Lankėsi Vaižgantas
Nepaprastai gražioje – kalvotoje, miškų apsuptoje ir Vadakties upelio apjuostoje Krekenavos krašto vietoje įsikūręs Ustronės vienkiemis yra vienintelė valstietiška sodyba, Panevėžio rajone pripažinta architektūros paminklu. Taip įvertintas dviejų aukštų unikalios konstrukcijos XIX a. pabaigoje pastatytas svirnas, kuriame įkurtas Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešystės muziejus.
Už 1888 m. statytą svirną dar senesnis greta esantis knygnešiams prieglobstį teikusių buvusių Ustronės vienkiemio šeimininkų gyvenamasis namas: dabar jų palikuoniams priklausantis pastatas skaičiuoja maždaug pusantro šimto metų.
Ustronės muziejaus vadovas Audrius Daukša pasakoja ir apie vienkiemyje stovėjusius kitus pastatus: kluoną, molinį tvartą, pirtelę. Iki šių dienų išliko tik jų akmeniniai, žolėmis apaugę pamatai – reikėtų didžiulių investicijų, kad istorinė sodyba prisikeltų ir stovėtų tokia, kokia buvusi prieš šimtmetį.
Pasak muziejininko, Ustronės vienkiemyje J.Tumo-Vaižganto ir knygnešystės muziejus įkurdintas ne šiaip sau. Jos šeimininkai visuomet globojo knygnešius, o svirne slėpė jų platintas knygas.
Be to, Ustronėje ne kartą lankėsi ir kūrė kunigas rašytojas Vaižgantas. Aplinkiniai gyventojai kunigo bičiulystę laikė didžiausia garbe, o su juo drauge praleistus metus – pačiais šviesiausiais ir laimingiausiais.
Nuošaliosios Ustronės, 9 km nuo Naujamiesčio Krekenavos link ir 2 km už Vadaktėlių bažnytkaimio esančios gyvenvietės pavadinimas kildinamas iš lenkiško ar rusiško posakio „u storony“ – „nuošalėje“.
Senesnieji vietiniai gyventojai ją buvo padalinę į dvi dalis: Akelaityne vadinta pusė pagal ūkininkavusio Akelaičio pavardę, o Petraityne – pagal ūkininką Petraitį. Jų ribas žymėjo vidury vingiuojantis didžiuliais medžiais apaugęs kelias.
Talkininkavo knygnešiams
Nuo 1981 m. į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą įtrauktas ir muziejumi paverstas Ustronės svirnas stovi gražiausioje sodybos vietoje. Jį XIX a. pabaigoje broliai Antanas ir Vaclovas Vidugiriai pastatė savo broliui, apylinkėse gražiausio, su rojumi lyginto sodo įkūrėjui Povilui. Pastarasis dar prie motinos ratelio pramoko skaityti, tad ypač vertino lietuvišką žodį ir suaugęs įsitraukė į kovą prieš spaudos draudimą.
Pirmojo pasaulinio karo ir vokiečių okupacijos metu P.Vidugiris su knygnešiu Kaziu Ūdra įsteigė savivaldybę Naujamiestyje, labdaros, savišalpos draugijas ir mokyklėlę – vienerius metus ji veikė Ustronės troboje.
1863 m. prasidėjus sukilimui P.Vidugiris įsiliejo į sukilėlių gretas. Tačiau neilgam – greit pateko į nelaisvę, buvo labai sumuštas ir ištremtas į Rusiją, Jakutiją. Draugų ir kunigų išpirktas Povilas sugrįžo į Lietuvą ir įsikūrė Ustronėje.
Kraštotyrininkas Pranas Tamošiūnas rašė, kad vietiniai apie Povilą kalbėjo su didžiule pagarba. Vieni jį vadino knygnešių patronu, kiti sodininku, o treti – tiesiog dvarininku. Ir po tremties P.Vidugiris liko jautrus Lietuvos visuomeniniams kultūriniams bei draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo reikalams. Todėl tapo aktyviu Garšvių knygnešių draugijos talkininku.
