Krekenavos pasididžiavimas – Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia su stebuklais garsėjančiu Marijos paveikslu per Žolinę sutraukia tūkstančius maldininkų. Šiais metais bazilikos statusą gavusi bažnyčia anksčiau turėjo tris kitus pavidalus, bet žmonės ir prieš kelis šimtmečius žvelgė į tą patį Dievo Motinos paveikslą.
Bažnyčia tęsią kelionę laiku
Paprastą savaitės dieną Krekenavos miestelis visiškai nepanašus į tą, kai čia vyksta atlaidai. Tylu, ramu. Antrąjį šimtmetį pradėjusios skaičiuoti bažnyčios durys, tokios siauros per didžiąsias šventes, dabar, rodos, dvigubai praplatėjusios.
Naujasis bažnyčios klebonas, kunigas daktaras Gediminas Jankūnas, rugsėjį pakeitęs 28 metus jai atidavusį kanauninką Petrą Budriūną, Dievo Motinos, spėju, jau prašė padėti jam paversti Krekenavos šventovę tikinčiųjų traukos namais ištisus metus.
Darbininkai pradėjo valyti šalia bažnyčios stovinčią apgriuvusią buvusią kleboniją, kurioje gyveno Krekenavoje kunigavęs garsusis Lietuvos dainius Maironis.
Pinigų jai remontuoti nėra, bet kun. G.Jankūnas čia jau mato jaukius parapijos namus, į kuriuos galės susieiti žmonės švęsti švenčių ar tiesiog pasikalbėti prie arbatos puodelio, vaikai bus ruošiami sakramentui, priimami pernakvoti piligrimai. Atgavus buvusį ūkinį pastatą turėtų atsirasti šarvojimo salė, į paskutinę kelionę būtų palydimi Krekenavos miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai.
Jei klebonui pavyks, žiemą bažnyčioje žmonėms nereikės gūžtis nuo šalčio ir žegnotis sugrubusiomis rankomis. Čia bus įrengti modernūs infraraudonųjų spindulių šildytuvai, nešildantys oro, bet šilumą nukreipiantys tiesiai į konkrečius objektus ir vietas.
Beje, tokiomis šildymo sistemomis jau džiaugiasi kelios dešimtys Lietuvos bažnyčių.
Prieš Kalėdas tikinčiuosius pasieks antrasis klebono G.Jankūno iniciatyva pradėto leisti laikraščio parapijiečiams numeris.
Jame, be kita ko, žmonės pasiskaitys ir kiek paaukojo per lapkritį bei gruodžio dienas parapijai ir bazilikai išlaikyti. Prie tokios bažnyčios viešumo nepratusiems gyventojams, ko gero, tai bus didelė staigmena.
Jungtinėse Amerikos Valstijose prieš metus teologijos daktaro disertaciją apsigynęs 33 metų kun. G.Jankūnas sako atėjęs į Krekenavą atvira širdimi ir ištiestomis rankomis. Jis viliasi, kad parapijiečiai atsakys tuo pačiu.
Krekenavos bažnyčia, tapusi bazilika ir sulaukusi energingo dvasinio ganytojo, kelia koją į naują savo gyvenimo laikotarpį.
Švč. Mergelės Marijos bažnyčiai – tik 110 metų, tačiau iš tiesų savo amžių ji skaičiuoja šimtmečiais.
Krekenavoje ji stovėjo nuo pat XV amžiaus pradžios tik kitais pavidalais. Laikas buvo bejėgis tik prieš stebuklingąjį Dievo Motinos paveikslą.
Išgelbėjo senukas
Nepaprastai gražioje vietoje prie Nevėžio upės įkurtame Krekenavos miestelyje pirmoji bažnyčia buvo pastatyta dar Vytauto Didžiojo laikais, 1419 metais. Padavimai sako, kad pro tą vietą, kur pastatyta bažnyčia, važiuojančiam turtingam ponui apsireiškusi Švč. Mergelė Marija pasakiusi, kad toje vietoje turi būti garbinamas jos sūnus Jėzus. Švenčiausiosios Mergelės valia buvo įvykdyta – pastatyta bažnyčia.
