Sutrikusio intelekto vaikų ugdymas sovietmečiu labai skyrėsi nuo šių laikų supratimo. Dalis tokių vaikų, dėl tuomet egzistavusios politikos, buvo tiesiog uždaryti namuose, o dabar jie sėkmingai integruojami į visuomenę.
B. Krasuckienė sako, kad neįgalūs jaunuoliai sėkmingai integruojasi į visuomenę. G. Leikos nuotr.
Kardinalūs skirtumai
Sovietmečiu sutrikusio intelekto vaikai Panevėžyje mokėsi specialiojoje mokykloje Kranto gatvėje. Ji įsteigta 1956 metais. Anksčiau čia buvo mokytojų seminarija, veikė lenkų gimnazija. Pavadinimai kito – buvo pagalbinė mokykla-internatas, Panevėžio specialioji mokykla. Dabar ji pavadinta Panevėžio „Šviesos“ specialiojo ugdymo centru. Kito ir mokymosi laikas – buvo aštuonmetė, vėliau tapo dešimtmete.
Ričardas Kliminskas, buvęs ilgametis Panevėžio specialiosios mokyklos direktorius, šiai įstaigai vadovavo nuo 1983 iki 1991 metų. Jis pasakoja, kad sovietmečius buvo aiškiai nustatyta, kas galėjo būti ugdoma šioje mokykloje, ir pati įstaiga nespręsdavo, kas joje mokysis.
Mokiniai privalėjo turėti dokumentus, jų neturintieji negalėjo būti priimti. Kaip ir dabar, buvo psichologinės pedagoginės tarnybos, jos atrinkdavo vaikus.
Pedagogas pamena, kad sovietmečiu šią mokyklą lankė labai daug mokinių – daugiau nei du šimtai. Dauguma jų turėjo lengvą protinę negalią, socialinių ir emocinių sutrikimų. Vaikai buvo apgyvendinami šalia mokyklos esančiame bendrabutyje.
Pasak R. Kliminsko, pasitaikydavo ir atkaklių tėvų, tokie sugebėdavo pasiekti, kad mokykloje būtų ugdomi jų vaikai, turintys ir sunkesnę negalią, tačiau tokių nebuvo daug.
„Vienam kitam pavykdavo tokią išimtį gauti“, – prisimena buvęs švietimo įstaigos vadovas.
Vidutinės, sunkios ar kompleksinės negalios vaikai sovietmečiu nebuvo ugdomi, nes vyravo nuostata, kad tokie nepajėgūs mokytis. Tad jie buvo tarsi pasmerkti – neįtraukiami į švietimo sistemą – ir iš karto tapdavo socialinės sistemos rūpesčiu.
„Tuo metu galiojantys teisės aktai pedagoginėms psichologinėms tarnyboms neleisdavo jų siųsti mokytis, ir dokumentuose buvo pažymima, kad tie vaikai nėra mokytini. Čia buvo problema. Su laiku tai keitėsi. Keitėsi reikalavimai, teisinė bazė. Nepriklausomybės laikais atsirado galimybė socializuotis ir integruotis į mūsų švietimo sistemą“, – kalbėjo R. Kliminskas.
Pasikeitus santvarkai, prasidėjo glaudus bendradarbiavimas su Šiaurės šalimis – Švedija, Danija, ir Lietuvoje pradėjo plisti idėjos, kad mokykla skirta visiems. Kaip pasakoja pedagogas, jam, kai dirbo Panevėžio apskrities viršininko administracijoje, teko koordinuoti keletą projektų, susijusių su „mokykla visiems“ diegimu Panevėžio apskrityje.
Pasak R. Kliminsko, maždaug 1993–1995 metais į Panevėžį atvykę ekspertai sakė, kad tereikėtų pakeisti užrašą: parašyti „bendrojo lavinimo mokykla“. Jų nuomone, dauguma specialiosios mokyklos moksleivių galėjo mokytis su visais bendraamžiais.
