Už krepšinio aikštelės ribų panevėžietė Gabija Galvanauskaitė – paprasta keturiolikmetė, kuriai rūpi tokie patys dalykai kaip ir jos bendraamžėms.
Bet aikštelėje 1,94 m ūgio krepšininkė – galinga jėga, kurios gebėjimai, kamuolio valdymas ir statistikos vidurkiai ne vieną verčia kilstelėti antakį.
Savo kartos supertalentu tituluojama panevėžietė atsispyrė daugybės užsienio krepšinio klubų vilionėms ir liko tobulėti su Lietuvos čempionėmis.
Viena iš nedaugelio
Jaunoji krepšininkė panevėžietė Gabija Galvanauskaitė šiuo metu įgūdžius gludina Vilniaus moterų krepšinio klube „Kibirkštis“ tarp jaunųjų perspektyviausių Lietuvos krepšinio žaidėjų.
Jos trenerė – legendinė, viena geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkių Jurgita Štreimikytė-Virbickienė.
Taip pat G. Galvanauskaitė gina ir Panevėžio sporto centro garbę Lietuvos moksleivių krepšinio lygos čempionate. Su panevėžiečių mergaičių komanda yra daugkartinės šalies čempionės.
Gabija sako, jog būtent jos paskutinioji sezono pergalė su panevėžietėmis U14 grupės finalinėse rungtynėse, kurios vyko gimtojo Panevėžio „Kalnapilio“ arenoje, jai buvo pati saldžiausia.
„Tose varžybose nugalėjome Vilniaus komandą. Dar niekada nebuvome prieš ją laimėję. Apėmė neapsakomai geros emocijos ir turėjome kuo džiaugtis visą vasarą“, – šypsosi G. Galvanauskaitė.
Išties vasara Gabijai – pats darbymetis.
Su geriausiomis šalies atletėmis ji atstovauja Lietuvai krepšinio rinktinėje, tad šią vasarą vilkėjo įvairiausių amžiaus grupių ekipų marškinėlius. Savo jėgas aikštelėje išbandė netgi su pajėgiausiomis Europos dvidešimtmetėmis, nors Gabijai dar tik keturiolika.
Panevėžietė krepšininkė ne kartą yra pelniusi rezultatyviausios žaidėjos apdovanojimus, daugybę kartų patekusi į simbolinį geriausių žaidėjų penketuką.
Geriausių 2023-iųjų metų Panevėžio sportininkų pagerbimo vakare G. Galvanauskaitei skirta „Jaunojo krepšinio talento“ nominacija.
Ne veltui ši sportininkė praėjusiais metais jau spėjo aplankyti ir prestižinę „Adidas Eurocamp“ stovyklą Italijoje, Trevize, joje tobulinosi vos kelios dešimtys talentingiausių Senojo žemyno jaunuolių.
Mamos pasididžiavimas
Išskirtinio ūgio Gabiją dar pirmoje klasėje pastebėjo Panevėžio sporto centro krepšinio trenerė, jaunųjų krepšininkių kalvės meistrė Ilona Rimšienė.
G. Galvanauskaitės mama Edita Jankauskaitė sako, kaip šiandien prisimenanti dieną, kai trenerė paklausė, ar Gabija norėtų sportuoti krepšinį.
„Atsakiau: klauskite jos, ar norėtų pabandyti. Pabandė, patiko ir sėkmingai sportuoja iki šių dienų“, – šypsosi Edita.
„Kai trenerė mane pamatė pirmoje klasėje, pamanė, kad esu trečiokė. Jau tada išsiskyriau ūgiu, tad pakvietė mane sportuoti su trejais metais vyresnėmis mergaitėmis. Nuo pat pradžių turėjau su kuo lygintis ir greitai užsivedžiau“, – priduria jaunoji krepšininkė.
Ir talentingoji krepšininkė, ir jos mama dėkingos trenerei Ilonai, nes be jos, ko gero, Gabija nebūtų tokia, kokia yra dabar.
