Šiandien Tribūnoje – ,,Ąžuolo“, „Rožyno“ progimnazijų ir Panevėžio Mykolo Karkos pagrindinės mokyklos literatai. Atrodytų, kad tai jauniausieji kūrėjai, ką tik pradėjusieji ieškoti žodžio… Tačiau – paskaitykite! Kiekvienas turi savo požiūrį į pasaulį, kiekvienas jį reiškia savaip. DŽIUGINA!
Ir dar labai džiugina mokytojų entuziazmas ir partnerystė. Aksioma: nėra tokių mokyklų, kuriose nebūtų kūrėjų! Tik yra tokių mokyklų, kur jų nepastebi. Tiesa, juk už tokį pastebėjimą niekas nemoka.
Greta Tamoliūnaitė
„Panevėžio ,,Ąžuolo“ progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Valdonė Lelienė rašo: „Greta itin susidomėjo poezija ir pati pabandė kurti. Savo mokytojai prisipažino „susirgusi“ haiku kūrimo liga. Su savo kūryba, paskatinta mokytojos, mergaitė mielai sutiko supažindinti bendraminčius“.
Tekanti saulė
Sodo pakrašty rado
Pamestą žaislą…
Užmerktos akys…
Nuriedėjo ašara…
Nurimo širdis.
Miško proskynoj
Tekančią ryto saulę
Sveikina paukščiai.
Sename sode
Ryto spinduliai glosto.
Sakuros žiedą.
Ražienų lauke
Pražydo rugiagėlė-
Džiūgauja siela…
Žvaigždėtą naktį
Žaliuojančiame miške
Nuaidi šūvis…
Rugiagėlės
Auksiniai saulės apžavai…
Lauke rugiagėlių žiedai
Pražydo po tamsios nakties.
Auksiniai saulės apžavai…
Išsiskleidė žydri žiedai
Po saulės kerinčiais plaukais
Auksiniai saulės apžavai…
Lauke rugiagėlių žiedai.
Rubinai
Tykšta iš dangaus lašai
Lyg rubinai. Ar matai?
Spindi saulėj raibos plunksnos,
Tykšta raudoni lašai…
Skrenda aras su našta-
Muzikos gyva gaida,
Tykšta iš dangaus lašai
Lyg rubinai. Ar matai?
Dievų karieta
Lekia, rieda karieta
Su sunkia dievų našta…
Veža jie ligas, raudas.
Lekia, rieda karieta…
Kam žmonijai ta kančia?
Ak, tokia dievų valia…
Lekia, rieda karieta
Su sunkia dievų našta…
Adomas Kairys
Apie Rožyno progimnazijos jaunąjį kūrėją rašo mokytoja Laisvida Kuzmaitė: „Tai draugiškas, nuoširdus ir šiek tiek padykęs vaikis. Sąsiuviniuose šalia pratimų pilna keisčiausių paveikslėlių. Klasėje nesistengia būti lyderiu, bet visus paperka savo originaliu, netikėtu humoru“.
PRISIRŪKIAU
Toli toli už jūrų marių gyveno Adomas. Vieną kartą bevaikščiodamas palei marias ponas Adomas pamatė skraidančią katę. „Gal kažko prisirūkiau“, – pagalvojo.
Purptelėjęs ant pono Adomo švarko kažką, panašų į kaką, katinas nuplasnojo tolyn. Tada virš marių apsukęs porą garbės ratų nusileido ant žemės ir pavirto žmogumi. „Taip, tikrai kažko prisirūkiau“, – lingavo galvą Adomas. Tada dar kartą pažiūrėjo į katę, pavirtusią žmogumi, ir išskrido į padangę…
PIEŠTUKAS
Kartą gyveno Pieštukas. Jo visa šeima išmirė. Netrukus žuvo geriausias draugas Trintukas. Pieštukas nuliūdo ir susimąstė… Mąstė, mąstė ir nusprendė … Užlipo ant stalo ir nėrė stačia galva žemyn…
Jam lūžo širdelė ir…
Viskas.
MANO KELIAS NAMO
Einant iš mokyklos mane kažkas griebė už galvos ir priglaudė šaltą vamzdį prie smilkinio. Išgirdau – trekšt. Iškart supratau, kad atlenkė gaiduką. Išpylė šaltas prakaitas. Akivaizdžiai girdėjosi, kaip spyruoklė įsitempė. Žikt! Ji atsipalaidavo ir daužiklis trenkė per kulką. Parakas sprogo. Bum! Kulka išskriejo iš būgno į vamzdį, girdėjosi, kaip kulkos tūtelė išlekia iš išmetiklio, o pati kulka skrieja man į pakaušį.
