Iš Ukrainos atsklindančios žinios apie žūstančius jaunus karius ir ten likusius civilius gyventojus jau nieko nebestebina. Tai tapo tik kraupia statistika, kuri slepia tūkstančius sulaužytų likimų. Kaip šis karas palietė ten gyvenančius lietuvius?
T. Gunina teigia, kad į Maidaną ukrainiečiai ėjo vildamiesi, jog Ukrainai pagaliau pavyks žengti europietišku keliu, tačiau Rusijos pradėtas karas Kryme sugriovė visas viltis gyventi geriau. Asmeninio albumo nuotr.
Rusijos užimtose Ukrainos teritorijose kasdien zvimbia kulkos, tačiau ir visuomeninis, ir politinis gyvenimas Ukrainoje toliau teka sava vaga. Tiesa, žmonės gyvena nerimo, laukimo ir vilties nuotaikomis.
Kaip pasakojo Ukrainos lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Makarova, Kijeve gyvenanti jau daugiau kaip tris dešimtmečius, nebesitikima, kad karas Kryme greitai baigsis. Dalis žmonių, tarp jų nemažai lietuvių, iš neramumų apimtų teritorijų pasitraukė į šalies gilumą, saugesnius rajonus.
Taip išsibarstė ir dvi gausios lietuvių bendruomenės – Krymo ir Donbaso. Būtent šiuose kraštuose lietuvių buvo gana daug, mat dar nuo sovietmečio laikų nemažai vyrų buvo išvykę dirbti į anglies kasyklas, kiti liko čia po armijos, dar kitus atviliojo meilė ar verslo reikalai. Bet nemažai vietos gyventojų, bijodami prarasti namus arba negalintys išvykti dėl sveikatos ar asmeninių priežasčių, tikėdamiesi tiesiog išlaukti karo pabaigos, liko.
Ukrainos lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Makarova sako, kad Krymo srities okupacija savotiškai suvienijo tautą, ukrainiečiai pradėjo didžiuotis savo šaknimis. Alkas.lt nuotr.
„Gyvenimas Ukrainoje nesustojo, nors karo apimtose teritorijose žmonės jaučiasi nesaugiai, tapo uždari. Aišku, yra tokių, kuriems visai nesvarbu, kokia valdžia, svarbu, kad patiems būtų gerai, bet sąmoningi ukrainiečiai išgyvena dėl šio karo. Iš pradžių visiems buvo šokas, nes ten kasdien žūsta nemažai Ukrainos karių, bet tai tęsiasi jau antri metai ir žmonės savotiškai apsiprato. Čia ir baisiausia, kad prie tų karo žiaurumų galima priprasti. Kiek dar tai tęsis, nežinia“, – „Sekundei“ teigė D. Makarova.
Vienintelis teigiamas postūmis tas, kad karas tarsi suvienijo ukrainiečių tautą. Žmonės labiau pradėjo domėtis savo šaknimis, istorija, kalba. Deja, ir toliau Ukraina sunkiai vaduojasi iš didžiausių savo skaudulių – visas gyvenimo sritis apraizgiusios korupcijos ir oligarchų valdymo. Bet žmonės nepraranda vilties, kad kada nors šalis žengs europietiškų vertybių keliu.
„Vienintelis teigiamas dalykas, jeigu taip galima pasakyti, tai, kad karas suvienijo ukrainiečių tautą. Tokio pasididžiavimo savo šalimi dar nebuvo“, – pažymi lietuvė.
Išbėgo tik su lagaminu
Viltimi gyvena ir panevėžietis Valdas Ladavičius. Jis buvo priverstas palikti Donecke esančius savo namus, verslą ir tik su vienu lagaminu bėgti iš karo apimtos teritorijos.
Kaip pasakojo vyras, Donecko srityje jis gyveno jau dvidešimt metų. Į Ukrainą atvykęs verslo reikalais, čia ir apsistojo, sukūrė šeimą. Tiesa, santykiai su pirmąja žmona nesusiklostė, tačiau ir po skyrybų jis liko gyventi trečiajame pagal dydį Donecko srities Makejevkos mieste.
Pastaraisiais metais panevėžietis buvo įkūręs šakočius kepančią įmonę, taip pat turėjo nemažą prekybos centrą. Iki pasitraukdamas ketverius metus vadovavo Donbaso lietuvių bendruomenei.
