Panevėžio dailės galerijoje panevėžiečiams pristatytas naujausias Edmundo Malūko romanas „Vytauto žemė“. Šį kartą rašytojas pasinėrė į istorijos žanrą ir įtaigiai pasakoja apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą bei XIV amžiaus Lietuvą.
Parašyti romaną „Vytauto žemė“ E. Malūkui prireikė net septynerių metų, ir tai tapo tikru išbandymu. A.Bankauskaitės nuotr.
Paklaustas, kodėl nebūdamas istoriku pasirinko rašyti romaną apie tokią iškilią ir svarbią Lietuvai asmenybę, Edmundas Malūkas paaiškino, kad tokio kūrinio Lietuvoje dar nebuvo.
„Kalbant metaforiškai, parašyta daugybė romanų apie šachmatų partijas, tačiau ne apie patį šachmatininką. Visi iki šiol parašyti romanai yra apie Vytauto Didžiojo karus, pergales, nusivylimus, jo gyvenamąsias vietas ir panašiai. O man norėjosi atskleisti pačią asmenybę ir suteikti pagrindinę medžiagą kitiems kūrėjams“, – teigia rašytojas.
Įprasta manyti, kad Vytautas Didysis pasižymėjo itin vyriškais ir drąsą spinduliuojančiais veido bruožais. Tačiau E. Malūkas knygoje piešia kiek kitokį kunigaikščio portretą.
Autorius ištyrinėjo daugybę šaltinių, konsultavosi su istorikais ir išsiaiškino, kad Vytautas buvo švelnių veido bruožų, kalbėjo moterišku balsu, jam nežėlė barzda, o ūgis tesiekė 150 centimetrų. Tačiau ne itin vyriška išvaizda nesutrukdė kunigaikščiui tapti didžiu valdovu, būti drąsiam ir ryžtingam.
Agresija tuomečiam šalies valdovui taip pat nebuvo svetima. Jis žudė kiekvieną vyrą, kuris parodydavo bent kiek netinkamą dėmesį jo žmonai Onai.
Kunigaikštis visiškai nevartojo alkoholio. Vienintelė jo žemiška silpnybė buvo meilė moterims ir savo kūniškas aistras tenkindavo itin dažnai.
Lydėjo nesėkmės
Parašyti romaną „Vytauto žemė“ E. Malūkui prireikė net septynerių metų, ir tai tapo tikru išbandymu. Pirmasis kūrinio variantas buvo baigtas per metus, tačiau pateikęs rankraštį išgirdo leidėjos žodžius, kad kurdamas nuėjo jau pramintu taku ir neparašė nieko originalaus.
Laimė, kritika E. Malūko nesustabdė ir jis pradėjo ieškoti, kaip būtų galima kitaip papasakoti istoriją ir sudominti skaitytojus.
Išmesti pirmąjį rankraštį ir darbą pradėti iš naujo nebuvo vienintelis sunkumas. Rašant knygą sugedo kompiuteris, kuriame buvo saugoma informaciją, o siekiant tobulybės knygos pradžią teko perrašyti net šešis kartus.
Autorius juokavo, kad šis kūrinys tikriausiai užrūstino istorines Lietuvos asmenybes, tad jiems atminti buvo užsakytos Mišios.
Vis dėlto, nugalėjus visus sunkumus, romanas buvo parašytas ir E.Malūkas jį drąsiai įvardija kaip geriausią ir daugiausia jėgų pareikalavusį savo darbą.
Visų galų meistras
Nors tai jau dvyliktasis E. Malūko romanas, rašymas niekuomet nebuvo pagrindinė jo veikla. Jis yra diplomuotas veterinarijos gydytojas ir patentologas, ilgai domėjosi politika, keletą metų buvo Trakų rajono savivaldybės tarybos nariu, o vėliau tapo jos meru.
Be to, E. Malūkas rašo ne tik knygas, bet ir scenarijus filmams ir serialams, straipsnius.
Įdomus ir spalvingas menininko gyvenimas ne tik dėl profesinės veiklos, bet ir dėl parašytų knygų žanrų įvairovės. Savo kaip rašytojo karjerą pradėjo 1992 metais, kai parašė romaną „Kraujo skonis“.
Pasakojantis apie būsimo mafijos boso gyvenimą kūrinys akimirksniu pelnė skaitytojų pripažinimą. Tačiau netrūko ir kritikos. Rašytojas neretai buvo peikiamas savo kolegų ir literatūros kritikų – esą jo kūriniai parašyti laikraštiniu stiliumi ir primena geltonąją spaudą.
Neigiami atsiliepimai E.Malūko nesustabdė, jie vertė dar labiau tobulėti ir ieškoti vis didesnių iššūkių.
Inga DAUKINTYTĖ
