Žodžio laisvė – viena svarbiausių pamatinių šiuolaikinės visuomenės vertybių. Tačiau kartu tai ir didžiulė atsakomybė, nes iš vienų ar kitų šaltinių mus pasiekianti informacija formuoja mūsų nuomonę ir pažiūras. Gerai, kai ši informacija yra nešališka ir atspindi nuomonių įvairovę, tačiau pastaraisiais metais stebima ir kita tendencija – įvairiais informacijos kanalais mus pasiekia iškraipytos, melagingos ir netgi tautinę nesantaiką kurstančios žinios.
Įvairiais skaičiavimais, rusišką televiziją žiūri apie pusė milijono Lietuvos gyventojų, tad rusiškos propagandos mastas didžiulis.
Jų šaltinis aiškus – Kremliaus režimas, tačiau sustabdyti šį informacinį karą nėra lengva, nes Lietuvoje už propagandos ir dezinformacijos skleidimą negresia baudžiamoji atsakomybė. O šiame kare, kaip žinoma, paliaubų nebūna.
Kai kurie politologai ir propagandos tyrinėtojai teigia, kad Rusija prieš Baltijos šalis, tarp jų ir Lietuvą, jau seniai pradėjusi karą, tik čia vietoj tikrų ginklų naudojama informacija – propaganda ir dezinformacija. Rusijos propagandistai nevengia jokių priemonių – nuo paprasto melo iki tokių absurdiškų pareiškimų ir pasvarstymų, ar Baltijos šalys teisėtai paskelbė savo nepriklausomybes ir ištrūko ir Rusijos glėbio.
Nors Rusijos skleidžiama propaganda neretai kelia kreivą šypseną, ignoruoti ar visiškai nereaguoti taip pat nėra geriausias kelias. Kaip parodė nesena istorija, ir Ukrainoje viskas prasidėjo nuo informacinio karo – sukūrus iliuziją, kad Kryme gyvenančios tautinės mažumos yra skriaudžiamos ir engiamos, jų ginti išskubėjo Rusijos „žalieji žmogeliukai“.
Susikuria priešus
Tiesa, tokio scenarijaus piešti Lietuvai dar nereikėtų. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, informacinių karų ekspertas, politologas Nerijus Maliukevičius įsitikinęs, jog tai, kas dabar vyksta Lietuvos informacinėje erdvėje, apskritai nereikėtų įvardyti kaip karo, nes šis žodis esamai situacijai gerokai per stiprus.
„Karo sąlygomis dar negyvename, todėl visa tai, kas vyksta iš Rusijos pusės, labiau tiktų įvardyti kaip informacinis triukšmas. Ir visos šios Kremliaus komunikacinės strategijos pirmiausia yra skirtos nukreipti pačios Rusijos žmonių dėmesį nuo šalies socialinių, ekonominių problemų“, – „Sekundei“ teigė N. Maliukevičius.
Ir tai gana sėkmingai Rusija daro demonstruodama savo tariamą ar tikrą didybę ir stiprybę. Tam pasitelkiami priešų vaizdiniai – ar tai būtų teroristai Sirijoje, ar „fašistai“ Ukrainoje, ar su teroristais trukdanti kovoti Turkijos valdžia, ar bet kurios kitos priešiškai Rusijos žmonių atžvilgiu nusiteikusios jėgos – ir visi jie piešiami tuo pačiu teptuku.
Rusija jau kuris laikas savotiškai rengia savo gyventojus ir karui su Vakarais: neva Baltijos šalyse ir Lenkijoje telkiami kariniai daliniai, aprūpinti naujausiais šiuolaikiniais ginklais. Net kurpiama legenda, kad amerikiečiai, pasinaudodami Baltijos šalimis, rengiasi pulti Rusiją.
„Lietuvai ir Vakarams taip pat tenka priešo vaidmuo. Šalia tokio informacinio triukšmo gyventi ne tik nemalonu, bet ir pavojinga. Vertinant pagal tą pačią Rusijos logiką, visi šie sukurti įvaizdžiai – savotiškai išsipildanti pranašystė. Kaip matome iš įvykių rytų Ukrainoje ir Sirijoje, pereinantys į realią politiką. Visiškai nereaguoti į tai negalime, bet nereikėtų ir viso to propagandinio triukšmo vertinti isteriškai“, – tvirtino propagandos tyrinėtojas.