„Prasidėjus karui ten gyventi tapo pavojinga. Kai pradėdavo „Grad“ raketomis bombarduoti oro uostą, namuose drebėdavo ne tik langai, bet ir sienos, nors iki tos vietos buvo apie penkiolika kilometrų. Atakos kasdien tik stiprėjo, tad lagaminėlis su vaistais ir kitais būtiniausiais daiktais visada buvo paruoštas. Daugelis iš pradžių manė, kad tai greitai baigsis, paskui supratome, kad pabaigos vargu ar sulauksime, tad buvome priversti išvykti“, – „Sekundei“ pasakojo V. Ladavičius.
Su savo gyvenimo drauge susikrovę tik būtiniausius daiktus persikėlė gyventi į Ukrainos teritorijoje esantį Dniepropetrovską, bet kai rusų separatistai priartėjo prie Mariupolio, teko ieškotis saugesnės vietos. Lietuvis nusprendė grįžti į gimtąją šalį, tačiau ir čia laukė sunkumai.
„Visą gyvenimą turėjau savo verslą, tad ir Lietuvoje tikėjausi atsidaryti įmonę. Bet nė vienas vietos bankas man nesutiko duoti paskolos, nes čia neturėjau kredito istorijos, tad vėl teko grįžti į Ukrainą“, – karčią piliulę teko nuryti panevėžiečiui.
Susiviliojo pažadais
Ternopolio miesto restorane V. Ladavičius įsidarbino virėju – pasirinko tai, ką geriausiai moka daryti. Vėliau pakilo iki šefo ir galiausiai tapo restorano direktoriumi. Būtų apsistojęs šiame mieste ilgam, tačiau sužinojęs, kad Lietuva skyrė nemažai lėšų lietuviams, gyvenantiems karo apimtose teritorijose, perkelti į Lietuvą, pasinaudojo šiuo pasiūlymu.
V. Ladavičius nuomone, karas Kryme jau seniai galėjo būti sustabdytas, tačiau tam tikros jėgos suinteresuotos, kad jis būtų kurstomas. Kol Ukraina pati iš vidaus neišsivalys, tol apie karo pabaigą negalima ir kalbėti.
Buvo žadėta, kad lietuviams bus suteiktas socialinis būstas, galimybė pradėti savo verslą ar lengviau įsidarbinti. Tačiau tik atvykus į Lietuvą paaiškėjo, kad tai tebuvo tušti pažadai.
Anot vyro, jeigu būtų žinojęs, kad Lietuvoje nesulauks jokios pagalbos, net nebūtų grįžęs. Jis nesitikėjo tapti valstybės išlaikytiniu, norėjo gauti bent jau pagrindą, nuo kurio galėtų atsispirti – laikiną pastogę ar mokesčių lengvatų verslui kurti.
„Buvome nusiųsti į Ruklą, mums buvo suteiktas pabėgėlių statusas. Gavome vienkartinę išmoką svarbiausiems daiktams įsigyti ir kas mėnesį 498 eurus trims žmonėms – man, sužadėtinei ir mano dukrai iš pirmosios santuokos“, – kokią pagalbą suteikė Lietuva, atskleidė vyras.
Jo dukra taip pat gimusi Panevėžyje, tad turi ir Lietuvos pilietybę, tačiau Valdo gyvenimo draugė ukrainietė. Kad būtų galima greičiau įveikti įvairias biurokratines kliūtis, jiems buvo pasiūlyta oficialiai įforminti santykius.
Po kuklių vestuvių V. Ladavičiaus žmona išlaikė lietuvių kalbos egzaminą, apsigynė diplomą, mat ji yra diplomuota kosmetologė, tačiau taip ir nespėjo įsidarbinti, nes neseniai gimė sūnus. Dabar šeimą išlaiko tik Valdas.
„Mano žmona neturi draudimo, po gimdymo reikia pasirodyti gydytojui, bet net „Caritas“ negali padėti, siūlo eiti privačiai. Gerai, kad pats radau darbą, bet nežinau, kiek ištempsiu. Jeigu niekas nesikeis, teks vykti iš Lietuvos. Mano valstybė mus apgavo. Iš Ukrainos čia atvyko daug lietuvių, bet, kiek žinau, liko tik kelios šeimos. Daugelis, pamatę, kad viskas buvo tik pažadai“, išvyko kitur“, – apmaudo neslėpė vyras.