Aš pasilenkiau, išvengiau kulkos ir… bum alkūne į užpuoliko galvą.
Pakėliau nuo žemės revolverį, įkišau jam į burną ir be pasigailėjimo nuspaudžiau gaiduką. Triokšt! Parakas sprogo. Bum! Siera sugriaužė plaučius, sprogimas išdraskė burną, stemplę, organus, smegenis, suskaldė kaulus, stuburą.
Lyg niekur nieko pasičiužinėdamas – čiūžt, čiūžt! – grįžau namo.
P. S. Viskas išgalvota.
BAISU
Lietuvių kalbos mokytoja užduoda kontrolinį darbą. Iš oro. 12 klasės baigiamasis darbas, nors aš esu tik septintokas.
Keista, bet testas apie vilnonius šortus. Visą pamoką mokytojos akis (ypač viena akis) žiūrėjo man tiesiai į sielą. Skambutis. Erelis praskrido. Kontrolinis darbas baigėsi. Išėjau namo, bet vis dar jaučiau, kad mokytoja mane stebi.
Kažin kur to erelio lizdas?
SAUSAINIS
Parduotuvė. Einu pro sausainių skyrių ir išgirstu:
– Adommmmmmmaaaaaiiiiiii!!!!!!!!
– Ko nori? – nustembu.
– Apsisuk!
– Ką?
– Apsisuk!!
– Ką??
– Apsisuk, pasakiau!!!!!!!!!!!
Aš apsisukau ir pamačiau… poną Nieką. Taip. Jis stovėjo toks visiškai tuščias ir piktas. Negi su tokiu bendrausi?! Taigi grįžau namo ir nuėjau miegot.
Sapnuoju košmarą – mane spardo sausainis!
Atsibundu. Prieš mano akis – pakuotė sausainių. Išvynioju ir paimu vieną sausainį.
– Kaily, nevalgyk manęs!
– Kas čia ?
– Čia aš – sausainis !
– Ką ?
– Taip, čia aš… sausainis.
– Aaaa. Tai galiu tave suvalgyt?
– Ne!
Aš į jo žodžius nekreipiau dėmesio ir atsikandau. Sausainis surėkė ir trenkė man į nosį. „Iš kur ta ranka“, – pagalvojau.
Atsibudau savo lovoj apsikabinęs sausainių pakelį.
Po kelių minučių iš jo teliko visiškai tuščias ir piktas ponas Niekas.
Laura Kazakaitytė
„Laura tikrai meniškos sielos žmogutis, subtiliai jaučiantis pasaulio spalvas, todėl dailės mokykloje jai sekasi. Mergaitė yra draugiška ir bendraklasiai ją myli“, – taip rašo mokytoja Laisvida Kuzmaitė.
Paukštelis ant elektros stulpo laido
Visada jis čia,
Būna šalia,
Net kai atrodo,
Kai nieko aplink nėra
jis tyliai stebi
Visą pasaulį.
Sustingęs…
Nei gyvas, nei miręs…
Tik žiba jo akys…
Ir tyliai plevena malda
Už visą pasaulį
Už dangų ir už tave…
Atėjus nakčiai,
kai žvaigždės sušvinta,
Jis pakelia sparnus
Ir nuplasnoja į tamsą…
Gal tu nepastebi jo,
(o gal net niekada ir nematei),
Bet jis visada čia,
Jis aukštai, su visais.
Lietus
Tarytum lašo tyro upelio.
Tarytum lengvo pienės upelio.
Laukiu lietus iš giedro dangaus,
Kuris netikėtai visus pagaus.
Papūtus vėjeliui sujudo dangus,
Ir nuleido į žemę lietaus nykštukus.
Vingiavo per langą mažučiai lašai.
Tarytum upelio slaptingi takai.
Kap, kap, kap – lyja lietus.
Atnešdamas ramybę į tavo namus.
Airė Marauskaitė
„Tai linksma, draugiška ir pilna idėjų mergaitė. Puiki skaitovė ir artistė. Literato sugebėjimais ši mergaitė išsiskiria iš visos klasės. Jos rašiniai labai vaizdingi, žavintys netikėtais palyginimais“, – apie jaunąją kūrėją pasakoja mokytoja Laisvida Kuzmaitė.
Rudenėja
Lapai krenta tyliai, tyliai,
Vėjas vis šaltesnis kyla,
Ruošias miškas pamažu
Pasipuošt nauju rūbu.
Auksiniai saulės spindulėliai
Kiekvieną dieną vis trumpėja.
Dangus tai niaukstos, tai giedrėja,
Pranešdamas, kad rudenėja.