Netoli Ustronės esančiame Garšvų kaime 10 metų veikusią vieną iš stambiausių Lietuvoje Garšvių knygnešių draugiją 1885-aisiais įkūrė garsieji knygnešiai Jurgis Bielinis ir Kazimieras Ūdra. Jos narių dėka buvo platinamos M.Valančiaus, Maironio, J.Basanavičiaus, K.Donelaičio, S.Daukanto knygos, P.Vileišio brošiūros apie ūkininkavimą. Ustronės vienkiemis tapo knygnešių draugijos veiklos liudininku: jos šeimininkui P.Vidugiriui sutikus, K.Ūdra svirne įrengė knygų slėptuvę.
Slėptuvė – po grūdais
A.Daukšos teigimu, slėptuvė buvo įrengta tarp svirno rūsio lubų ir pirmojo aukšto ąžuolinių grindų. Muziejaus lankytojai slėptuvę ir šiandien gali pamatyti. Į ją knyg-nešių atgabentos knygos buvo laikomos dėžėje, kad pelės nesugraužtų.
„Garšvių knygnešiai turėjo penkias slėptuvės, viena iš jų buvo Ustronės svirne. Kadangi pastatas buvo skirtas grūdams laikyti, niekam nekilo įtarimų, kad jame gali būti slepiamos knygos. Dar svirną statant K.Ūdra paprašė jame įrengti slėptuvę. Pastato rūsyje gražiu sodu garsėjęs P.Vidugiris laikė obuolius, o pirmame aukšte – grūdus. Todėl pašaliniams įėjus į svirną nebuvo įmanoma slėptuvės pastebėti. Iki dabar yra išlikęs įėjimo angą į slėptuvę dengęs ąžuolinis dangtis“, – pasakojo A.Daukša.
Labiausiai Ustronė visose apylinkėse išgarsėjo tuomet, kai svirne ėmė lankytis ir antrame pastato aukšte ilsėtis 1902–1905 m. greta esančiuose Vadaktėliuose kunigavęs Vaižgantas. Į neturtingą kaimelio bažnytėlę rašytoją caro valdžios spaudžiama vyskupija perkėlė iš Šiaulių rajono už visuomeninę, lietuvių kalbą aukštinančią veiklą.
Tačiau Vadaktėliuose įsikūręs ir Ustronę pamėgęs kunigas savo idėjų neatsisakė: glaudžiai bendradarbiavo su knygnešių draugija, rinko aukas lietuviškiems leidiniams, rūšiavo draudžiamą spaudą ir slėpė knygnešių atneštus leidinius.
Muziejininko teigimu, būtent Ustronėje Vaižgantas atrado įkvėpimą grožinei literatūrai: sukūrė į „Pragiedrulius“ sudėtus „Aukštaičių vaizdelius“.
„Caro žandarams buvo kilęs įtarimas, kad litvomanas būdamas Vaižgantas slepia knygas. Kartą jie atvyko į Ustronę kratos daryti. Kunigas iškart sodybos šeimininkei liepė kepti žąsį, atnešti degtinės. Išgėrę ir žąsienos užkirtę caro pareigūnai visai pamiršo apie kratą. Tokiu kyšiu, rusiškai „vziatka“ vadintu, ne kartą Vaižgantui nuo patikrinimo teko išsisukti“, – pasakojo muziejau vadovas.
Ištrėmė į Sibirą
Knygnešius po sparnu priglaudęs darbštusis Ustronės šeimininkas P.Vidugiris mirė sulaukęs 86 metų: po Pirmojo pasaulinio karo senolį užklupo ir žiauriai sumušė plėšikų gauja. Knygnešių globėjui po užpuolimo sveikata smarkiai pašlijo, jis taip ir nepasveiko.
Su žmona Jadvyga Povilas užaugino dvi dukteris, viena jų susilaukė dukters Barboros. Pastarosios sūnus Juozas sukūrė šeimą ir apsigyveno Ustronėje, kur 1944 m. jį nušovė rusų kareiviai.
Pasakojama, kad Juozo duktė Ona buvusi ypač graži, todėl paveikslą Krekenavos bažnyčiai tapęs vietos dailininkas Romas Švoinickis ją pakvietė pozuoti. Paveikslas „Kristus tarp krekenaviečių“ tebėra bažnyčioje.
Onos vyru tapo Pranas Vaičiūnas. Ustronėje gyvenusi jų šeima turėjo šešis vaikus. Trys jauniausieji anksti mirė, kaip ir jų motina – išsigandusi plėšikų ji mirtinai susižalojo nukritusi nuo laiptų.
