Reikšmingiausius praeities įvykių paveikslo bruožus pajėgi išsaugoti tik žmonių atmintis.
Apie prieškarinį Krekenavos gyvenimą Vytautas Bajorūnas gali daug papasakoti.
Kiekviename Lietuvos kampelyje yra daugybė talentingų, darbščių, įdomių žmonių. Jų gyvenimai – tarsi šviesios ateities viltys, nes kol yra tokių asmenybių Lietuva nesunyks.
Krekenava taip pat ne išimtis. Per ilgus šio miestelio gyvavimo šimtmečius daugelio šviesių kraštiečių vardai išsitrynė iš atminties, bet liko jų sodinti medžiai, grįstos gatvės, statyti namai, austos drobės, kurtos dainos, o kitų ir vardai iki šiol su pagarba ir meile minimi.
Krekenavos bendruomenės „Tiltas“ vadovė Sigita Rudienė tikina, kad ir šiais laikais miestelyje gausu šviesuolių vardais tinkamų vadinti žmonių – ir jaunų, ir vyresnio, ir jau labai garbaus amžiaus.
Kviečiame susipažinti su visų gerbiamais Krekenavos žmonėmis – Vincu Steponavičiumi, Valerija Pušnyte ir Vytautu Bajorūnu. Ko gero, visoje seniūnijoje nesutiksi nežinančiojo, kas yra tie žmonės, ką jie veikė – juk vienus mokė, su kitais keliavo, trečius fotografavo ar kaip su kaimynais, bendraminčiais, draugais, pažįstamais ar tiesiog kraštiečiais bendravo.
Tėvo pamokos
Tadas Bajorūnas įamžino Krekenavos krašto gyventojų susitikimą su prezidentu Antanu Smetona.
Gegužę 88-ąjį gimtadienį švęsiantis V. Bajorūnas, išgirdęs klausimą, ar jis tikras krekenavietis, nustemba.
„Pats tikriausias. Name, kuriame iki šiol gyvenu, aš ir gimiau. Brangus man šis kraštas, išbėgioti čia visi kalniukai, visos pakrantės“, – šypsosi senolis.
Kadaise šis namas traukte traukė viso krašto gyventojus – jame buvo įrengta Vytauto tėvo Tado Bajorūno fotografijos ateljė, pirmoji visame krašte. Garsiajam fotografui anksti mirus jo amatą perėmė sūnus.
Gimtasis namas, kuriame jis iki šiol gyvena, labai gražioje vietoje – ant kalvos netoli bazilikos, pro šalį teka Lokauša, čia pat Nevėžis. Tai buvo žydo Judelio namas, jo dalį ir išsinuomojo T. Bajorūnas, čia su šeima apsigyveno ir fotografijos ateljė įrengė.
Puikiai menantis prieškario Krekenavos gyvenimą V. Bajorūnas pasakoja, kad anuomet čia daug žydų šeimų buvo – net 25 jų parduotuvės veikė, o lietuvių – tik dvi.
„O kokie dideli turgūs šurmuliavo aikštėje, kur dabar fontanas įrengtas! Būdavo, suvažiuoja vežimais net iš tolimiausių kaimų, miestelių su pačiomis įvairiausiomis prekėmis. Tik nedaug jau liko krekenaviečių, kurie tuos laikus mena – ant rankų pirštų, ko gero, jau suskaičiuotum“, – sako V. Bajorūnas.
Skausminga patirtis
Vartant išsaugotas T. Bajorūno praeito šimtmečio pirmosios pusės nuotraukas, galima tik stebėtis, kokia taikli ir pastabi buvo vieno pirmųjų krašto fotografų akis. Juk neturėjo nei garsių meistrų darbų pavyzdžių, nei didelių technikos galimybių, tačiau jo dėka dabar matome, kaip anuomet atrodė Krekenava.
Archyvuose sukaupta daug miestelio apylinkių fotografijų – įamžinti gamtos vaizdai, statiniai, o iš jų nesunku įsivaizduoti, kokie gyveno žmonės, kaip jie rengėsi, kaip prie stalų sėdėdavo, su kuo susitikdavo. Išlikusi ir krekenaviečių susitikimo su prezidentu Antanu Smetona nuotrauka.