Gyvena viltimi
V. Ladavičius prisipažino, kad jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Ukrainoje jis buvo susikūręs gerą gyvenimą: verslas sekėsi puikiai, tad sau galėjo leisti praktiškai viską, per metus po du tris kartus vykdavo atostogauti į egzotiškas šalis.
Dabar priverstas skaičiuoti, ar iki mėnesio pabaigos užteks pinigų sūnui sauskelnėms. Kaip tėvui, jam skaudu, kad negali padėti ir savo šešiolikametei dukrai, kuri dabar mokosi viename iš Kijevo koledžų.
„Viską palikome Ukrainoje, nes tikėjomės, kad karas greitai baigsis ir galėsime grįžti. Bet tik mums išvykus visą nekilnojamąjį turtą užėmė separatistai. Kai pradedu galvoti, kad kada nors galėsiu grįžti ir kurti savo verslą, tampa labai sunku.
Suprantu, kad tai tik tuščios iliuzijos, tad viską užbraukiau. Save bandau įtikinti, kad nesvarbu, jog nugriuvai, svarbu atsistoti. Gal bus kaip mano tėvukui Lietuvoje, kai sovietų okupantai viską nacionalizavo, bet atgavus nepriklausomybę atidavė. Tad ir aš viliuosi, kad kada nors grąžins“, – vilties nepraranda V. Ladavičius.
Tokių kaip jis – tūkstančiai. Visi tie, kurie paliko savo namus ar verslą, jau nebeturi kur grįžti, nes viskas nacionalizuota. Tad kiti rizikuoja savo gyvybe ir apsisprendžia likti Ukrainoje, kad prakaitu uždirbtas turtas neatitektų įsibrovėliams.
V. Ladavičius buvo įkūręs šakočius kepančią įmonę, taip pat turėjo nemažą prekybos centrą. Iki pasitraukdamas ketverius metus vadovavo Donbaso lietuvių bendruomenei.
„Mano buvusi žmona liko, nes investavo didžiulius pinigus į restoranų verslą. Jeigu išvyktų, visko netektų. Bet ten kasdien gresia pavojus. Dukra kartais grįžta aplankyti mamos, todėl man labai neramu dėl jos. Kad nereikėtų po dvi paras stovėti prie sienos, vietos taksistai už pinigus nuveda kitais keliais. Aną žiemą dukrą, einančią per laukus, pasitiko automatais ginkluoti separatistai. Laimė, viskas baigėsi gerai, bet niekada negali žinoti, kaip jie pasielgs“, – pasakojo vyras.
Jo nuomone, karas Kryme jau seniai galėjo būti sustabdytas, tačiau tam tikros jėgos suinteresuotos, kad jis būtų kurstomas. Kol Ukraina pati iš vidaus neišsivalys, tol apie karo pabaigą negalima ir kalbėti.
„Ten yra didelė banditų gauja, o valstybės lyderiai nieko nedaro. Klesti didžiulė korupcija, tad rankos surištos. Galėjo jau seniai išlaisvinti Donecką, bet čia veikia didelės politinės jėgos. O jauni Ukrainos kariai, saugantys, kad visas tas blogis neitų į Vakarus, kasdien žūsta“, – pasipiktinimo neslėpė V. Ladavičius.
Ieško, kur geriau
Nors toliau nuo Krymo esančiose Ukrainos teritorijose santykinai ramu, karas vienaip ar kitaip paveikė visos šalies gyvenimą. Šalyje prasidėjo didžiulė infliacija, pagrindinių maisto produktų ir paslaugų kainos šoktelėjo, o algos ir pensijos per tuos metus praktiškai nekito. Tad nemažai jaunų žmonių, jeigu tik turi galimybę, išvyksta mokytis ir dirbti svetur.
Prieš porą metų į Vokietiją su šeima išvyko ir lietuviškų šaknų turinti Tatjana Gunina, kelerius metus vadovavusi Kijevo lietuvių jaunimo sąjungai.
„Daug metų Viktoro Janukovičiaus aplinkos žmonės vogė valstybės pinigus, be to, prasidėjo karas su Rusija, situacija Ukrainoje tapo sudėtinga. Jeigu anksčiau žmogus gaudavo 200–300 eurų atlyginimą, dabar jis gauna tris kartus mažiau“, – blogėjančią šalies situaciją apibūdino T. Gunina.