„Labai didžiuojuosi dukra. Ji ne tik labai graži ir talentinga, bet ir rūpestinga, be galo jautri, protinga. Esu labai laiminga, kad turiu tokį vaiką kaip Gabija“, – gražių žodžių vienturtei negaili Edita.
Išskirtinio ūgio G. Galvanauskaitė krepšinio aikštelėje nuo pirmųjų dienų buvo pastebėta kaip viena perspektyviausių savo kartos krepšininkių.
Jos pirmieji apdovanojimai, medaliai, jos pasiekimai mamai visada glostė širdį.
„O šiandien kiekvieną kartą išgirdusi jos pavardę, negaliu sulaikyti džiaugsmo ašarų“, – sako Edita.
Ateitį mato už Atlanto
Jau prieš kelerius metus G. Galvanauskaitę pradėjo kalbinti krepšinio agentai ir siūlyti išbandyti jėgas ne tik Europoje, bet ir už vandenyno.
Tačiau, įsitikinusi mama, Gabija, nepaisant jos išskirtinio ūgio ir sudėjimo, dar vaikas.
„Nepaisydamos visų šių vilionių, nusprendėme tobulėti Lietuvoje, arčiau namų. Juk ir čia yra labai gerų krepšinio specialistų. Be to, viskas dar prieš akis, dar spės“, – įvykių neskubina Edita.
Svarbiausia, anot jos, kad dukra būtų sveika ir ją aplenktų traumos.
O ir pati G. Galvanauskaitė puoselėja svajonę ateityje išbandyti save už Atlanto.
„Manau, tai tikrai būtų didžiulė patirtis, tad einu svajonės link“, – sako Gabija.
Iš aukštaūgių šeimos
Paklausta, ką reiškia auginti tokio kalibro krepšinio žvaigždę, mama Edita juokiasi: „Auginti Gabiją tikrai niekada nebuvo sunku, nes, kaip matote, ji pati auga kaip ant mielių.“
Visgi surimtėjusi mama sako, jog dukra yra išskirtinė nuo mažų dienų. Užaugo ji tarp suaugusiųjų, todėl jai labai lengva bendrauti su bet kokio amžiaus žmonėmis.
„Galiu drąsiai pasakyti, kad Gabija ne tik dukra, bet ir geriausia draugė, puiki patarėja. Ji – labai draugiška ir komunikabili mergaitė. Dukra ne tik man yra gera draugė, bet ir pati turi labai daug draugų“, – pasakoja Edita
Anot Editos, kaip mama, ji visada buvusi griežta, bet, mano, teisinga.
„Daug kalbamės, tariamės, svarstome ir sprendžiame viską kartu. Gal todėl mums su Gabija viskas taip puikiai sekasi“, – svarsto Edita.
Genų loterijoje Gabijai teko išties sėkminga korta. Įspūdingu merginos ūgiu nereikėtų labai stebėtis – jos mamos ūgis siekia net 1,87 m, močiutės jaunystėje 1,84 m, o senelio 1,85 m.
„Sako, vaikai savo tėvus praauga, panašu, kad taip ir nutiko“, – šypsosi Edita.
Visgi nei krepšininkų, nei kitų sportininkų G. Galvanauskaitės šeimoje nėra.
„Nieko panašaus. Daug muzikantų, bet sportininko nė vieno“, – juokiasi aukštaūgės mama.
Didmiesčio ritmu
G. Galvanauskaitė baigė Panevėžio „Saulėtekio“ progimnaziją. Nuo šių mokslo metų ji matuojasi gyvenimą Vilniuje, mokosi pirmoje Vilniaus Ozo gimnazijos klasėje.
Paklausta, ar nebaisu buvo paleisti savo mažąją mergaitę į sostinės džiungles, Edita tik šypteli:
„Niekada neverčiau Gabijos ką nors daryti per prievartą, tai, ko noriu aš. Ji visada turėjo tvirtą nuomonę. Vaikai nėra tėvų nuosavybė, tad leidau pačiai nuspręsti, ko ji tikrai nori, ko tikisi ateityje. Gabija apsisprendė važiuoti į Vilnių ir ten tobulėti profesionalų rankose. Aš galėjau jai tik pritarti“, – sako Edita.