V. Bajorūnas irgi garsėjo kaip geras miestelio fotografas. Per ilgus savo darbo metus jam teko patirti įvairių išbandymų.
„Enkavėdistai tempdavo aikštėje ar Žuko kieme sumestų nužudytų partizanų fotografuoti. Daug mačiau kančios ir skausmo“, – sako tais laikais savo ateljė dirbęs fotografas. Atsisakyti tokiems įsakymams buvo neįmanoma – grėsė bausmė.
Tarybiniais metais privačios fotografijos studijos, aišku, nebeliko – V. Bajorūnas pradėjo dirbti Krekenavos buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate fotografu. Daug įvairiausių darbų sukurta. Labiausiai, sako, jam patikdavo portretines nuotraukas daryti – moksleiviai tais laikais labai mėgdavo tokiomis nuotraukomis „iki pusės“ puikuotis, į Krekenavą atvykdavo fotografuotis iš visų aplinkinių kaimų, gyvenviečių.
Dabar senasis meistras fotoaparato į rankas jau neima. Ramiu gyvenimu džiaugiasi, po Krekenavą pasižvalgyti išeina ir į Panevėžį, kai sumano, nuvažiuoja – patenkintas, kad dar jėgos ir sveikata leidžia.
Nepavėlavusi poetė
Valerija Pušnytė su savo eilėraščių knyga.
„Bėga mano gyvenimo metai,/nepakeitę bėgimo spartos./ Jie kaip upėje šėlę verpetai/tingiai rimsta arti prie deltos“, – tai ištrauka iš krekenavietės Valerijos Pušnytės eilėraščio. Jį moteris parašė pati sau aštuoniasdešimtojo gimtadienio proga.
Ne tik per tą gimtadienį buvusi fizikos mokytoja eiliavo – mintys ir žodžiai dėlioti ir 70-mečio, ir 75-mečio sulaukus, ko gero, eilėraštis gims ir 85-erių sulaukus. Tik vargu ar pati užrašyti galės, nes akys visai nusilpo, nieko nebemato.
Pats pirmasis eilėraštis gimė, kai V. Pušnytė minėjo savo 65-ąjį gimtadienį – iki tol ji niekada nebuvo eiliavusi. Kai netikėtai gimęs eilėraštis visiems labai patiko, pabandė rašyti daugiau. Ir jai puikiai sekėsi. Tada jau rimčiau sėdo prie balto popieriaus lapo – žodžiai liejosi sklandžiai, tiesa, kartais ne visada tokie, kokių norėjosi. Tad tekdavo perrašyti.
Kai eilėraščių susikaupė daug, V. Pušnytė dvi poezijos knygeles išleido – „Atėjau“ ir „Laiko klavyrai“.
„Kai mane kas pavadina poete, norisi iš juoko ant žemės griūti. Juk ne kiekvienas, parašęs eilėraštį ar išleidęs knygelę, jau tampa poetu. Tikras poetas yra visai kas kita. Aš poetais nevadinu ir tų, kurie rašo, pavyzdžiui, taip: „kapinių sargas spjaudo į šikpuodį“ ar panašiai. Tokių eilėraščių prisiklausau per radijo laidas, kad nežinau, ką apie dabartinę poeziją ir galvoti“, – juokiasi žodžio kišenėje neieškanti moteris.
Įdomų momentą įamžino Krekenavoje fotografas Tadas Bajorūnas.
Prieš karą Valerija mokėsi Panevėžio mergaičių gimnazijoje. Mokslo metais ji lankė literatų būrelį, labai mėgo rašyti, bet ne eilėraščius, o prozą. Puikiai sekėsi, jai pranašauta rašytojos ateitis. Tačiau pasakiusi, kad pasirinko studijuoti fiziką, labai nuvylė savo literatūros mokytoją Joną Dičių.
