Pievoje besiganantys žirgai, jaunavedžių pora, putota Baltijos jūra, Nevėžio upė, krosnis, sviestmušė, pieno ąsotis, šienapjūtė, apsnigtos pušys paveiksluose apklijuoti špagatu. Tai neįprastų darbų paroda, skirta regos negalią turintiems žmonėms bei Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiui.
Likimas iš B. T. Račinskienės atėmė ryškią akių šviesą, tačiau dovanojo kūrybinį talentą. U. Mikaliūno nuotr.
Apklijavo špagatu
Pati būdama silpnaregė parodos autorė 71 metų Birutė Teresė Račinskienė sako, kad ši paroda skirta akliesiems, norintiems pažinti ne tik juos supančią aplinką, bet ir tapybos meną.
„Norėjau padaryti kažką tokio, kad aklieji galėtų paliesti, pačiupinėti, pajusti ir suprasti meną. Tokia mintis rutuliojosi jau keletą metų ir džiaugiuosi, kad pagaliau mano darbai išvydo dienos šviesą. Tai pirmoji tokia mano darbų paroda“, – tvirtino B. T. Račinskienė.
Daugiau nei keturis mėnesius diena iš dienos Birutė savo virtuvėlėje ant drobės liejo dažus.
Iš pradžių ji tapė tik akriliniais dažais. Tačiau iš vakaro nulieti paveikslai ryte atrodė lygūs ir visiškai netinkami eksponuoti.
„Paveikslams reikėjo formų, kontūrų, reljefų. Bandžiau ant to paties paveikslo dažus tepti keliais sluoksniais, bet gerai apčiuopiamų figūrų taip ir neišgavau. Tada paėmiau lipalo, klijų ir špagato. Ant dažų košės pagal kontūrus pradėjau klijuoti špagatą ir taip gavau reikiamą rezultatą“, – pasakojo parodos autorė.
Yra ko pavydėti
Kaip sakė Birutės mokytojas, dailininkas Vladislovas Vaišvila, Panevėžio aklųjų ir silpnaregių dienos centre kabantys paveikslai puikiai atspindi autorės gerą vidinę dvasinę nuojautą, išgyvenimus, nuoširdų darbą. O be klaidų, gražiai perteiktų spalvų gali pavydėti ir profesionalai.
„Birutė pas mane mokėsi penkiolika metų. Pagrindiniai paveikslų motyvai – gamta.
Ji ne tik gerai jaučia muziką, bet ir yra gera tapytoja. Nuoširdus darbas ir atsidavimas jai leido pasiekti gerų rezultatų. Tokiam žmogui reikia tik pavydėti. Po kasdienių darbų visą likusią energiją ji atiduoda tapybai, dvasinei kūrybai. Čia sudėta visa jos širdis. Už tokį gražų palikimą įstaigai Birutę ant rankų reikia nešioti“, – sakė V. Vaišvila.
Pasak Birutės, piešti ji mėgo dar vaikystėje, tačiau lavinti šio pomėgio negalėjo. Anksti mirus tėveliui reikėjo pačiai duoną užsidirbti. Anuomet svajonė piešti nutolo, bet neužgeso.
Pablogėjus regėjimui moteris pradėjo dirbti Panevėžio aklųjų kombinate, lankė pynimo iš vytelių kursus. Pro didinamąjį stiklą stebėjusi mokytojos judesius Birutė pasiekė puikių rezultatų. Pramokusi šio amato ji ėmė pinti vis daugiau, o savo darbus dovanojo draugams.
Piešė ant sienų
B. T. Račinskienės teigimu, nors pynimas buvo puikus užsėmimas, ji negalėjo ramiai gyventi be dailės.
Pirmasis bandymas buvo freska ant sodo namelio sienos.
„Sode su vyru turėjome bitininko namelį, sienos buvo niūrios, apkaltos kartonu. Paprašiau vyro, kad leistų man jas išpaišyti. Kai tik gavau sutikimą, prisipirkau dažų, teptukų ir pradėjau ant sienų piešti upelį, mišką, beržus. Iš pradžių buvo labai gražu, bet vėliau pamačiau, kad man trūksta žinių, ir nusprendžiau mokytis“, – pasakojo B. T. Račinskienė.
Taip būdama penkiasdešimties Birutė pradėjo lankyti vakarinę dailės studiją „Spektras“, kuriai tuo metu vadovavo Kazys Naruševičius. Mokytojo palaikymas, skatinimas ir patarimai atvėrė pirmuosius kelius į dailę. Dabar Birutė tapybos mokosi Vytauto Mikalausko menų mokykloje, dailės būrelyje „Paletė“.
Nenuilstanti moteris, be dailės, dar lanko šokių ir dainavimo pamokas.
„Mano amžiaus žmonės sėdi ir žiūri pro langą, o aš turiu užsiėmimą. Daktarai man uždraudė dainuoti, po abiejų kelių operacijų kurį laiką negalėjau šokti. Bet dabar aš visomis prasmėmis judu, nes judėjimas – mano gyvenimas, manęs visur pilna. Nemoku kitaip gyventi“, – sako B. T. Račinskienė.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