Būtent dėl ekonominės situacijos moteris su vyru ir sūnumi nusprendė emigruoti, tuo labiau kad jos vyrui Vokietijoje pasiūlė gerai atlyginamą darbą. Pasak Tatjanos, išvykti į Europą jiems nebuvo jokių kliūčių, mat jos vyras yra graikas, o ji pati turi ir Ukrainos, ir Lietuvos pilietybę. Ji gimusi ir augusi Ukrainoje, tačiau kiekvieną vasarą praleisdavo Lietuvoje, tad puikiai kalba lietuviškai. T. Guninos mama buvo lietuvė, o tėtis ukrainietis.
„Labai mylime Ukrainą, net mano vyras graikas, Kijeve pragyvenęs tik dvejus metus, įsimylėjo šią šalį, bet sunki finansinė situacija verčia ieškoti, kur geriau. Gal jeigu būtume be vaikų, niekur nevažiuotume, bet dabar pirmiausia galvojame apie jų ateitį“, – kalbėjo moteris.
Vokelių sistema
Pirmuosius metus Vokietijoje T. Guninos vyras dirbo restorano virėju, tačiau supratęs, kad be geros vokiečių kalbos pasiekti karjeros aukštumų nepavyks, metė darbą ir pradėjo intensyviai mokytis. Kalbos mokosi ir Tatjana.
Dėl pabėgėlių krizės daug sunkiau gauti pašalpas, tačiau jeigu valstybė mato, kad žmogus išties stengiasi kabintis į gyvenimą, suteikia jam visas galimybes. Pasak Tatjanos, šalies politika tokia, jog būtina investuoti į žmogų, kad vėliau jis rastų darbą ir valstybei jo nebereikėtų visą gyvenimą išlaikyti.
„Ukrainos valstybė irgi pagelbėja, bet pagalba tokia maža, kad iš jos neišgyvensi. Be to, Vokietijoje atlyginimai kelis kartus didesni, o kainos panašios, nes čia gerokai didesnė konkurencija“, – pažymi T. Gunina.
Ukrainoje yra daug gamtos išteklių, tad ši šalis galėtų gyventi gana gerai, tačiau koją kiša didžiulė korupcija. Čia žmogus arba turtuolis, paprastai tai politikas arba verslininkas, arba vos galą su galu suduriantis. Vidurinio sluoksnio praktiškai nėra.
Ir nors daug dalykų Ukrainoje oficialiai yra nemokami, realybė kiek kitokia. Net didžioji dalis atlyginimų mokami vokeliuose, kartais neoficiali alga siekia 90 proc. visų žmogaus pajamų. Legaliai visus pinigus gali tikėtis gauti tik tie, kurie dirba tarptautinėse kompanijose.
„Pirmąjį vaiką gimdžiau Ukrainoje, antrąjį – Vokietijoje, tad galiu pasakyti, kad skiriasi kaip žemė ir dangus. Ukrainoje medicina nemokama, tačiau realiai tenka patiems pirktis vaistus ir įdėti gydytojui į kišenę.
Per gimdymą vyras gali būti kartu, bet kai mes atvažiavome į ligoninę, mums buvo pasakyta, kad už jo buvimą šalia turime susimokėti 250 dolerių, neva vyksta remontas, nėra laisvų vietų. Taip atvirai prašyti pinigų yra šlykštu, tad iš principo nemokėjome. Ir gimdžiau viena, buvo kilusi rizika tiek man, tiek kūdikiui. Laimė, viskas baigėsi gerai, bet daugiau nebenorėčiau to patirti“, – išgyvenimus prisiminė moteris.
Vokietijoje, kur gimė antrasis sūnus, patirtis jau visai kitokia. Nors atvykusi į Vokietiją Tatjana nedirbo, ji buvo socialiai drausta – už ją ir vaiką draudimą mokėjo vyro darbovietė. Tad ir gimdymas šeimai nekainavo. Tik jeigu vyras norėjo likti palatoje su žmona, oficialiai reikėjo susimokėti 50 eurų už parą.
„Čia viskas – nuo smulkmenų iki vaistų ir net kūdikio drabužių – iš tiesų nemokamai ir jokių neteisėtų rinkliavų. O Ukrainoje už viską reikia susimokėti – duoti vadinamąjį vokelį. Viena vertus, negaliu kaltinti Ukrainos medikų, nes jų labai mažos algos, bet, kita vertus, aš irgi nekalta, kad niekas negali pakeisti tokios sistemos“, – sakė T. Gunina.