Mano mintys
Kur Jūs einate?
Kokie Jūsų vardai?
Ar pažįstat mane?
Aš juk tas žmogus, kuris Jus sugalvojo.
Jūs – tai svajonės, kurios suka man galvą.
Jūs – skaudūs prisiminimai, nuo kurių plyšta širdis.
Jūs – keisti vaiduokliai, persekiojantys mano kūną.
Jūs– mano MINTYS.
Kur Jūs skrendate pro svajonių debesis?
Atsargiai, neužsigaukite…
Kur Jūs plaukiate per skaudžių prisiminimų jūrą?
Neskubėkite….
Kur Jūs klaidžiojat, mano vargšai vaiduokliai?
Kur jūs išnykstat?
Keliaukite, skriskite,
Kol vėl užklysit, pasieksit mane,
Kol vėl sugrįšit
Į mano lakią vaizduotę.
Milana Bertašius
„Tai žmogus, kuriantis ir ieškantis pozityvių dalykų gyvenime. Mergaitės rašiniai gilūs, jai puikiai sekasi analizuoti žmonių charakterius, jausmus, santykius. Galėtų tapti puikia psichologe“.
Debesys
Balti debesys,
Pilki debesys,
Juodi debesys,
Kartais ir raudoni…
Bet vis tiek DEBESYS…
Juoko,
Nuobodžio,
Liūdesio,
Pykčio
DEBESYS
Po ašarų lietaus
pro DEBESIS
Kartais nušvinta vaivorykštė…
Pūkas
Mažas pienės pūkelis
Nuskrido kartu su vėju.
Nuskrido kartu su vėju
Į didelį margą pasaulį.
Pagavo prie upės žmogelis
Šį mažą pienės pūkelį.
Šį mažą pienės pūkelį
Pagavo žmogelis.
Jis buvo baisiai laimingas,
Nes gamtą mylėjo.
Nes gamtą mylėjo
Ir tikėjo, kad šis pūkelis atneš jam laimę.
Saugojo geras žmogelis
Savo mažyti pūkelį.
Savo mažyti pūkelį
Ir vis tikėjo, kad laimė ateis.
Bet laimės vis nematyti…
Paseno gerasis žmogelis.
Paseno gerasis žmogelis
Ir dar vis turėjo pūkelį.
Senukas tikėjo ilgai ir nuobodžiai.
Ir mirė kartu su pūku.
Palaidojo giminės laimės ieškotoją
Ir jo laimės pūkelį kartu.
Milija Baranovskaja
„Mokykloje mes išmokstame mokslinių formulių, taisyklių. Už jos ribų išmokstame gyvenimiškų dalykų. Manau, kad gyvenime mums svarbiau tai, kas vyksta aplinkui, ką patiriame. Pavyzdžiui, jeigu patektum į keblią situaciją, kaip ginčų tarp draugų sprendimas. Ar labiau padės gebėjimas lengvai spręsti matematinius uždavinius, ar nuoširdumas, kurio įgauname gyvendami. Manau, kad nuoširdumas laimėtų. Dar vienas pavyzdys būtų toks: jūsų draugo šuo labai suserga. Ar jūs jį paguosite, aiškindami Mendelejevo lentelę arba varliagyvių vystymąsi? Ar vėlgi nuoširdžiai pasikalbėsite? O kaip lengviau susirasti draugų? Susėdus prie stalo mokytis daugybos lentelę ar linksmai leisti laiką, juokaut?. Tam irgi reikia nuoširdumo, atvirumo, pasitikimėjimo, humoro jausmo. Svarbios visos pamokos, bet be gyvenimiškos patirties mes esame niekas“, – rašo jaunoji kūrėja Milija.
SIDABRINĖ ŽUVELĖ
Ne taip ir seniai Londone eilinis berniukas linksmai leido laiką vandens parke. Visai netikėtai, kai jis sau ant galvos užsivertė ledinio vandens kubilą, šalia jo šliūkštelėjo žuvis. Na ir ką jūs manot? Savaime suprantama, berniukas pradėjo klykti mergaitės balsu. Klykė tol, kol išgirdo žuvelės pasisveikinimą. Tada jis neteko amo.
– Ko čia spiegi, kvaileli? – įsižeidė žuvis. – Ar tau nepatinka mano nauja suknelė? O gal manikiūras?
– Pa-patinka, bet kodėl tu šneki? – nieko nesuprasdamas paklausė berniukas.
– Ak, koks pliuškis! – pliaukštelėjo žuvelė.
– Na, taip, kaip aš iš karto nesupratau. Tu juk – auksinė žuvelė, tiesa?