„Daugelis jų galėjo mokytis bendrojo ugdymo mokyklose, bet dėl intelekto nedidelio sutrikimo ar socialinių ir emocinių problemų buvo nusiųsti į specialiąsias mokyklas“, – mano, kad dalis tų sovietmečiu augusių vaikų dabar būtų galėję mokytis bendrojo lavinimo mokyklose, jis.
Sovietmečiu labai daug kas priklausė ir nuo tėvų. Anot R. Kliminsko, jei tėvai labai stengėsi, kartais jiems pavykdavo tam tikrų sutrikimų turinčias atžalas išlaikyti bendrojo ugdymo mokykloje. Keičiantis nacionalinei politikai, bendradarbiaujant su užsienio institucijomis, idėja „mokykla visiems“ įgavo pagreitį. Atsiradus galimybei, vis daugiau tėvų pradėjo vaikus leisti į bendrojo lavinimo mokyklas, atsirado tokiems mokiniams padedančių specialistų.
Pačioje specialiojoje mokykloje pradėjo kisti moksleivių sudėtis, jų sumažėjo. Dabar, pasak R. Kliminsko, ir sunkią protinę negalią turintys jaunuoliai ugdomi, jiems teikiama visokeriopa pagalba.
„Be abejo, tokių žmonių, jų artimųjų gyvenimo kokybė pasidarė kur kas geresnė“, – pabrėžė R. Kliminskas.
Įvairūs likimai
R. Kliminsko teigimu, vidutinės, sunkios ar kompleksinės negalios vaikai sovietmečiu nebuvo ugdomi, nes vyravo nuostata, kad tokie nepajėgūs mokytis.
Sovietmečiu buvo įprasta gąsdinti vaikus, kad jei nesimokys ar neklausys, atsidurs Kranto gatvėje esančioje specialiojoje mokykloje. R. Kliminsko manymu, psichologinė pedagoginė tarnyba ir tais laikais vaikų pas juos nesiųsdavo be reikalo – tam tikrų sutrikimų turėjo būti.
Baigusiųjų specialiąją mokyklą gyvenimas susiklostė labai įvairiai. Pasak pedagogo, buvo tokių, kurie vėliau sugebėdavo baigti vakarinę mokyklą ir įgyti išsilavinimą, sėkmingai dirbti. Dalis moksleivių, ypač našlaičiai, kurie vėliau negavo reikiamos paramos, baigę mokyklą, būdavo įtraukiami į nusikaltimus, prasigerdavo ir pan.
Tiesa, našlaičiais rūpindavosi valstybė – jiems, baigusiems mokyklą, stengtasi užtikrinti sąlygas normaliai gyventi. Stambiosios gamyklos juos įdarbindavo, duodavo bendrabutį, jaunuolis pradėdavo savarankiškai gyventi.
„Dalis sėkmingai įsitvirtino, plėtojo darbinę veiklą, o dalis pasidavė blogų draugų įtakai, prarasdavo darbą, būstą. Likimai nevienareikšmiai – buvo ir tokių, ir tokių“, – R. Kliminskas sako, kad gyvenimas labai margas.
Jo manymu, dabar nuostata, kad visi turi mokytis, labai svarbi ir sveikintina pirmiausia dėl socializacijos.
„Labai svarbu, kad jaunuolis jaustųsi visaverčiu visuomenės nariu, o mokykla duoda labai daug. Renginiai, lankymasis teatre, koncertuose, visa tai parengia tapti socializuotais. Jie čia dalyvauja veikloje pagal savo galimybes. Čia didžiausia stiprybė“, – tvirtina R. Kliminskas.
Dideli pokyčiai
Panevėžio „Šviesos“ specialiojo ugdymo centro Ugdymo skyriaus vedėja Birutė Krasuckienė šioje mokykloje dirba apie keturis dešimtmečius. Jos manymu, labiausiai krentantis į akis skirtumas tas, kad sovietmečiu daugiausia mokėsi vaikų iš asocialių šeimų. Dabar tas santykis labai pasikeitęs – mokosi normalių, tvarkingų šeimų vaikai.
