradžia nebuvo lengva. Pirmomis jos darbo dienomis „Garsą“ stipriai nuniokojo praūžusi audra, išdužo visi vitrininiai stiklai.
„Atėjusi į darbą mačiau vieną po kito krintančias vitrinas, o žmonės, nepaisydami šukių, tempėsi užuolaidas. Apskambinau visas instancijas, kad gelbėtų žmones, kol neatsitiko nelaimė. Paskui apkalėme kartonu ir pakaitomis budėjome – saugojome pastatą“, – pirmąsias dienas prisiminė direktorė.
Po nedidelių remontų, kai buvo užmūrytos šoninės vitrinos, kad nebeįsisuktų vėjas, prasidėjo organizaciniai darbai. Patys darbuotojai įrengė antrąją kino salę vietoj ventiliatorinės, kuri buvo nauja, bet visiškai nepraktiška.
Anot G.Pučinskienės, sudėti didžiuliai varikliai kėlė tokį triukšmą, kad kitoje salėje sėdintys žiūrovai praktiškai negirdėjo filmo garso. Didžiojoje salėje buvo sumontuota stereoįranga. Lietuvoje tai buvo vienas pirmųjų kino teatrų, leidęs savo žiūrovams specialiais akiniais stebėti stereofilmus.
„Ši naujovė buvo mūsų išsigelbėjimas, nes vėl žmonės sugrįžo į kino teatrus, turistinės agentūros net iš Latvijos veždavo ekskursijas“, – pasakojo kultūros įstaigos vadovė.
Tiesa, ši naujovė trumpai gyvavo, mat stereofilmų buvo sukurta nedaug, juos net po kelis kartus kartojo. Kaip ir visada, juos pakeitė naujesnės technologijos.
Šiuolaikinis kultūros centras
Permainų įnešė kino teatro vadovės laimėtas Atviros Lietuvos fondo konkursas „Atnaujinto kino teatro vizija“, kurio pagrindinė idėja – kino teatras kaip šiuolaikinis kultūros centras.
Po stažuotės Didžiojoje Britanijoje „Garso“ vadovė ėmėsi pertvarkymų, jiems įkvėpė Anglijoje įgyta patirtis, kaip kino centrai glaudžiai dirba dėl bendruomenės.
Pirmiausia reikėjo sutvarkyti inžinerinius tinklus, nes pastatui pasėdus trūko vamzdžiai ir gruntiniai vandenys kartu su visu tualeto turiniu kildavo į viršų.
„Atėję į darbą puldavome semti iš tualetų pribėgusio skysčio, jo būdavo net iki kulkšnių. Sunkiausias metas būdavo pavasarį ir rudenį, kai gausiau palydavo. Tada laikydavome kumščius, kad kino seanso metu nepradėtų kilti tualetų turinys“, – prisiminė sunkias dienas direktorė.
Po inžinerinių tinklų, elektros instaliacijos, kanalizacijos ir vandentiekio, šilumos sistemų rekonstrukcijos eilė atėjo ir garso bei vaizdo kokybei gerinti. Buvo įdiegta „Dolby Digital Suround Ex“ garso sistema.
Anot G.Pučinskienės, nors ji kainavo milijonus, tačiau buvo būtina atitikti tam tikrus reikalavimus, nes gamintojas jos neparduoda bet kokiomis sąlygomis. Norėdamas užtikrinti švarų ir skaidrų garsą, gamintojas reikalavo ir tam tikrų techninių dalykų.
„Kol kas nėra sukurtos tobulesnės garso sistemos kaip „Dolby Digital Suround Ex“, tiesa, po kelerių metų galime sulaukti skaitmeninio kino, bet keisis tik vaizdas, garso kokybė liks ta pati“, – kalbėjo direktorė.
Po atnaujinimo kino centro pastate buvo įkurtas vaikų žaidimo kambarys bei pirmasis Panevėžyje naktinis klubas.
„Norėjosi platesnės kultūrinės veiklos, tad buvo įkurta kavinė, baras, naktinis klubas, vaikų žaidimo kambarys. Naktinis klubas pirmaisiais mėnesiais net negalėdavo priimti visų norinčiųjų“, – pakilimo metus prisiminė G.Pučinskienė.
Paskui vienas po kito buvo steigiami privatūs klubai, tad biudžetinei įstaigai konkuruoti su individualiu verslu sekėsi vis sunkiau. Kai buvo priimtas įsakymas biudžetinėse įstaigose drausti prekiauti alkoholiu ir tabaku, naktinio klubo bei kavinės ir baro veikla visiškai sustojo, nors prieš šio įstatymo priėmimą pajamos iš šios veiklos viršydavo 1 milijoną litų per metus.
Kitoks kinas
Tad vėl iškilo klausimas – į ką orientuotis. Žvilgsnis krypo į tai, ko mūsų mieste ir apskritai Lietuvoje dar nebuvo – rodyti nekomercinį, kitokį kiną. Pradžia nebuvo lengva, nes nekomercinių kino filmų nebuvo, tiesiog niekas nepirko nepelningų juostų.
Mažais žingsneliais viskas pajudėjo: užsimezgė ryšiai su įvairiomis kultūros įstaigomis, ambasadomis, tarptautinėmis organizacijomis.
Kino teatras prisijaukino nekomercinį kiną ir išsiugdė savo žiūrovą, nes iki to laiko kinas buvo siejamas tik su pramoga.
