Vladas Vitkauskas, pats būdamas silpnos sveikatos, ryžosi ne tik galynėtis su gamtos jėgomis, bet ir išbandyti savo galimybių ribas, tikėdamas, kad tai daro ne tik dėl savęs, bet ir todėl, kad mažytės šalies vėliava – pagrindinis tautos simbolis – suplevėsuotų ant visų aukščiausių pasaulio viršukalnių. O nuostabiausius kelionių įspūdžius jis perteikė fotografijose, jas atvežė parodyti ir panevėžiečiams.
Kiekvienas turi savo Everestą
Keliautojo ir alpinisto paroda Bendruomenių rūmuose nėra nauja. Anot jos autoriaus V.Vitkausko, parodai kone jau dešimt metų, ji aplankiusi net 54 ekspozijas, tačiau nepraradusi savo unikalumo ir žavesio.
„Tai nekasdieniški dalykai, mažai kas ten buvo ir galėtų būti, o vaizdai tikrai stulbinami, verčiantys pamąstyti“, – teigia keliautojas.
Kai jau įveiktos visos aukščiausios pasaulio viršukalnės, V.Vitkauskas dabar kopia gyvenimo viršukalnėmis, kurios, anot keliautojo, yra pačios svarbiausios.
„Ne tas reikšminga, kad gali koją pastatyti ant aukščiausios viršukalnės, bet ką išmokai, supratai, gali pasidalyti su kitais. Supranti, kad svarbiausios yra gyvenimo viršukalnės ir kalnai, kurių dažnai nepasirinksi, o į tikruosius kalnus juk niekas nevarė. Ėjau savu noru, nes tai buvo įdomu ir svarbu ne tik man, bet ir kitiems, vadinasi, ne veltui. Kiekvienas turi savo Everestą, sunkiausią ir gražiausią kalną“, – savo įžvalgomis pasidalijo alpinistas.
Pasak V.Vitkausko, tik tikėjimas ir kelionės prasmės suvokimas jį nuvedė iki aukštumų, jeigu ne tai, vargu ar būtų ryžęsis tokiam žygiui be sveikatos, be lėšų, be ryšių.
„Visos didžiosios valstybės finansavo savo alpinistus, o aš vykau už skolintus pinigus ir be sveikatos draudimo, nes atrodė, kad svarbiau akiniai, apsaugantys nuo apakimo, nei draudimas, kurio gali net neprireikti, nes planavau grįžti sveikas. Tokiomis sąlygomis niekas iš namų kojos net nebūtų kėlęs“, – kelionės rūpesčiais dalijosi keliautojas.
Nuvykus į tokią vietą, būtų nuodėmė nenufotografuoti, tuo labiau kad tai autentiška medžiaga, kurią gali parvežti tik keletas žmonių.
„Už pusę stipendijos nusipirkau „Smeną“, kad galėčiau parvežti iš ten kitiems kažką. Visada svarbu, ką tu gali kitiems duoti, tas jausmas atsirado instinktyviai“, – fotografijos pradžią prisiminė menininkas.
Grąžino tikėjimą
Kaip pasakojo V.Vitkauskas, visas jo gyvenimas taip klostėsi, tarsi pačios viršūnės jį būtų kvietusios. Vyras jau nuo vaikystės negalėjo pasigirti gera sveikata, kariuomenės šaukimo komisijos buvo nurašytas kaip taikos metu netinkamas, o kilus karui – tik ne rikiuotėje, tad apie kopimą į kalnus net svajoti nedrįsdavo, nors pirmojo alpinisto, įkopusio į Everestą, knyga dar vaikystėje jį tiesiog užbūrė.
„Buvau nurašytas. Net tokių minčių neturėjau, kad galėčiau tokios sveikatos kopti į kalnus. Bet tikriausiai taip buvo lemta. Taip klostėsi gyvenimas, kad aš šį tą suprasčiau, permąstyčiau ir tai panaudočiau ne tik apie save galvodamas, bet ir apie kitus. Buvau ne tik Vladas Vitkauskas, bet ir pirmasis lietuvis, įkopęs į Everestą“, – kalbėjo alpinistas.
