Panevėžio kraštotyros muziejuje surengta savotiška įžanga į Užgavėnių šventę.
Atvežė parodą
Šiaulių „Aušros“ muziejus atvežė įmantrių ir unikalių Užgavėnių kaukių, lazdą su grėsmingai išsišiepusia galva, medinį žandaro kardą. Lankytojus pasitiko riebiu maistu nuklotas stalas – tokiais valgiais pasistiprinama prieš gavėnią.
Viena muziejaus ekspozicijų salių pasipuošė keliasdešimties metų senumo Užgavėnių kaukėmis. Vienos jų vaizduoja raganas dideliais dantimis, kitos – ilganosius, suveltais plaukais velnius, trečios – taikius kaimiečius.
„Šiandien turime galimybę Panevėžio krašto žmonėms parodyti Šiaulių „Aušros“ muziejaus etnografinio rinkinio, kuriame sukaupta daug eksponatų, dalelę. Tai – tarpukario metų eksponatai“, – sakė Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė Aušra Sidorovienė.
Parodoje galima pamatyti 30 kaukių ir du Užgavėnių šventės atributus.
„Tai skirta linksmiausiai metų šventei. Šios kaukės surinktos keliaujant po Žemaitiją. Paroda labai graži ir spalvinga, todėl Panevėžio krašto žmonės tikrai turės kur paganyti akis“, – teigė A.Sidorovienė.
Rengdavo vaidinimus
Vyresnioji muziejininkė sako, kad muziejuje surengta paroda – savotiška įžanga į vasario pabaigoje vyksiančią Užgavėnių šventę, todėl paprašyta visų ateiti su šventinėmis kaukėmis, atsisėsti prie bendro stalo ir šaukštu kabinti maistą.
„Užgavėnių šventė dabar maždaug vienodai švenčiama visoje Lietuvoje. Prieš penkiasdešimt metų kiekviename regione jos buvo sutinkamos skirtingai, buvo laikomasi savų tradicijų. Žemaitijoje žiemos išlydėjimo šventė vykdavo ypač spalvingai: buvo rengiami vaidinimai, juose išjuokiamos įvairios negerovės, blogos žmonių savybės“, – pasakojo Šiaulių „Aušros“ muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja Sigita Milvidienė.
Pasak jos, tą dieną vargšams, užsidėjus kaukes, būdavo drąsu pašiepti turtingus kaimynus, to niekada neišdrįstų padaryti nesislapstydami.
„Šioje parodoje būtent ir yra tų žmonių kaukės. Kiekvienas kaukę seniau darydavosi pats. Meistrų, kurie užsiimtų kaukių gamyba, prekyba, kaip yra dabar, nebūdavo. Jei žmogus sugalvojo, kad jis šiais metais nori būti žydu – juo ir būdavo. Jei norėjo būti daktaru – pasidarydavo atitinkamą kaukę“, – teigė S.Milvidienė.
Muziejininkė pabrėžė, kad daug įtakos turėjo ne tik kaukės, bet ir tam tikros detalės, būdingos tam personažui.
„Svarbu ne tik tai, ką tu užsidedi ant veido, bet ir tavo laikysena. Kiekvieno personažo turi būti atitinkama elgsena. Net turint tą pačią kaukę, tačiau pritaikius kitas dekoracijas, gestus, kitokią spalvinę išraišką galima kiekvienais metais persikūnyti į vis kitus personažus“, – aiškino muziejininkė.
Ištraukiamos kasmet
Didžioji dalis eksponatų vaizduoja žmones, tačiau keletas perteikia gyvulius, anapusinį pasaulį.
„Pavyzdžiui, visas gauruotas velnias išsiskiria tuo, kad didžioji kaukės dalis – pakulos, kailis, oda. Dažniausiai šie atributai naudojami tik detalėms. O čia visa kaukė padengta kailiu, įtaisyti tikri ragai“, – kalbėjo S.Milvidienė.
Šiaulių muziejininkė Gražina Didžgalvienė sako, kad kasmet tos kaukės ištraukiamos ir vėl parodomos visuomenei. Didžioji dalis parodoje eksponuojamų Užgavėnių kaukių – antropomorfinės, vaizduojančios žmones, kitos – demonomorfinės, vaizduojančios velnius, raganas, dalis kaukių – zoomorfinės, vaizduojančios gyvulius. Unikalios dažytos medinės kaukės, kurios perteikia gyvūno ir žmogaus simbiozę. Kaukės puoštos įvairiomis detalėmis: vienos pakulomis, arklio karčiais, kitos – įvairiausiais kailiais: avies, veršio, kiškio. Kai kurios kaukės išsiskiria ūsais, barzdomis, antakiais, iš po pritvirtintos kepurės kyšančiais plaukais. Tik retų kaukių didžioji dalis padengta kailiu.
Stengdavosi išsiskirti
S.Milvidienė pažymi, kad kaukės dažniausiai būdavo daromos iš žievės, avikailio arba kitokio kailio, gyvulių kaukolių. Tik vėliau imta jas lankstyti iš popieriaus, kartono, pasitelktos kitos medžiagos.
Užgavėnėms, pasak specialistės, buvo ruošiamasi kaip didelei šventei. Svarbiausia – persirengti neįprastais drabužiais, veidą paslėpti po kauke. Kiekvienam reikėjo išradingumo, siekiant į save atkreipti dėmesį, būti už kitus juokingesniam. Neretai tuo žmonės pradėdavo rūpintis dar vasarą: jei nepasidarydavo kaukės, tai bent miške aptiktą medžio ar žievės gabalą pasidėdavo į saugią vietą. Paprastai kaukės turėdavo seno, negražaus žmogaus bruožų. Jose buvo išryškinama nosis, iškreipiama dažniausiai bedantė burna, daromos asimetriškos akys. Vienos kaukės būdavo išraiškingesnės, su didelėmis kumpomis nosimis, kitos – visai be jų. Užgavėnių kaukės, kad ir kokios jos būtų, visuomet su šypsena.
Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt
