Imtis tokios mūsiškio meno akiratyje neregėtos žiurkių temos Kornelijų Užuotą pastūmėjo jo akistata su graužikėmis Paryžiuje, kuriame, kaip ir daugelyje kitų pasaulio didmiesčių, šie gyvybingi padarai yra tiesiog kasdieninė urbanistinės ekosistemos dalis.
Įkvėptas meno mekoje matytų šmirinėjančių žiurkių įspūdžio, prieš dvejus metus tarptautiniame dailės plenere „Šiaulių Monmartro Respublika‘23“ K. Užuotas sukūrė keturis didžiulius darbus, kuriuose eskiziška linija ant juodu dažu padengtų medžio plokščių buvo ekspresyviai brūkštelėti skuodžiančių žiurkių siluetai.
Šie K. Užuoto kūriniai simboliškai ir linksmai sujungė plenero šaukinį – juodą, baltą ir kitas spalvas – su dviem Monmartro vietomis. Prancūziška ir šiaulietiška.
Mąstant apie žiurkes mintys plinta tokiu pačiu greičiu, kaip ir šių gyvūnų populiacija, tad neturėtume stebėtis sužinoję, kad per kelerius metus tema išsiplėtojo į žiurkes vaizduojančių dvidešimties darbų ciklą, vertą atskiros parodos.
Pavadintas „Ten gyvena žiurkės“ dailininko kūrinių ciklas šių metų vasario mėnesį buvo eksponuotas Raseinių krašto istorijos muziejuje.
Galiausiai, įveikusios beveik 100 kilometrų, žiurkės lapkričio 6 dieną persikėlė į Panevėžio kūrybiškumo centro „Pragiedruliai“ ekspozicinę erdvę.
Net ir pirmas bėglus žvilgsnis į čia atvykusius parodos eksponatus atskleidžia ypatingą jų temos ir vietos dermę.
Tiesa, darnumas charakterizuoja ne vien paveikslų temos ir jų eksponavimo vietos santykį.
Žiurkę žinome kaip jokios ribos nepripažįstančią graužikę – jai nėra kliūtis nei medis, nei betonas. Todėl savaip „išgraužtos“ Kornelijaus darbų linijos atrodo tiesiog kaip čia buvusios, o rupios betoninės sienos, ant kurių sukabinti darbai, lengvai suvokiamos kaip vizualus žiurkių buvimo liudijimas ir net savotiškas paveikslų tęsinys.
Elektrinis įrankis, lėkęs Kornelijaus paveikslo paviršiumi, siautulingose paveikslų linijose paliko aiškiai matomas ritmines tekstūras.
Labai jau panašias į tas, kokias iš tiesų padaro aštrūs paveikslų veikėjų dantys.
Vis dėlto ne tik asociacija čia yra svarbi.
Ne mažiau svarbu prisiminti, jog elektrinį įrankį sunku valdyti, turint galvoje dar ir tai, kad juo įrėžtos linijos nebegalima nei nutrinti, nei pataisyti.
„Vargu ar spalvomis žaižaruojanti žiurkių būtis būtų įtikinama.“
Dr. D. Karatajienė
Tiems, kurie nors kartą yra laikę rankose bent jau pieštuką, bandydami nupiešti ką nors judantį, darosi išsyk aišku, kaip nelengva tą padaryti piešiamo objekto nepatikslinus trynimu, nepaslėpus neaiškių, „neįveikiamų“ detalių po tariama šešėlių ar brūkšnelių dėme.
Tai, kad tvirtai suręstos K. Užuoto kompozicijos atliktos išsyk be jokių korekcijų, rodo, jog menininkas yra geras piešėjas, nepaprastai taikliai pagavęs lekiančios, besislapstančios žiurkės charakterį, nepamesdamas iš akių jos anatominių savybių, proporcijų, judesių ypatumų.
