Moterys vidutiniškai gyvena ilgiau nei vyrai — tai faktas, stebimas ne tik tarp žmonių visame pasaulyje, bet ir gyvūnų karalystėje.
Vis dėlto šio reiškinio priežastys ilgą laiką buvo mokslininkų diskusijų objektas.
Naujasis tyrimas, kurį atliko Makso Planko evoliucinės antropologijos instituto mokslininkai, padėjo geriau suprasti, kodėl šis skirtumas toks pastovus.
Paaiškėjo, kad atsakymas slypi ne vien gyvenimo būde ar medicinos pažangoje, bet ir pačiuose evoliucijos, genetikos bei tėvystės elgesio mechanizmuose.
Evoliucinės nelygybės šaknys
Mokslininkai išanalizavo duomenis apie 1176 žinduolių ir paukščių rūšis, gyvenančias nelaisvėje — tai didžiausias iki šiol atliktas tyrimas, nagrinėjantis gyvenimo trukmės skirtumus tarp lyčių.
Rezultatai parodė, kad žinduolių patelės gyvena vidutiniškai 12 proc. ilgiau nei patinai, o paukščių atveju vaizdas priešingas — patinai gyvena maždaug 5 proc. ilgiau nei patelės.
Vienas iš pagrindinių paaiškinimų — vadinamoji heterogametinės lyties hipotezė.
Žinduolių patelės turi dvi X chromosomas, o patinai — XY rinkinį.
Dvi vienodos chromosomos suteikia „apsaugą“ nuo žalingų mutacijų, tuo tarpu patinų X chromosomos defektai neturi kompensacijos.
Paukščių pasaulyje situacija atvirkštinė — patinai turi ZZ chromosomų porą, o patelės — ZW, todėl genetinį pranašumą įgyja patinai.
Vis dėlto genetika paaiškina ne viską — ir būtent tai patraukė tyrėjų dėmesį.
Kaip reprodukcinis elgesys veikia gyvenimo trukmę
Kai mokslininkai palygino duomenis su rūšių dauginimosi strategijomis, jie pastebėjo dėsningumą: kuo didesnė konkurencija tarp patinų, tuo trumpesnė jų gyvenimo trukmė.
Poligaminiuose rūšyse, kur vienas patinas siekia apvaisinti kuo daugiau patelių, evoliuciškai vystosi tokios savybės kaip didelis kūno dydis, ilgi iltys, ragai ar ryškios spalvos.
Šie bruožai padeda kovoje dėl partnerių, tačiau kartu mažina išgyvenamumą — gyvūnai sunaudoja daugiau energijos, dažniau susižeidžia ir tampa lengviau pastebimi plėšrūnams.
Paukščiai paprastai yra monogamiški, todėl konkurencija tarp patinų mažesnė, o lyčių skirtumai — ne tokie ryškūs.
Dėl to tarp paukščių dažniau ilgiau gyvena patinai.
Vis dėlto yra ir išimčių: pavyzdžiui, plėšriuose paukščiuose patelės ne tik stambesnės, bet ir ilgaamžiškesnės.
Tai rodo, kad evoliuciniai procesai yra kur kas sudėtingesni, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Tėvystės ir motinystės vaidmuo
Dar vienas svarbus veiksnys — rūpinimasis palikuonimis.
Tyrimas atskleidė, kad ta lytis, kuri aktyviau dalyvauja jauniklių auginime, paprastai gyvena ilgiau.
Tarp žinduolių tai dažniausiai yra patelės.
Jų organizmas evoliuciškai „užprogramuotas“ išlikti gyvam tol, kol palikuonys taps savarankiški.
Tai ypač svarbu rūšims, kurių jauniklių brendimas trunka ilgai — pavyzdžiui, primatams ir, žinoma, žmonėms.
Įdomu tai, kad net zoologijos soduose, kur gyvūnai apsaugoti nuo ligų, bado ir plėšrūnų, patelių pranašumas vis tiek išliko.
Tai rodo, kad ilgaamžiškumo skirtumai kyla ne tik iš aplinkos sąlygų, bet ir iš pačios biologinės organizmų sandaros.
Panaši tendencija pastebima ir žmonių visuomenėje: medicinos pažanga ir gerėjanti gyvenimo kokybė sumažino gyvenimo trukmės skirtumą tarp lyčių, tačiau jo visiškai nepanaikino.
Mokslininkai daro išvadą, kad moterų ilgaamžiškumas — senovinė evoliucinė ypatybė, susiformavusi dar bendrų žmonių, šimpanzių ir gorilų protėvių laikais.