Toliau kuriama posovietinė erdvė
N. Maliukevičiaus nuomone, kovojant su Rusijos skleidžiama propaganda reikia imtis kompleksinių priemonių: su žmonėmis kuo daugiau kalbėtis apie propagandą kaip reiškinį, atskleisti, kaip ji kuriama, ir laiku pastebėti visas tas manipuliacijas. Nors baudžiamosios atsakomybės ir nėra, Lietuvos įstatymai draudžia bet kokią smurto ir karo propagandą, nesantaiką kurstančią informaciją, tad per pastaruosius metus ne vienas rusiškas kanalas gavo per nagus, o kai kurie kurį laiką buvo visai uždrausti.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, informacinių karų ekspertas, politologas Nerijus Maliukevičius mano, kad negalima nereaguoti į Rusijos propagandą, tačiau nereikėtų jos vertinti isteriškai.
Nuo praėjusių metų Valstybės saugumo departamento skelbiamose ataskaitose „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimai“ akcentuojama, kad Rusijos informacinė ideologinė politika Lietuvoje nukreipta pirmiausia į rusakalbius ir apskritai visas čia gyvenančias tautines mažumas.
Bet tokia pozicija tikriausiai nieko nestebina – net 65 proc. lietuvių kalba rusiškai. Didelė dalis šių žmonių augdami patyrė rusiškos kultūros įtaka ir toliau mielai žiūri rusiškus kanalus. Įvairiais skaičiavimais, rusišką televiziją žiūri apie pusė milijono Lietuvos gyventojų, tad rusiškos propagandos mastas didžiulis.
Tą patvirtina ir praėjusių metų pabaigoje visuomenės nuomonės tyrimų centro „Vilmorus“ atlikta apklausa, kas kaltas dėl karo Ukrainoje. Dauguma lietuvių – net 55 proc. – nurodė, kad dėl konflikto Ukrainoje kalta Rusija, tačiau nelietuviai, žiūrintys tik rusišką televiziją, mano, kad dėl konflikto Ukrainoje kalta pati Ukraina – taip manančiųjų net 35 proc.
„Galime kalbėti apie įvairią propagandą, bet jeigu ji nepasieks tikslinės auditorijos, pastangos bus bevaisės. Iš vienos pusės, Kremliaus propagandos mašina baksnoja į mūsų pačių nesugebėjimą tvarkytis savarankiškai išėjus iš Sovietų Sąjungos, neva Baltijos valstybės yra nepavykę valstybiniai dariniai, kuriuos kamuoja tokios bėdos kaip emigracija, sunykusi inteligentija, neofašizmas ir pataikavimas Europos Sąjungai.
Iš kitos pusės, įvairiose informacinėse ir pramoginėse laidose atsispindi ir savotiškas sovietinės praeities garbinimas. Jau gerą dešimtmetį galima stebėti ir įvairių Rusijos atlikėjų bei grupių suaktyvėjimą Lietuvoje. Paprastai jų pasirodymai vyksta įvairių Lietuvai svarbių datų išvakarėse ir šiuos koncertus subsidijuoja tos pačios Rusijos įvairios institucijos. Taip tarsi ir toliau kuriama posovietinė erdvė mūsų šalyje“, – kalbėjo N. Maliukevičius.
Pasaulio gelbėtojas ir teisuolis
Tiesa, ne visos Rusijos naudojamos priemonės skleisti propagandai ne tokios jau nekaltos. Kalbant apie tautines mažumas, pats populiariausias veikimo principas – skaldyk ir valdyk. Anot politologo, dirbtinai kuriamos įvairios situacijos, kurios turi parodyti, kaip Lietuvoje skriaudžiami rusakalbiai.
Pavyzdžiui, kad ir vienos Rusijos televizijos reportažas, jog Žaliojo tilto skulptūrų nuvertimas buvo ne kas kita kaip savotiškas protestas prieš Rusiją, tad Vilniuje gyvenantys rusakalbiai išėjo į gatves su plakatais, neva gali kilti ir riaušės, nors nieko panašaus net nebuvo.