Nors dukra dabar tolėliau nuo namų, tiek jos, tiek mamos nuotaika puiki. Kai tik gali, Gabija visada grįžta į Panevėžį.
Vilniuje tobulėjančios G. Galvanauskaitės dienotvarkė išties įtempta. Kiekvieną dieną ji pradeda pusryčiais, tada skuba į pamokas, po jų – į rytinę treniruotę.
„Po treniruotės einu papietauti ir vėl turiu popietines pamokas. Joms pasibaigus laukia vakarinė treniruotė, po jos – vakarienė. Laiko namų darbams labai daug nelieka. Kartais vietoj vakarinės treniruotės turime varžybas, dažniausiai jos būna trečiadieniais“, – įtemptu režimu gyvena keturiolikmetė.
Treniruotė ne pasivaikščiojimas
Šie metai yra pirmieji, kai B divizione G. Galvanauskaitė gina Vilniaus „Kibirkšties-VKM-MRU“ komandos garbę.
„Praėjusiais sezonais neturėdavau dviejų treniruočių per dieną, tad dabar tikrai nėra lengva“, – atvira jaunoji krepšininkė.
O ir pačios treniruotės, anot Gabijos, reikalauja daug jėgų ir tikrai neprimena lengvo pasivaikščiojimo.
„Bet savo noru atvažiavau tobulėti, tad apie „atsibodo“ ar „nebenoriu“ neturiu jokių minčių“, – sako jaunoji moterų krepšinio viltis.
Ji pati sėkmingai dėlioja savo darbus – treniruotes, varžybas, mokslus, poilsį, tad į šiuos reikalus mama nesikiša.
„Gabija viskam atranda laiko. Gal jos santykis tarp šių dalykų yra skirtingas, bet aš labai džiaugiuosi, kad tarp visų varžybų, ji randa laiko ir poilsiui. Nors jo turi gal kiek per mažai, bet mokslams visada privalu rasti laiko“, – šiuo klausimu griežta Edita.
Tiki sėkme
G. Galvanauskaitė džiaugiasi, kad krepšinis išmokė ją bendradarbiauti siekiant bendro tikslo.
„Šis sportas reikalauja be galo didelio pasitikėjimo komandos narėmis, gebėjimo dalintis atsakomybe ir palaikyti viena kitą tiek aikštėje, tiek už jos ribų“, – sako Gabija.
Prieš svarbias rungtynes jaunoji krepšinio žvaigždutė neatlieka jokių ritualų, neturi ir talismano. Sako pasikliaunanti sėkme.
Ką krepšinio supertalentas veikia, kai nevaiko kamuolio aikštelėje?
„Labai mėgstu laiką leisti su draugais ir šeima. Kai tik pasitaiko proga, visada važiuoju pas senelius. Mėgstu gaminti, būti gamtoje ir ją fotografuoti“, – vardija Gabija.
Mama – aistringiausia sirgalė
Krepšinis – sportas, neišvengiamai pažymėtas ne tik euforijos akimirkų, bet ir skaudžių nesėkmių. Vos pora sekundžių gali nulemti galutinį labai svarbių rungtynių rezultatą.
Nesėkmes Gabija priima savaip. Jei komandos draugės braukia ašarą, verkia ir ji.
„Taip dažniau nutikdavo, kai dukra buvo jaunesnė. Dabar jau išmoko su nesėkmėmis susigyventi. Dažniausiai to neparodo arba moka paslėpti. Apie tai daug kalbėjomės, tad dabar ji viską priima natūraliai, nors širdyje ir būna skaudu. Aš, kaip mama, galiu ją suprasti“, – sako Edita.
Dukrai įžengus į aikštelę, krepšinio ritmu pradėjo gyventi ir mama. Ji – didžiausia Gabijos palaikytoja ir gerbėja.
„Kai vyksta vaiko varžybos, visi darbai sustoja. Nieko negaliu dirbti, – juokiasi Edita. – Ne visada pavyksta nuvykti į varžybas, bet rungtynių transliacijų, jei tik tokios buvo rodomos, nesu praleidusi nė vienos.“
