Šiais metais minime 200-ąsias Tado Kosciuškos mirties metines. Šia proga visoje Lietuvoje organizuojami renginiai, skirti prisiminti ir pagerbti didįjį kovotoją už laisvę. G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje pristatyta Lietuvos ambasadorės Šveicarijoje Valentinos Zeitler knyga „Laisvės sūnus Tadas Kosciuška. Kovotojas už JAV, Lenkijos ir Lietuvos laisvę“.
V. Zeitler yra baigusi istorijos mokslus, todėl istorinė tematika jai artimiausia. Ji jau išleidusi šešis istorinius romanus apie svarbias Lietuvai ir pasauliui asmenybes.
Ambasadorė plunksnos ėmėsi paskatinta mamos – žurnalistės ir rašytojos. Diplomatė su šypsena pasakojo, kad mama jai uždraudė studijuoti žurnalistiką, nes esą turint talentą galima rašyti ir be žurnalistinio išsilavinimo.
V. Zeitler įsitikinusi, kad visą istoriją reikia sieti su dabartimi, nes iš dabarties pozicijų galima daug ką įvertinti kitaip. Pasak jos, pajutus istoriją gali pajusti ir herojų, kuris tuo metu gyveno. Nagrinėdama įvairią mokslinę literatūrą rašytoja sužinojo, kad paskutinius dvejus metus T. Kosciuška praleido Šveicarijoje, Zoloturno mieste, ir ten mirė. Taigi jai buvo daug lengviau pasakoti apie žmogų, kuris vaikščiojo tomis pačiomis gatvėmis kaip ir ji.
Ambasadorė sako, kad nenorėjo rašyti apie Lenkijos ir Lietuvos sukilimą, ji labiau siekė T. Kosciušką parodyti tiesiog kaip žmogų – koks jis buvo ir koks buvo jo požiūris į pasaulį.
Kovotoją palaužė badas
Nusprendusi pasirausti Zoloturno metraščių knygoje V. Zeitler netikėtai rado dokumentą apie T. Kosciuškos paskutinius dvejus gyvenimo metus. Kad pajaustų laisvės sūnaus dvasią, rašytoja nusprendė pati važinėti po tas vietoves. Ji vylėsi suprasti, kodėl T. Kosciuška atsidūrė būtent Šveicarijoje ir kodėl jis dar gana jaunas mirė. Ambasadorė buvo įsitikinusi, kad turėjo įvykti kažkas, kas jį palaužė dvasiškai.
V. Zeitler teigimu, 1815 m. Indonezijoje išsiveržė ugnikalnis, jo pelenai užgulė visą Europą. Šveicarijoje prasidėjo didžiulis badas, T. Kosciuška, važinėdamas po kalnus, matė mirštančius žmones. Jis mėgino badaujantiesiems padėti, siuntė maisto produktų, tačiau suprato, kad vienam sunku ką padaryti.
Pasak istorikės, šis įvykis kovotoją galutinai palaužė ir jis tiesiog nebenorėjo gyventi. Šaltiniuose rašoma, kad T. Kosciuška mirė nukritęs nuo arklio, bet diplomatė mano kitaip – nukritęs jis atsistojo ant kojų ir išgyveno, o mirties priežastis buvo kita. Rašytoja, perskaičiusi knygą apie ugnikalnio išsiveržimo pasekmes, tvirtino, kad iš tikrųjų jį palaužė neviltis, badas, nedarbas, visuotinė baimė ir nerimas.
Istorijos požiūriu Lenkijos ir Lietuvos sukilimas buvo prasmingiausias T. Kosciuškos gyvenime, bet V. Zeitler įdomiausias jo gyvenimo tarpsnis Šveicarijoje. Per šį trumpą, vos dvejų metų laikotarpį ambasadorė stengėsi atskleisti visą jo gyvenimą, santykius su žmonėmis ir pasaulėžiūrą.
Istorikę labiausiai sužavėjo tai, kad T. Kosciuška nepasidavė jokiems gundymams. Diplomatė pasakojo, kad kovotojas buvo kviečiamas į Vienos kongresą bei sugrįžti į Lenkiją.
„Jis pasakė – tokios Lenkijos, kokią aš įsivaizduoju, jūs nesukursite, o aš į pavergtą šalį nenoriu grįžti“, – su pagarba kalbėjo ambasadorė Šveicarijoje.
Anot V. Zeitler, pas T. Kosciušką lankėsi net Napoleonas, bet jis nepalaikė Prancūzijos imperatoriaus. T. Kosciuška niekada nepasidavė ir aiškiai pasisakė esantis kovotojas už laisvę, o ne už diktatūrą.
Knygoje – ir meilės istorija
V. Zeitler sako, kad romano kūrimas suteikia daugiau laisvės nei istorinės monografijos rašymas. O kad būtų įdomiau skaityti, istorikė stengiasi nušviesti žmonių santykius. Jos knygose faktai yra teisingi, tik diplomatė teigė, kad neįmanoma sužinoti autentiškų istorinių asmenybių pokalbių turinio, todėl šioje vietoje atsiranda kūryba.
Ambasadorė teigė radusi laiškus, kuriuos T. Kosciuškai rašė jo pirmoji meilė Liudvika. Nors tėvas merginai uždraudė už jo tekėti, Liudvika su kovotoju už laisvę susirašinėjo visą gyvenimą. Pasak V. Zeitler, T. Kosciuškos rašyti laiškai yra sudeginti, tad kai kuriuos jų sukūrė pati rašytoja. Visgi jie skamba labai tikroviškai, nes istorikė sugebėjo pritaikyti prie to laikotarpio stiliaus.
Diplomatės teigimu, T. Kosciuškos pašaukimas nebuvo šeima, nes kitaip jis nebūtų galėjęs atiduoti visų jėgų tiems dalykams, už kuriuos kovojo. Pasak ambasadorės, prigimtinė žmogaus laisvė buvo jo viso gyvenimo idėja.
„T. Kosciuška buvo labai nusiteikęs prieš baudžiavą ir sakė, kad žmones paversti vergais yra didžiausia pasaulio nuodėmė“, – kovotojo požiūrį išsakė rašytoja.
Anot V. Zeitler, T. Kosciuška turėjo ir meninių gabumų: kūrė muziką, tapė paveikslus. O Šveicarijoje jį labai žavėjo naktinio sargo darbas, kuris jam tapo šios šalies simboliu. Istorikės knygoje sargas minimas kaip angelo prototipas, kuris suteikia ramybę ir saugo nuo visų nesėkmių.
Faktai
Tadas Kosciuška (1746–1817) buvo Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo inžinierius, generolas, kovų už Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybę dalyvis bei vyriausiasis 1794 m. Lenkijos ir Lietuvos sukilimo prieš Rusijos imperiją ir Prūsijos karalystę vadas. Jis buvo laikomas autoritetu tiek JAV, tiek visoje Europoje dėl savo siekio ne kariauti, bet vienyti tautas.
1792 m. T. Kosciuška buvo apdovanotas Baltojo erelio ordinu.
Kovotojo garbei pavadintas aukščiausias Australijoje kalnas, o Vilniuje ir Kaune – gatvės.