Kita problema – kino politikos nebuvimas. Visos Europos šalys skatina nacionalinio kino plėtrą, o Lietuva – ne.
„Lietuvoje filmai sukuriami ir tiesiog atgula į stalčių, geriausiu atveju parodomi kažkokiame festivalyje. Reikėtų priimti įsakymą, kad Lietuvos biudžeto pinigais sukurtas filmas privalo būti parodytas kino teatruose. Tas kino politikos nebuvimas taip ilgai tęstis nebegali, dabar viskas tiesiog palikta savieigai“, – apgailestavo direktorė.
Nuo 2009 m. sausio 1d. „Garsas“ tapo prestižinio Europos kino teatrų tinklo „Europa Cinemas“ nariu. Šis tinklas jungia 41 šalį, 392 miestus, 687 kino teatrus, 1719 ekranų. Toks pripažinimas suteiktas ne tik už nekomercinio kino rodymą, bet ir už jaunimo edukacinių programų organizavimą.
Tradicijos ir festivaliai
Jau tradicija tapo Europos šalių filmų festivalis, lietuviško kino dienos, filmų festivalis „AŠ + MIESTAS = KINAS“.
Jau septyneri metai veikia kino dirbtuvės.
Panevėžys nuo seno garsėjo kino mėgėjų draugija, panevėžiečių sukurti mėgėjiški filmai Tarybų Sąjungoje buvo vieni geriausių. Tad ir dabar yra siekiama atgaivinti tas tradicijas ir pritraukti jaunąją kartą kurti.
„Didžioji dalis jaunų žmonių sukurtų filmų yra brandūs, aukšto lygio, pasižymintys netikėtais vingiais“,– apie festivaliui „AŠ + MIESTAS = KINAS“ pristatytus filmus kalbėjo „Garso“ vadovė.
Pasak G.Pučinskienės, miesto mokyklų mokiniai turi galimybę pasižiūrėti literatūrinių kūrinių ekranizacijų, tobulinti užsienio kalbos žinias, kino kaip neformaliojo ugdymo galimybės nėra išnaudotos, jis turi be galo daug ką atskleisti.
Labai populiarus Europos šalių kino festivalis, kuris vyksta per abi sales su naktipiečiais, džiazo pertraukėlėmis ir diskusijomis.
Panevėžiečiai pamėgo ir kiną po atviru dangumi, kai penktadienio vakarais galima pamatyti jau klasika virtusias juostas, netgi senuosius nebyliojo kino šedevrus.
Jaunimui įkurtas „Mediatorių“ klubas, suaugusiesiems – „Veidrodžių ložė“, o mažiesiems žiūrovams – „Pelėdžiukų“ klubas, kur kartu visa šeima gali mėgautis animaciniu pasauliu be smurto.
„Visiems linksma ir smagu, kai Šrekas pripučia varlę ir ją susprogdina, arba žavioji Fiona savo balsu užmuša lakštingalą. Tai daro teigiami herojai, tad vaikų pasąmonėje įkalama, kad smurtas gerai. O kai vaikas išsukioja rankas ar kojas kokiam gyvūnėliui, tada stebimės tokiu žiaurumu. Mes norime parodyti gražius dalykus“, – kalbėjo kultūros įstaigos direktorė.
Tikslas – padėti jaunam žmogui
Vakar startavo naujas projektas „Mokausi iš kino“, kurio partneriu tapo ir „Garsas“.
Projekto rengėjai dalyviams atrinko apie tris dešimtis animacinių ir vaidybinių filmų, pritaikytų įvairioms amžiaus grupėms ir gvildenančių vaikams bei jaunimui aktualius klausimus.
Panevėžyje projektas vyks 22 mėnesius, bus surengta apie 100 kino pamokų. Bus net 13 kino dirbtuvių po 3 dienas, kurių metu vaikai patys kurs filmus. Po filmų peržiūros vyks diskusijos, mokiniai gilinsis į pagrindines iškeliamas problemas, potekstę. Pedagogams bus dalijama speciali metodinė medžiaga. Bus suteikta galimybė pamatyti kino virtuvę – mokiniai dalyvaus kūrybinėse kino dirbtuvėse, kurias ves įvairūs kino profesijų atstovai, rengiami specialūs mokymai kino edukacijos ir pedagogikos srityse.
„Mūsų mieste nėra kino būrelių, tad jaunam žmogui tai bus galimybė priartėti prie kino, pačiam bandyti kurti. Reikalinga technika yra labai brangi, įsigyti patiems nėra galimybių. Šio projekto dėka galėsime tęsti ir plėtoti šiuos darbus, galbūt tai išaugs ir į nuolatines dirbtuves“, – džiaugėsi „Garso“ direktorė.
Šiandien „Garsas“ – šiuolaikiškas kultūros centras, turintis 2 moderniai įrengtas 745 ir 79 vietų kino sales. Beveik pusę jo repertuaro sudaro Lietuvos bei kitų Europos valstybių filmai. Kalbėdama apie kultūros įstaigos ateitį, jos vadovė mato dar daug neartų dirvonų.
„Kinas yra visų menų sintezė. Mūsų misija – jaunam žmogui parodyti, kad kinas gali būti kitoks, išmokyti atkoduoti informaciją, kurią perteikia kinas“, – savo tikslus apibendrino G.Pučinskienė.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
Rubriką remia spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
