Krekenava ne šiaip sau vadinama Panevėžio krašto perlu – miestelis turi ir kuo didžiuotis, ir kuo prieš svečius pasipuikuoti.
Krekenavos miestelis – vienas iš vaizdingiausių Panevėžio krašto kampelių. A. Repšio nuotr.
Kas kadaise buvo, kaip dainuojama dainoj „Anoj pusėj Krekenavos“, visko gal ir nesužinosime, bet po Krekenavą ir jos apylinkes pasižvalgyti tikrai verta ir šiandien.
Pažintis su viename iš vaizdingiausių Panevėžio krašto kampelių įsikūrusia Krekenava prasideda dar iki to, kol išnyra lentelė su miestelio pavadinimu. Artėjant kelionės tikslui nebus ilgu, nes yra kur akis paganyti – šmėkšteli Nevėžio vingis, vieni kitus keičia slėniai, miškai, kalvos, matyti tvarkingos sodybos.
Pažintį su miesteliu geriausia pradėti nuo centrinės Birutės aikštės. Ne taip seniai rekonstruota ji nustebina savo išvaizda ir dydžiu – išpuoselėta, įvairiais akcentais papuošta nė kiek nenusileidžia didmiesčių aikštėms. Ant suolelio prisėdęs žvilgsniu aprėpi stačiakampio plano visumą – siekiant išsaugoti erdvinę struktūrą, miestelis ne veltui paskelbtas urbanistiniu paminklu.
Atvykęs negali neaplankyti vienos garsiausių Lietuvos šventovių Krekenavos mažosios bazilikos, nepamatyti klebonijos, kurioje kadaise gyveno ir kūrė poetas Maironis, negali nepasivaikščioti Krekenavos regioninio parko takais, neužkopti į apžvalgos bokštą.
Daug ką galima pamatyti ir sužinoti Krekenavoje.
Jeigu dar nepasitaikė proga iš arčiau susipažinti su šiuo miesteliu, žinokite, kad yra diena, kai keliai iš visos šalies veda tik į Krekenavą. Tai – rugpjūčio 15-oji – Žolinė, Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena – garsiausi Krekenavos atlaidai. Tūkstančiai žmonių suplūsta čia pasisemti vilties, patvirtinti savo tikėjimo.
Garsiausia šventovė
Prakalbus apie Žolinę, dera papasakoti ir apie ant kalno stūksančią dvibokštę Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčią – mažąją baziliką. Bazilikos vardas šiai bažnyčiai buvo suteiktas 2011 metais, žinoma, per svarbiausią šio krašto šventę Žolinę.
Pernai minėtos Krekenavos bazilikos konsekravimo metinės – prieš ketverius metus Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia sulaukė ypatingos šlovės: tapo aukščiausios kategorijos šventove.
Mintis prašyti bazilikos vardo vyskupui Jonui Kauneckui kilo 2009 metų pradžioje, rengiantis Krekenavos miesto ir stebuklingojo paveikslo 600 metų jubiliejui. Popiežiui Benediktui XVI buvo išsiųstas iškilminga lotynų kalba parašytas laiškas. Netrukus iš Romos atėjo atsakymas su daugybe klausimų ir pageidavimų.
Atsakius į klausimus ir įgyvendinus pageidavimus, Apaštalų Sostas paskelbė, kad Krekenavos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčiai suteiktas mažosios bazilikos titulas ir garbė.
Nuo seniausių laikų Krekenavos bažnyčia garsėja Dievo Motinos paveikslu, kuris, tikima, turi stebuklingos galios. Paveiksle vaizduojama Švenčiausioji Mergelė su kūdikiu ant rankų, pasipuošusi vainiku ir sidabro drabužiais. Padavimas byloja, kad paveikslą iš Krokuvos atvežęs riteris ir padovanojęs misionieriui Albertui. Iš pradžių jis laikytas medinėje koplytėlėje, vėliau perkeltas į Krekenavos bažnyčią.
Paveikslas garsėjo stebuklais – užregistruota nemažai išgijimų. Šio paveikslo garbei sudėta giesmių lietuvių ir lenkų kalbomis.
Viena iš giesmyno giesmių „Mieliausioji Ponia mano, Karaliene dangaus“ yra skirta Krekenavos Dievo Motinai.
Yra bazilikoje ir Švento Antano Paduviečio – parapijos globėjo – stebuklingas paveikslas.
2013 metų birželio mėnesį klebono Gedimino Jankūno iniciatyva paveikslas buvo nuleistas į žemesnę altoriaus dalį, kur kabojo kryžius, kad kuo daugiau tikinčiųjų galėtų jį įdėmiau apžiūrėti.
Nuo seno Krekenava garsėja ne tik Žolinės, bet ir Antano Paduviečio atlaidais. Ir dabar pirmais mėnesio antradieniais šv. Mišiose meldžiamasi aukotojų intencija į šv. Antaną Paduvietį.
Pirmąją Krekenavos bažnyčią, Betygalos klebono paprašytas, čia pastatė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas 1419 metais. Dabartinė bažnyčia iškilo 1901-aisiais. Tapusi bazilika Krekenavos bažnyčia įtraukta į Jono Pauliaus II piligrimų kelią. Nuo tada Krekenavos bazilika nuolat lankoma piligrimų.