„Mūsų mokykloje mokosi vaikai, turintys intelekto sutrikimą. Čia negali būti nė vieno, neturinčio tokio sutrikimo. Kažkodėl buvo visuomenės nuomonė, kad į Kranto gatvės mokyklą eina tie vaikai, kurie turi elgesio problemų. Tai nebuvo elgesio problemos. Jie visi turėjo turėti intelekto sutrikimų. Ir dabar atėjusios studentės atlikti praktikos kartais pasakoja, kad jas mokytojai gąsdindavo – jei nesimokys, eis į „krantuškę“, – „Sekundei“ teigė vedėja.
Pedagogė pasakoja, kad dabar labai skiriasi ir mokinių skaičius. Klasėje gali būti ir penki vaikai. Be to, jų turi būti ne daugiau kaip dešimt, o anksčiau būdavo ir aštuoniolika.
Kaip minėta, pasikeitė ir mokinių sudėtis – dažniausiai mokosi vaikai, turintys vidutinę, sunkią ar kompleksinę negalią – autistai, turintys Dauno sindromą ir kt. Anksčiau buvo specialiųjų mokyklų programos, o dabar jos individualizuotos, sudaromos kiekvienam mokiniui pagal jo gebėjimus.
„Anksčiau mokydavo turinčiuosius nedidelių sutrikimų, o turintieji vidutinį ir sunkų buvo nemokytini. Jie sėdėdavo namuose tarp keturių sienų. Dabar eina į mokyklą, bendrauja, daug ko išmoksta“, – B. Krasuckienė sako, kad jaunuoliai sėkmingai integruojasi į visuomenę.
Sovietmečiu visi moksleiviai per prievartą buvo apgyvendinami mokyklos bendrabutyje. Čia gyvendavo ir Panevėžio miesto vaikai, o dabar tvarka pasikeitusi – gyvena tik atvykusieji iš kitų savivaldybių.
„Dabar mes negalime nė vieno mokinio panevėžiečio apgyvendinti bendrabutyje. Gali tik rajono vaikai gyventi“, – tvirtino vedėja.
Pasak B. Krasuckienės, tuomet moksleivių būdavo ir trys šimtai, o dabar iš rajono būna vos kelios dešimtys, o visoje mokykloje – apie pusantro šimto. Ji pamena, kad mokykloje mokėsi labai daug našlaičių – būdavo ir apie tris dešimtis, tad pedagogai dirbdavo ir savaitgalį.
Ugdomi visi
Pasak B. Krasuckienės, baigę mokyklą sovietmečiu daugelis jaunuolių įstodavo į profesines mokyklas, dalis integruodavosi į visuomenę, dalis pasukdavo klystkeliais.
Pasak jos, mokymas šioje mokykloje skiriasi nuo įprastos mokyklos. Turintieji nedidelių intelekto sutrikimą mokomi panašiai. Jiems nuo 5 klasės yra dalykinė sistema, bet mokoma istorijos, biologijos ir geografijos, lietuvių kalbos, matematikos.
Visi kiti mokosi pagal veiklas – orientacinė veikla, komunikacinė veikla, meninė veikla. Vienas mokytojas vaiką moko visus dešimt metų.
Pedagogė pasakoja, kad jaunuoliai visada norėdavo kur nors išeiti ir visur eidavo, bet sovietmečiu buvo kitoks visuomenės požiūris.
„Mes visada norėjome išeiti, lankytis renginiuose, bet žmonių požiūris į mus buvo kitoks. Eini per gatvę ir visi žiūri. Tas tikrai labai jautėsi. Buvo daug namuose uždarytų vaikų, turinčių Dauno sindromą. Tokių niekas nemokė – jie buvo nemokytini ir likdavo tėvų priežiūroje. Dabar visi vaikai ugdomi. Tad gal ir kitokie atrodėme jiems“, – sako B. Krasuckienė.
Inga SMALSKIENĖ