Pasidavė propagandai
Tatjana prisipažįsta, kad yra savo šalies patriotė, bet savo gimtinėje negali pragyventi. Vokietijoje nėra lengva, nes šalia nėra artimųjų – moters tėvai, sesuo ir brolis su šeimomis liko Ukrainoje. Gal pasibaigus karui Ukraina atsistos ant kojų ir bus galima grįžti, tačiau vilčių, kad šis karas greitai baigsis, nėra.
Pasak T. Guninos, okupacija nebuvo spontaniška, atvirkščiai – kruopščiai planuojama kelis dešimtmečius. Rusija dangstosi, neva Krymą Ukrainai buvo padovanojusi, bet ši skriaudžianti ten gyvenančius rusus, todėl privalanti savo „dovaną“ atsiimti.
Tačiau istoriškai po Antrojo pasaulinio karo Rusija šias žemes, kur buvo tik plyni laukai ir jokios gyvybės, atidavė valdyti Ukrainai. O ši už savo pinigus įvedė visas komunikacijas ir įpūtė gyvybės. Ir kai jau buvo sutvarkyta infrastruktūra, Rusija panoro susigrąžinti šias žemes.
„Rusai jau kurį laiką norėjo okupuoti Ukrainą, bet Odesoje ir Charkove neleido patys žmonės. Tačiau Donbase ir Kryme buvo kitaip. Ten visada buvo nemažai prorusiškai nusiteikusiųjų, be to, dalis pasidavė propagandai, kuri aktyviai čia buvo skleidžiama nuo pat sovietmečio. Ilgai niekas nekreipė dėmesio į tą propagandą, bet dabar yla išlindo iš maišo“, – pasakojo ukrainietė.
Ji įsitikinusi, kad kol Rusija galės, tol kariaus. Kita vertus, neoficialiai pripažįstama, kad tai jau Rusijos žemės, mat visi likusieji uzurpuotose teritorijose privalėjo pasidaryti rusiškus pasus, jų neturėdamas negali nei dirbti, nei mokytis, nei gauti socialinių paslaugų.
Ukraina nutraukė pensijų ir pašalpų mokėjimą okupuotų teritorijų gyventojams, turistų praktiškai neliko, tad pragyventi dabar ten sudėtinga. Be to, vanduo, elektra, dujos atvestos iš žemyninės Ukrainos, o ši bet kada gali nutraukti jų tiekimą.
„Krymą praktiškai maitino turizmas, bet dabar niekas nebevažiuoja. Ten likusieji neįsivaizduoja, kaip gyvens toliau, nes už bet kokias prorusiškas kalbas yra sulaikomi. Turiu okupuotose teritorijose likusių draugų, tai jie bijo bendrauti net internetu, kad nesusektų rusų specialiosios tarnybos. Situacija išties nepavydėtina“, – kalbėjo T. Gunina.
Geresnių negali būti
Vis dėlto ukrainiečiai gyvena viltimi, kad karas baigsis ir Ukraina žengs europietišku keliu. Tik klausimas, ar Rusija vėl nesiims savo nešvarių darbelių, norėdama sustabdyti Ukrainos augimą.
Kiek mena istorija, rusai visada menkindavo ukrainiečius. Bet kokia kaina norėjo sunaikinti jų kalbą, papročius, mentalitetą.
„Puikiai prisimenu, kad dar sovietmečiu buvo diegiama, jog ukrainiečių kalba yra kaimiečių ir prasčiokų, reikia kalbėti tik rusiškai. Net mano mamą bandė įtikinti, kad manęs neleistų į ukrainietišką mokyklą. Bet mama visada atkirsdavo, kad kuo daugiau kalbų mokėsiu, tuo bus tik geriau.
Rusai ukrainiečių tiesiog nekentė, juk kiek milijardų Ukrainos gyventojų nuo bado žuvo per 1932 metų genocidą. Ukrainiečiai visada siekė būti savarankiški ir nepriklausomi, tad Rusija daug metų naikino ukrainietišką mentalitetą. Neduok Dieve, ukrainiečiai geriau gyvens negu rusai, nes daugelis jų mano, kad esame daug menkesni už juos“, – kalbėjo T. Gunina.
Linas JOCIUS