1941-aisiais prasidėjusi lietuvių tautos naikinimo banga neaplenkė ir Ustronės. Įskųsti Vidugirių palikuonys atsidūrė Sibire, Krasnojarsko krašte, Minos gyvenvietėje. Į Lietuvą ustroniečiai sugrįžo 1956-aisiais. Tuomet Ustronės šeimininke tapo vyriausioji, už Juozo Akelaičio ištekėjusi Vaičiūnų duktė Jadvyga.
Būtent Jadvyga Akelaitienė prieš mirtį istorinę Ustronės sodybą perdavė Lietuvos valstybės žinion. Moteris dovanojo ir namą, tačiau po jos mirties vaikai savo tėvų turtą nusprendė susigrąžinti.
Po tremties į gimtinę ustroniečiams sugrįžus gražioji sodyba ir ją supęs sodas atrodė visai kitaip: svirnas buvo virtęs Krekenavos tarybinio ūkio grūdų ir sėklų sandėliu, o sode styrojo vos kelios senos obelys. Sovietmečiu sodyboje įsikūrusios gyvulininkystės įmonės vadovai 1982-aisiais labiausiai ir nuniokojo svirną – išplėšė ąžuolines grindis, duris, sunaikino Vaižganto kambarį, slėptuves, sudaužė baliustrados likučius. Muziejininko teigimu, tuomet pastatas buvo pritaikytas pobūviams, jame įrengti miegamieji kambarėliai.
Įrengtas muziejus
Tąkart pirmojo sodybos šeimininko P.Vidugirio vaikaitė Jadvyga Akelaitienė drauge su broliu Juozu Vaičiūnu stojo į kovą už Ustronės vienkiemio išsaugojimą. Jų paraginti istorikai ėmė rinkti parašus dėl svirno atstatymo.
Kai buvo atkurta tai, kas sunaikinta, svirną ėmėsi globoti Panevėžio rajono savivaldybės viešoji biblioteka. 1987 m. jame įkurtas J.Tumo-Vaižganto ir knygnešystės muziejus.
Istorinę vietą prižiūrintis A.Daukša svečiams turi ką parodyti: įdomiais eksponatais tapo knygų slėptuvę dengusios durelės, Vaižganto naudota iš Naujamiesčio bažnyčios atgabenta medinė kėdė, svirno pirmo aukšto sienas puošiantys dailininko L.Juozonio piešti knygnešių portretai bei P.Vidugirio palikuonių giminės medis.
Antrame svirno aukšte iš Vadakties upelio pusės esantis kambarėlis skirtas nuo 1863-iųjų sukilimo prasidėjusiai knygnešystės istorijai.
Jame eksponuojamos knygnešių nuotraukos, surinkta informacija apie Garšvių knygnešių draugiją, prieš daugiau nei šimtmetį išspausdintos ir išsaugotos Lietuvos rašytojų knygos.
Priešpriešiais esantis kambarėlis skirtas Vaižgantui. Patalpoje, kurioje kunigas rašydavo apsakymus, muziejaus lankytojai randa jo knygas, nuotraukas, laiškus, rankraščius.
Senąja dvasia alsuoja ne tik muziejaus eksponatai. Autentiškos išliko svirno rąstų sienos, dalis balkono kolonų, nebuvo pakeistos ir vienos iš durų. Po svirno atstatymo nepakito jo planavimas. Senųjų šeimininkų palikimą mena ir dalis greta svirno esančio valstietiško, dviejų galų Vidugirių palikuoniams priklausančio esančio gyvenamojo namo: autentiški išliko kai kurie langai, namo sienų rąstai. A.Daukšos teigimu, viena įdomiausių namo detalių yra vidurinis kaminas: „Jis nesutrupėjo, išsilaikė daugiau nei šimtmetį: kamino viršuje net matosi ornamentai. Įdomiausia, kad kaminas nueina žemyn platėdamas butelio forma. Į vidų įėjus matosi, kad kaminas virtęs „vindykla“, kurioje rūkydavo mėsą. Nedaug kur tokių kaminų išlikę.“
Justė BRIEDYTĖ
A.Repšio nuotr.
Ustronės vien kiemis įkurdintas nepaprastai gražiame, miškingame, kalvotame krašte, kurį juosia Vadakties upelis.
Rubriką remia spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
