Pajuostyje tarnaujantiems Karaliaus Mindaugo husarų bataliono kariams įrengta Šventojo Jurgio koplyčia.
Šia sakraline vieta tapo buvusi Pajuosčio dvaro ledainė.
Dvarininkų statytą ankstesnę koplyčią prieš pusę amžiaus nuo žemės paviršiaus nušlavė dvaro teritorijoje dislokuota sovietų kariuomenė.
Karaliaus Mindaugo husarų bataliono kapeliono kunigo Virginijaus Veilento teigimu, senosios koplyčios nebeliko, mat sovietų kariškiams reikėjo vietos garažams statyti.
Stebino užsieniečius
Dėl to, kad Pajuostyje tarnaujantys kariai neturėjo koplyčios, pasakoja kun. V. Veilentas, bene labiausiai stebėdavosi į šį dalinį atvykstantys užsienio kariuomenių atstovai.
Kapelionas atkreipė dėmesį, kad Vakarų Europos šalyse karių sielovadai skiriama daug dėmesio.
„Mūsiškiams kariams mišios būdavo aukojamos arba pačiame dalinyje po atviru dangumi, arba vykdavome į Švenčiausiosios Trejybės bažnyčią. Tenka pripažinti, kad būdavo nemažas organizacinis rūpestis iš Pajuosčio į Panevėžio centrą atvežti karius. Dabar džiaugiamės turėdami koplyčią pačiame Pajuostyje“, – sako kunigas.
Buvusio Pajuosčio dvaro teritorijoje įrengtose kareivinėse įsikūręs Karaliaus Mindaugo husarų batalionas stengiasi naujam gyvenimui prikelti paveldo statusą turinčius statinius, kurių nesuniokojo karai ir toje vietoje kadaise įsikūrusi okupacinė kariuomenė.
Vienas tokių pastatų yra buvusi ledainė. Koplyčia joje įrengta už valstybės kariuomenei skirtas lėšas.
„Koplyčia reikalinga karių dvasinėms reikmėms“, – teigia kapelionas.
Pasak kun. V. Veilento, karių globėjo šv. Jurgio vardas jai parinktas neatsitiktinai.
„Šventasis Jurgis yra antrasis Lietuvos globėjas. Kitas mūsų šalies globėjas – šventasis Kazimieras. Be to, nuo pirmųjų krikščionybės amžių šventasis Jurgis laikomas karių globėju, jis atstovauja kariškajam dvasingumui“, – pasakojo dvasininkas.
Altorius – iš Amerikos
Įprasta šventąjį Jurgį vaizduoti kaip karį ant žirgo, ietimi persmeigusį drakoną.
Būtent tokį nutapė biržietė dailininkė Edita Brazdžiuvienė, paprašyta kun. V. Veilento. Paveikslas yra koplyčios viduje. Kitų puošmenų joje nėra.
O Dievo stalas – medžio altorius, pasak dvasininko, į koplyčią atvežtas iš Jungtinių Amerikos Valstijų.
„Amerikoje šis altorius stovėjo dabar jau uždarytoje taip pat šventojo Jurgio vardu pavadintoje bažnyčioje“, – sakė kun. V. Veilentas.
O koplyčios tabernakulis – vieta, kurioje laikomas Švenčiausiasis Sakramentas – Dievo kūnas, pagamintas iš šovinių dėžės.
„Šoviniai, kaip ir šautuvai, yra karių darbo įrankis. Tad manau, kad būtent toks tabernakulis kariuomenės koplyčiai tikrai tinka“, – kalbėjo kapelionas.
Jis teigė išgirstantis priekaištų, kaip dvasininkai gali laiminti ginklus, kurie yra žudymo įrankis. Kun. V. Veilentas į tokius priekaištus atsakantis, jog tam, kad nugalėtum blogį, nepakanka meiliai išsakytų pabarimų ar pagrūmojimo pirštu.
„Nuo blogio paprastai tenka gintis ginklais. Tam jie ir naudojami“, – teigia kunigas.