Tiesa, pastarieji yra perteikti tik užuominomis, nes kūrinių jokiu būdu negalima pavadinti nei realistiniais, nei abstrakčiais, nors juose esama ir siautulingus verpetus primenančių abstrakčių pavidalų, ir aiškiai atpažįstamų graužikų atvaizdų.
Kaip ir „išgraužtos“ paveikslų linijos, taip ir paveikslų monochromija kuo puikiausiai akompanuoja temai.
Vargu ar spalvomis žaižaruojanti žiurkių būtis būtų įtikinama.
Tačiau net jeigu Kornelijus būtų ėmęsis ne monochrominės, bet kitokios spalvinės kūrinių raiškos, neabejoju, kad jo koloristinis sprendimas vis tiek būtų vykęs.
Taip manyti leidžia personalinėse ir grupinėse parodose matytų dailininko tapybos darbų spalvinis skonis.
Mąstydama apie šią K. Užuoto parodą, nejučia prisiminiau žiurkes literatūroje – jų ten tikrai daugiau nei vaizduojamajame mene.
Antai, šiemet režisierius Augustas Gornatkevičius Vilniaus mažajame teatre pastatė Nobelio premijos laureato Gerharto Hauptmanno pjesę „Žiurkės“, į atmintį skverbiasi Migelio Delibeso romanas „Žiurkės“.
Tiesą sakant, nėra reikalo vardinti visų prisimintų kūrinių, kad suprastum, jog literatūroje tikras žiurkių gyvenimas retai kada aprašomas.
Jų savybėmis apibūdinamas žmonių gyvenimo pilkumas, nuožmumas, pasalūniškumas ir daugybė kitų negatyvių aspektų, kurie šiandien badyte bado akis geopolitikoje, socialinėje pasaulio būtyje. Garsusis grafičių meistras Banksis, jautriai reaguojantis kartais net ir į mažiausius šioje būtyje vykstančius krustelėjimus, yra teigęs, kad apsirinka manantieji, jog meno kūrinys yra pabaigiamas tada, kai dailininkas padeda teptuką.
Priešingai – tai yra kūrinio pradžios akimirka.
Paliekant nuošalyje argumentus, kuriais Banksis grindžia savo įsitikinimą, ir metę akį į meno istorijos valdas, aiškiai matome, kad paties menininko kūrinį inspiravę impulsai anaiptol ne visada tampa kūrinio turinio ir jo aiškinimo pagrindu.
Matydami dėmesio vertą kūrinį, profesionalūs ir neprofesionalūs meno mylėtojai nelyginant rentgenu peršviečia jį visais įmanomais aktualijų spinduliais ir, aptikę darbe nors menkiausią rezonansą su laikmečio problemų virpesiais, jais sklidinai pripildo idėjinį turinio rezervuarą.
Turint tai omenyje sakyti, kad K. Užuoto žiurkės, būdamos ekspresyvios, pasalūniškos paryžietės, drauge yra ir subtilūs bei taiklūs moralinės pasaulio diagnozės ženklai, turime teisę.
Nors Kornelijus nuo pat studijų baigimo praėjusio šimtmečio paskutiniame dešimtmetyje iki dabar atlieka formalioms savo pareigoms būtinus darbus – yra buvęs dailės mokytoju Radviliškyje, dėstytoju Šiaulių universitete, universiteto dailės galerijos vadovu, šiuo metu dirba Šiaulių „Laiptų galerijoje“ – laisva menininko kūryba nuo to nenukenčia.
Tad kol jo žiurkės yra Panevėžyje, „Pragiedruliuose“, jas labai verta pamatyti ir patirti, kaip maloniai glunda prie akies ekspresyvus menininko darbų gaivalingumas, sujungtas su nuosekliais išbalansuotos kompozicijos principais, išgyventi rimtumą, nuolat persipinantį su lengva ironija, arba tiesiog gėrėtis parodoje tuo, nuo ko žvilgsnis nenori lengvai atsitraukti.