Apie laiką ir žmones
Literatūros apie Krekenavą yra nemažai. Vienas iš naujesnių leidinių – buvusios krekenavietės Saulutės Genovaitės Markauskaitės knyga „Krekenava laiko tėkmėje“. Knygoje išsamiai supažindinama su miestelio, bažnyčios istorija, pasakojama apie žmones, jau išnykusius kaimus.
Daug matė šis miestelis per savo egzistavimo šimtmečius.
Besidomintieji, kodėl šis ant dešinio Nevėžio kranto išsidėstęs miestelis vadinamas Krekenava, atsakymą gali rasti įvairiuose dokumentuose. Teigiama, kad anksčiau vietovardžio šaknis buvo kitokia nei dabar – krakin- arba krokin-, o gyvenvietė buvo vadinama Krakinava. Labiausiai tikėtina, kad Krakinava kilo nuo asmenvardžio Krakinis ar nuo žodžio krakė – juodasis genys. Dabartinė miestelio vardo forma gali būti kilusi nuo labai populiaraus žodžio „krekenos“ – priešpienis.
Istoriniuose šaltiniuose vietovė „Kralinowie“ pirmą kartą paminėta 1372 metais. Žinoma, kad nuo 1409 m. ji priklausė Rodų dvaro savininkams, o 1416 m. – Vizgirdams.
Nuo 1550 metais Krekenava minima kaip miestelis. Yra žinoma, kad miestelis daug kartų degė, kentėjo nuo maro, buvo nusiaubtas kariuomenių.
Žymių žmonių vardai
Su Krekenava susiję daug žymių žmonių. Vienas iš jų – kunigas Antanas Mackevičius, čia atvykęs baigęs Varnių seminariją. A. Mackevičius buvo vienas iš 1863 metų sukilimo vadų. Vasario mėnesį jis suorganizavo vieną pirmųjų sukilėlių būrių.
1862 metais atvykęs į Vilnių, kunigas susitiko su K. Kalinausku, Z. Sierakausku ir T. Vrublevskiu ir pirmasis pradėjo sukilimą Kauno gubernijoje – Paberžės bažnyčioje perskaitė sukilėlių manifestą, paskui su 250 žmonių būriu išėjo į Krekenavos miškus.
Jo dalinio daugumą sudarė valstiečiai dalgininkai. Žinoma, kad jis rengėsi keltis per Nemuną į vakarus nuo Vilkijos, buvo suimtas. Tardomas neišdavė bendražygių, laiškuose tardymo komisijai dėstė savo politines pažiūras. Karo lauko nuosprendžiu buvo pakartas.
Krekenavos apylinkėse draudžiamąją spaudą lietuvių kalba platino J. Stankevičius, Kazys Ūdra ir kiti Garšvių draugijos knygnešiai.
Pėdsaką Krekenavos žemėje paliko ir garsusis poetas Maironis, čia jis gyveno per Pirmąjį pasaulinį karą, parašė didžiąją dalį poemos „Mūsų vargai“, baladę „Čičinskas“ bei pluoštą eilėraščių.
Pasikvietęs į talką gyventojus poetas tvarkė kalną, ant kurio stovi Krekenavos bažnyčia, sodino medžius. Maironio dėka nuo kaitrios saulės iki šiol galima pasislėpti po jo sodintomis liepomis.
Menama, kad poetas mėgdavo sėdėti ant suolelio Varnakalnio pušyne. Dar ir šiandien toje pačioje vietoje, šalia Krekenavos girininkijos, prie Linkavos upės, stovi suolelis, skirtas Maironiui ir taip jo pamėgtai vietai atminti.
Gerbiamas tame krašte ir Mykolas Antanaitis. Jis 1919 metais Krekenavoje įsteigė progimnaziją. Dabar šio žmogaus vardu vadinama Krekenavos gimnazija.
Iš Krekenavos kilusi dailininkė Gražina Vitartaitė, istorikas Gediminas Rudis, miškininkas Jonas Kučinskas. Čia gyveno medžio drožėjas Stasys Stankevičius, vadintas Dievuliuku. Krekenavos kapinėse palaidotas knygnešys Kostas Stiklius.
Išskirtinis grožis
Krekenavos regioninis parkas – dar viena ypatinga vieta. Jos vertybė –
Nevėžio senslėnis su senvagėmis.
Ko tik nepamatysi atvykęs į šį parką – vešlios pievos, miškai, pelkynai, Nevėžis su savo raiškiaisiais vingiais ir įspūdingomis senvagių virtinėmis. Prie slėnio prigludusį miškingą ir agrarinį lygumų kraštovaizdį paįvairina pelkėtos vietovės su upokšniais, intakais Liaude, Upyte, o Linkava nustebins savo dugne gulinčiu akmeniu Rapolu.
Regioninio parko gamtos simbolis – stumbrai. Pirmoji jų pora čia buvo atgabenta 1969 metais. Dabar beveik 20 stumbrų gyvena Pašilių stumbryne, o dar 20 klajoja laisvėje.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