Ne tokia sena istorija, į kurią buvo įtraukta ir lenkų tautinė mažuma. Tik šiuo atveju savo tyrimą dėl galimų nusikaltimų Lietuvos nepriklausomybei ir teritoriniam vientisumui pradėjo Generalinė prokuratūra. Šių metų pradžioje vandalai įžeidžiamais užrašais „Rusai, eikit namo. Laisvė Lietuvai“ buvo išpaišę Seimo narės Irinos Rozovos dukters namus Klaipėdoje.
Tuo pačiu metu internete atsirado ir puslapis „Vilniaus liaudies respublika“, kuriame buvo kalbama apie būtinybę į Vilniaus kraštą įvesti „žaliuosius žmogeliukus“ ir surengti referendumą tarp vietinių gyventojų.
Nors šioje istorijoje figūruoja lenkų tautinė mažuma, saugumo specialistai šį išpuolį priskyrė Kremliui lojaliems pakalikams. Mat skirtingai nei Latvijoje ir Estijoje, kur rusų tautinės mažumos gerokai gausesnės, Lietuvos rusai nėra nepatenkinti Lietuvos valdžios vykdoma politika ir nesiskundžia dėl pažeidžiamų jų teisių.
Tad vienas iš Kremliaus režimo uždavinių – taip savotiškai mobilizuoti, sutelkti Lietuvos rusus. Ir kartu nušauti dar vieną zuikį – įkalti savotišką pleištą tarp dviejų kaimynių – Lietuvos ir Lenkijos. Būtent tokios situacijos ir Rusijos interpretacijos neva parodo, kad Lietuvoje rusai skriaudžiami, tad Rusija privalo ginti savo tautiečius.
„Rusija, vadovaudamasi principu skaldyk ir valdyk, rusų mažumą stengiasi parodyti kaip engiamą, skriaudžiamą ir persekiojamą grupę, o V. Putinas visame šiame kontekste yra kaip jų gelbėtojas ir pasaulio sergėtojas. Blogiausia, kad mes patys įpuolame į šiuos propagandos spąstus, kalbėdami apie neva Lietuvoje skriaudžiamas tautines mažumas. Taip, tendencijų yra, bet jos ne tokios skausmingos, kaip bandoma vaizduoti. Negalime V. Putinui suteikti progos pasirodyti kaip gelbėtojui. Tautinės bendruomenės yra mūsų, o ne V. Putino tėvynainiai, tik reikia daugiau mūsų įdirbio, kad atlieptume visus jų poreikius“, – mano N. Maliukevičius.
Propaganda kaip marketingas
Kad Rusija iš tiesų stengiasi užpildyti tam tikras spragas, pavyzdžių toli ieškoti nereikia – Rusijos tarnybos ne tik rengia įvairius kultūrinius ir pramoginius pasirodymus tautinėms mažumoms, bet ir kviečiasi rusakalbius vaikus į „patriotines“ sukarintas stovyklas, po kurių jaunuoliai grįžta gerokai praplautomis smegenimis – neigdami visa tai, kas europietiška, ir šlovindami Rusiją.
„Šiuo atveju galime kaltinti tik save. Jeigu neužsiimame jaunimo laisvalaikiu, tą vakuumą užpildo rusai, tad turime mokytis iš savo klaidų“, – sakė propagandos tyrinėtojas.
Visos Rusijos skleidžiamos propagandos tikslas – parodyti, kad Rusija pasirengusi rusakalbius apginti nuo visų bėdų, jei tik iškils koks pavojus. Todėl net ir nedidelė grupelė nepatenkintų rusakalbių gali būti tai, ko pakaktų pateisinti Rusijos agresiją. Vis dėlto teigti, kad rusakalbiai imlesni propagandai ir pažeidžiamesni nei kai kurios lietuvių grupės, anot politologo, nereikėtų.
„Nereikia atkartoti to šablono, kuris naudingas V. Putinui. Kiekviena efektyvi propagandinė veikla kaip ir marketingas vykdomas pagal tam tikras auditorijas. O jų yra gerokai daugiau, nei mėgstama pabrėžti, kad tai daugiausia rusakalbiai, tautinės mažumos ar jaunimas bei negalintieji kritiškai vertinti esamos situacijos“, – pabrėžė N. Maliukevičius.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