– Dar ko! Ar nematai, kad nusipirkau naują suknelę, dabar aš sidabrinė žuvis.
– Jei sidabrinė, tai tu nebe tokia vertinga… Reiškia, kad išpildysi tik du mano norus, – susimąstė berniukas.
– Hm, geras pasiūlymas. Du norai, reiškia du norai, tebūnie, kaip tu sakai, – atsakė sidabrinė žuvelė. – Na tai rėžk, ko nori?
– Noriu „iPhone 6“ ir dėžės Coca Colos!
– Keistas jaunimas šiais laikais… Tik telefonų prašo. Ar esi tikras dėl savo norų? – suabejojo žuvis.
– Taip, aš tikrai to prašau!
– Viskas jau padaryta, grįžęs namo rasi savo prašytus daiktus, o dabar įkelk mane atgal į tą kubilą.
Berniukas padarė tai, ko prašė žuvis ir bėgte parbėgo namo. Atidaręs duris antrą kartą neteko amo. Namai buvo apsemti Coca Cola. Telefonas plūduriavo leisdamas paskutinius atodūsių burbuliukus.
Dabar vaikinukas mąsto, kad vietoj kolos galėjo paprašyti ferario.
Žuvelė valsu banguodama po kubilą spėliojo, kada atsiras žmogus, prašantis smegenų…
Urtė Rimšaitė
Panevėžio Mykolo Karkos pagrindinės mokyklos mokytoja Dainora Užusienienė kalba apie jaunąją kūrėją: ,,Daina ar eilėraštis skirti ne tam, kad burbėtume juos po nosim. Jie skirti tam, kad išmoktume atskleisti savo jausmus ir meilę“.
Rudens žirgas
Oi, žirge, žirgeli, arkliuk rudenėlio,
Prabėgęs paliki man pasagėlę,
Tą mažą, gražutę, auksu padabintą,
Tą tokią panašią į gatvės žibintą.
Atbėgsi, atlėksi, žirgeli rudens,
Papuoši miestelį rudenėm spalvom.
Raudona, geltona, žalia ir ruda –
Tai spalvos – tai mūsų rudens pradžia.
Šuoliuoja arkliukas – žirgelis grakštus,
Dažys jis šio miesto krūmus ir medžius.
Pasidengia takas spalvota skraiste,
Tolyn nušuoliuoja arkliukas rudens.
Pasaulis
– Kas yra pasaulis?
Klausia manęs vaikas.
Nori sužinoti –
Ar gražus, ar paikas.
– Jūra ir gėlytė,
Paukštis ir žuvytė,
Medis ir dar saulė –
Tai yra pasaulis!
Klauso manęs vaikas,
Akutes išpūtęs.
– Aš – dalis pasaulio!
Ploja jis rankutėm.
STALO PASAKOJIMAS
Sveiki! Aš esu stalas. Gyvenu gražioje, geroje šeimoje. Norėčiau jums papasakoti savo gyvenimo istoriją. O buvo taip.
Aš buvau medinis – jaunas ir gražus. Mano paviršius visą laiką net tviskėjo nuo švaros. Tiesios kojos tvirtai rėmėsi į grindis, kurias nuo braižymo saugojo maži skudurėliai, priklijuoti prie mano padukų. Aš dėl to nepykau… nors man teko patirti visko: ir karčių ašarų, ir laimės dainų, ir susimąstymo rimtumo. Mano namai nepažinojo triukšmo ir man tai labai patiko.
Bet kartą viskas pasikeitė…
Šeima sėdėjo prie manęs ir užkandžiavo.
– Greičiau! Juk nenorim vėluoti! – ragino tėtis.
„Kur vėluoti?“ – pagalvojau.
Po akimirkos namuose likau vienas. Negalėjau net mėgautis tyla, tik spėliojau, kur jie taip skubiai išlėkė.
Praslinko valanda. Išgirdau grįžtančios šeimos žingsnius. Tik įėjo į butą ir pasigirdo ,,Kvykt, kvykt!“
Papūga!!!
Šeima susibūrė prie manęs (juk esu namų centras!) ir mama paklausė:
– Kaip pavadinsime papūgiuką?
– Čikis! – sušuko ir net pašoko Urtė.
Pajutau šiltų kojyčių kutenimą ir nagučių skrebenimą. Supratau – tai Čikis su manim sveikinasi.
Neilgai truko ir prie jo pripratau.
Dabar aš jau senas, tačiau turiu puikių prisiminimų. Šiuo metu vietoj manęs stovi kitas stalas. Linkiu jam dar nuostabesnės patirties. O aš laukiu švenčių, kai mane prisimena, pastato kambario viduryje ir užtiesia balta staltiese…