Pasak V.Vitkausko, visi tikri dalykai ateina iš vaikystės, tad ir tas nuotykių ir ekstremalių potyrių troškimas būtent iš ten. Gamtos apsuptyje esančio mažo miestelio Viduklės dvasia ir perskaitytų knygų pasaulis užbūrė ir nebepaleido. O pirmą kartą pamatyti kalnai atskleidė, kokių galių savyje gali turėti žmogus.
„Į kalnus patekau tik todėl, kad vaikystėje pertempiau sveikatą ir iš nevilties nuėjau į alpinistų būrelį, maniau, nors gamtoje palapinėje pagyvensiu. Kalnuose pajutau, kaip gerai galiu jaustis. Galėjau panešti ir kuprinę, ištverti šaltį ir deguonies trūkumą, ir netgi geriau nei dauguma jau ne kartą kopusiųjų galėjau išsivirti ir košę. Ir pasijutau arčiau dangaus ne tik kilometrais, bet ir jausmais, nes tai buvo nepakartojamai nuotabus kalnų pasaulis“, – pažintį su kalnais prisiminė keliautojas.
Anot jo, kalnuose kiekvienas atranda ką nors savo, yra puikios sąlygos pasikeisti, bet ar norės žmogus keistis, tai priklauso tik nuo jo paties. V.Vitkauskui teko sutikti ir tokių, kurie po pažinties su kalnų gyvenimu prisiekė daugiau niekada nebežengti į juos.
„Kalnai man grąžino tikėjimą, kad galiu gerai jaustis, būti sveikas ir sugrįžti į šį dievišką pasaulį, kad pažinčiau jį iš aukščiau, artimiau. Kuo toliau, tuo labiau tas pasaulis mane traukė“, – pasakojo vyras.
Yra nenugalimi
Pasak V.Vitkausko, reikia gerbti kiekvieną kalną ir visada būti tikram dėl savo pasirinkimo. Pačiam alpinistui teko matyti, kaip milžiniška sniego griūtis į ledyno plyšius susišlavė 43 gyvenimus, teko ant neštuvų parnešti savo draugą ir bendražygį, tiksliau – jo kūną, reikėjo ne kartą rizikuojant savo gyvybe gelbėti kitus alpinistus.
„Mirtis nuo kalnų yra neatsiejama. Vakare vienas kostelėjimas kartais reiškia, kad ryto šviesos gali ir neišvysti, nes esant deguonies trūkumui liga vystosi žaibiškai. O deguonies molekulių stygius ore gali net stipriausią vyrą paguldyti. Svarbiausia – kalnuose būti savimi, nesiekti dėmesio ar žūtbūt būti pirmam“, – kalbėjo V.Vitkauskas.
Dar ir dabar alpinistas pamena kelionę į Everestą, kai prarado savo bendražygį ir gerą draugą. Su bičiuliu iš Latvijos Aivaru Bojaru ruošėsi lemtingam žygiui, kai Elbruso kalnyne, treniruodamasis ant ledu padengto kalno, žuvo ką tik 33-iąjį gimtadienį atšventęs gydytojas.
„Visa atsakomybė kaip tas Kaukazo kalnynas užgulė mane. Pavyko jo kūną per devynias dienas nuleisti nuo kalno ir atiduoti giminėms. Stovėdamas prie kapo galvojau, kad jo gyvenimas buvo tikrai šviesus ir ne nugyventas metų, dienų skaičius yra svarbu, bet tai, kaip žmogus gyveno. Supratau, kad turiu baigti tai, ką planavom kartu. Supratau, kad tai – mano gyvenimas“, – lemtingas dienas prisiminė alpinistas.