Į Krekenavą atsikėlusi 1969 metais V. Pušnytė sako, kad negalima lyginti to, kas buvo tuomet ir kas yra dabar. Ypač miestelio centro.
„Kur dabar moderni aikštė, kadaise tik kažkoks gipsinis briedis stovėjo“, – mena mokytoja.
Nors Krekenava ne jos gimtinė, ji V. Pušnytei yra brangi ir sava.
Fizikos mokytoja džiaugiasi, kad su buvusiais auklėtiniais susiklostė šilti santykiai, jie aplanko pedagogę. „Buvę mokiniai gal jau ir pamiršo, bet auklėtiniai – ne. Ir aš juos visus prisimenu, tik kai nematau, nepažinčiau gatvėje sutikus – nebent tik iš balso“, – sako krekenavietė.
Rūpestingoje globoje
V. Pušnytė turėjo parengusi eilėraščių ir dar vienai knygelei „Prie atviro lango“, bet jos išleisti nepavyko – per brangu.
Labai nusilpus regėjimui, mokytoja dabar gyvena Krekenavos palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės Globos skyriuje. Laiką ne tik leidžia jai skirtame kambarėlyje, bet ir išeina į miestelį pasivaikščioti, atvažiuoja į Panevėžį.
Čia gyvena ir vasarą 90 metų sukaktį minėsiantis buvęs Krekenavos mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Vincas Steponavičius. Iš Trakų rajono kilęs mokytojas į Krekenavą su žmona Irena atsikėlė prieš daugiau kaip penkiasdešimt metų ir tapo šio krašto dalimi.
Čia abu dirbo – jis mokė lietuvių kalbos ir literatūros, ji – biologijos. V. Steponavičius prisimena, kad žmona dar ir gamtininkų būreliui vadovavo. O kai po Lietuvos mokyklas važinėjo ministerijos komisija ir tikrino tokių būrelių veiklą, krekenaviečių buvo pripažintas pats geriausias. Todėl čia buvo įsteigta gamtininkų stotis, jo direktore tapo I. Steponavičienė.
Žmonai mirus, po kurio laiko vyras pasirinko namus, kuriuose jam saugu ir jauku.
Vyresnio amžiaus rajono gyventojams mokytojo V. Steponavičiaus pavardė turėtų būti gerai žinoma – tai šio mokytojo straipsniai, eilėraščiai būdavo spausdinami rajono laikraštyje, jis buvo neetatinis korespondentas. Rašė ir į miesto laikraštį „Panevėžio balsas“, į respublikinius leidinius.
Kelionių toliuose
Kaip prisimena mokytojas, jam buvo svarbu ne tik rašyti – jis labai mėgo skaityti ir keliauti.
Krekenavietis Vincas Steponavičius parašė ir išspausdino daug gimtajam kraštui, tėvynei skirtų tekstų. U. Mikaliūno nuotr.
„Visas tuometės Tarybų Sąjungos respublikas aplankiau, net iki Kamčiatkos buvau nukeliavęs, Archangelske, Murmanske buvau“, – pasakoja V. Steponavičius.
Dažniausiai jis keliaudavo vienas. Pasirinkdavo maršrutą ir skirsdavo į numatytą vietą lėktuvais, dundėdavo traukiniais. Nemažai vietovių aplankyta ir su mokiniais. Atsidarius sienoms į Vakarus, keliavo į Čekiją, Vokietiją, Lenkiją. Bet greitai sveikata nebeleido išvykti į ilgesnes keliones.
Netrukus 90 metų sukaktį minėsiantis vyras džiaugiasi, kad dar gali išeiti į kiemą, po miestelį pasivaikščioti. Nes, kaip sako, visur gera ir gražu, bet namie geriausia.
Beveik prieš dešimtmetį V. Steponavičiaus 80 metų sukaktis iškilmingai minėta
Panevėžio kraštotyros muziejuje.
„Savo likimu nesiskundžiu. Jeigu gyvenimą galėčiau pradėti iš naujo, kitaip jo pragyventi, nei gyvenau, nenorėčiau“, – tuomet kalbėjo V. Steponavičius.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