Anot jo, nereikia tikėti koviniais filmais, kur kariai neretai parodomi kaip antžmogiai: sužeisti patys užsisiuva žaizdas ir toliau kyla į kovą.
Kapeliono teigimu, kariai – ir pažeidžiami, ir kenčiantys, tad dvasinis pastiprinimas jiems reikalingas ne mažiau nei civiliams.
Telpa apie tris dešimtis karių
Kariuomenei skirtą Pajuosčio Šv. Jurgio koplyčią pašventino Lietuvos kariuomenės arkivyskupas Gintaras Grušas.
Pagrindinė kariuomenės šventovė yra Vilniaus Šventojo Ignoto bažnyčia.
Kauno kariams skirta to miesto soboru pavadinama Šventojo arkangelo Mykolo bažnyčia.
Koplyčios įrengtos Lietuvos karo akademijoje bei Tauragėje dislokuotame Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pėstininkų batalione.
Suskaičiuota, kad Pajuostyje įrengtoje koplyčioje telpa apie tris dešimtis žmonių. Kun. V. Veilentas atkreipė dėmesį, kad kaip tik tiek į koplyčią susirinko švęsti antro advento sekmadienio.
Kai vyko šios koplyčios šventinimo iškilmės, šv. Mišios aukotos lauke.
„Kariai prie daug ko įpratę, tad lauke aukojamos mišios jiems nėra koks nors išbandymas“, – paaiškino kapelionas.
Ir tuoks, ir krikštys
Šv. Jurgio koplyčia dar iki galo neįrengta. Kadangi ji dviejų aukštų, kiek vėliau bus pastatyti išorės laiptai, vesiantys į antrą aukštą.
Ten kapelionas kviesis karius dvasiniams pokalbiams.
Jei kariai to pageidaus, koplyčioje kunigas juos tuoksiantis, krikštysiantis jų kūdikius. O šarvojimo sale, pasak dvasininko, koplyčia turbūt netaps, šioms reikmėms ji per maža.
„Aš, beje, sulaukiu ir pasauliečių prašymų juos sutuokti ar pakrikštyti vaikus. Tačiau į tokius prašymus atsakau neigiamai. Man suteikta teisė sakramentus teikti tik kariams ir jų vaikams“, – paaiškino kun. V. Veilentas.
Koplyčią susprogdino sovietai
Pajuosčio dvaro rūmai stovėję kitapus Nevėžio upės, jų link vedė tiltas.
O koplyčią dvarininkai pastatydino šiapus Nevėžio važiuojant į Pajuostį nuo Panevėžio. Jos stovėta dešinėje dabartinio Pajuosčio plento pusėje atvažiavus nuo miesto.
Toji koplyčia buvo ir savotiškas mauzoliejus, joje laidoti dvaro savininkai.
„Sovietų kariuomenei dvasiniai reikalai nerūpėjo. Koplyčią jie buvo pavertę daržovių sandėliu. Skaičiau užrašytų žmonių atsiminimų, kaip rauginti kopūstai ir kitokios valgomos gėrybės iš koplyčios arkliuko traukiamu vežimu buvo gabenamos į dalinį“, – pasakojo kun. V. Veilentas.
Jo žiniomis, toji koplyčia sovietų laikais yra degusi, o galiausiai susprogdinta.
„Susprogdino, nes kariškiams reikėjo garažų savo žiguliams ir moskvičiams. Garažai toje vietoje stovi iki šiol“, – sako kapelionas.
Jis atkreipė dėmesį, kad koplyčia sprogdinta iš tiesų ne taip ir seniai – kiek daugiau nei prieš pusę amžiaus.
„Bet iš tiesų anuos laikus nuo dabartinių skiria šviesmečiai“, – sako kariuomenės kapelionas.
Anot jo, taip skiriasi sovietinės armijos ir dabartinės Lietuvos kariuomenės požiūris į dvasines vertybes.