Kitas skaudus įvykis buvo kartu su Nepalo komanda kopiant į Everestą. Kadangi už leidimą įkopti į kalną tuo metu prašė 40 tūkst. dolerių, o Vladas tokių pinigų neturėjo, tai prisiprašė, kad būtų įformintas kaip Nepalo moterų ekspedicijos fotografas. Pats alpinistas sėkmingai įkopė į viršūnę, o nusileidęs vėl kilo aukštyn, nors buvo išsekęs ir nušalusiais kojų pirštais. Reikėjo nuleisti žuvusios Nepalo ekspedicijos dalyvės kūną.
„Kalnai yra nenugalimi, juose žmogus gali nugalėti tik save. Kai subręsti ir pradedi galvoti apie priežastis, kodėl taip atsitiko, suvoki, kad tai buvo mūsų klaidos, ne toks pasirinkimas. Juk ir tos ekspedicijos svarbiausias tikslas buvo bet kokia kaina pasiekti, kad įkoptų pirmoji moteris nepalietė. O kaina? Be mamos liko trys vaikai, žuvo jauna moteris ir vienas labiausiai patyrusių kopėjų“, – nelaimių padarinius vardijo V.Vitkauskas.
Neribotos galimybės
Ir nors kopimas į kalnus neatsiejamas nuo netekčių, V.Vitkauskas mano, kad kalnuose jis nieko neprarado, atvirkščiai – atrado gyvenimo prasmę, kuri kristalizavosi į fotografijas, nuotraukų albumus, prisiminimų ir patirties knygas, sveiko gyvenimo būdo propagavimą ir galėjimą padėti ne tik sau, bet ir kitiems.
Ekstremaliomis sąlygomis, kai plaučiai gaudo kiekvieną deguonies molekulę, išgyvenantys žmonės atranda tai, ko niekada nepatirtų įprastomis sąlygomis. Nuolatinis deguonies trūkumas primena pagirias – bloga, skauda galvą, stinga oro, kankina nemiga ir dusulys. Anot alpinisto, tokiomis sąlygomis žmogus supranta, kas yra sveika ir naudinga organizmui.
„Eidamas lankyti sergančio draugo niekada jam neneščiau šokolado, nes žinau, kad ten, aukštai, jis labai blogai virškinamas. Žmogaus organizmui yra naudingas kuo natūralesnis ir vegetariškas maistas. Ir nors mano silpna sveikata nepagerėjo, bet išmokau su ja susitarti ir valdyti. Yra bendri dėsniai, galiojantys visiems, bet ne visų vienodos galimybių ribos“, – pasakoja sveiką gyvenimo būdą propaguojantis vyras.
Dėl sunkių išgyvenimo sąlygų žinomam keliautojui teko patirti ir kurioziškų nutikimų, kurie padėjo praplėsti bičiulių ratą. Kartą vienas kraštietis paprašė į aukščiausią viršukalnę nunešti ne tik Lietuvos vėliavą, bet ir Žemaitijos. Viršūnėje Vokietijos ir Austrijos ekspedicijos alpinistas užsipuolė lietuvį, kad šis drįso išsitraukti Berlyno vėliavą su meška.
„Jeigu būtų galėjęs, būtų mane puolęs mušti, bet buvo per silpnas. Deguonies trūkumas paveikė smegenis, ir jeigu aš jį būčiau palikęs viršūnėje, jis būtų žuvęs. Pats būdamas nusilpęs padėjau jam pasiekti žemę“, – pasakojo V.Vitkauskas.
Ekspedicijoje į Antarktidą vieno anglo buvo išvadintas gyvuliu, nes po dviejų savaičių kopimo į kalnus nusprendęs apsiprausti. Kadangi Antarktidoje nėra vandens, teko prisiminti senąjį lietuvių prausimosi būdą – apsitrynimą sniegu. Anglų alpinistui tai atrodė daugiau nei egzotika.
„Tada aš jam atsakiau, kad gyvulį jis labiau primena, nes visai nesiprausia. Nuo to laiko tapome geri bičiuliai“, – prisiminimais dalijosi alpinistas.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