Kai ji pradėjo griūti, Rodų dvaro savininkai Aleksiejus ir Stanislovas Vizgirdai-Vizgirdavičiai, kartu su Margarita Bendoriene ir jo sūnumi Florijonu, pastatė naują medinę bažnyčią.
Ji stovėjo, kur dabar yra bažnyčia, prie jos buvo kapinės. Tačiau XVIII amžiaus 1-oje pusėje bažnyčia sudegė. 1750 metais Žemaičių katedros arkidiakonas Antanas Valavičius ją atstatė.
Pasakojama, kad stebuklingasis Švč. Mergelės Marijos paveikslas jau kabėjo medinėje bažnyčioje.
Esą jį XV amžiuje ant Nevėžio krantų Kristaus mokslą skelbęs riteris misionierius Šilingas padovanojo Krekenavos bažnyčiai. Iš Krokuvos atgabentas paveikslas nutapytas ant raudonmedžio lentos.
Padavimai skelbia, kad jau tuomet paveikslas garsėjo savo stebuklingomis galiomis.
Iš užsiliepsnojusios bažnyčios jį išnešė ir išgelbėjo nepaliestą ugnies vienas senukas.
Pasak istorijos šaltinių, trečioji bažnyčia nebuvo labai tvirta ir greitai sunyko. 1820 metais vyskupo vizitacijos akte rašoma, kad ji esanti sena, stovinti ant žemų pamatų, nėra konsekruota. Po poros metų bažnyčia buvo kapitališkai suremontuota. Per remontą padėti nauji, aukštesni mūro pamatai, iš lauko pusės ji buvo apkalta lentomis, apdengtas stogas, didysis altorius varžtais pritvirtintas prie sienos.
Tikrieji bažnyčios šeimininkai – žemaičių vyskupai – gyveno toli nuo Krekenavos. 1855 metais jie klebonu paskyrė kun. Juozapą Margevičių. Jis ir jo įpėdinis kun. Pranas Žukauskas nuolat turėjo remontuoti bažnyčią. Galiausiai pastarasis pasiryžo pastatyti naujus maldos namus, nors tais laikais ir nebuvo lengva tai padaryti.
1896 metais pradėtos rinkti aukos mūrinei bažnyčiai statyti. Daugiausia aukojo dvarininkai, jų Krekenavos apylinkėse buvo apie 20 šeimų.
Specialiai bažnyčiai buvo pagaminta didelių plytų. Kunigas P.Žukauskas mirė 1901 metais, kai jau buvo uždengtas bažnyčios stogas. Tačiau jos vidus dar nebuvo įrengtas. Šiuos darbus baigė kunigas Boleslovas Baronas, dirbęs 30 metų Krekenavos bažnyčioje.
Jo pastangomis, bažnyčioje buvo sudėtos grindys, lubos, bažnyčia sutvarkyta ir išdekoruota. Čia iš senosios bažnyčios perkeltas Dievo Motinos paveikslas ir įtaisytas pagrindiniame altoriuje.
Tik baigus statyti ir įrengti dabartinę Krekenavos bažnyčią, buvo nugriauta senoji.
Jos statytojai kunigai P.Žukauskas ir B.Baronas amžinojo poilsio atgulė bažnyčios šventoriuje.
Zakristijoje kabo šių dvasininkų portretai, juos nutapė iš Krekenavos, Rodų dvaro, kilęs dailininkas Romanas Švoinickis. Beje, dailininkas bažnyčiai yra nutapęs ir dar vieną unikalų, iki šiol žmonių aistras keliantį paveikslą, bet apie jį – kita istorija.
Tikintieji plaukia laivu
Krekenavos bažnyčios pastatas savo architektūriniais sprendimais neišsiskyrė iš kitų to meto panašių statinių. Tačiau dydžiu ir dekoru – taip. Iškilo neogotikinio stiliaus bažnyčia su tam tikrais eklektikos elementais.
Vietos gyventojai pozavo užsieniečiui menininkui, kūrusiam skulptūras bažnyčios fasadui papuošti.
Bažnyčios vidus yra trijų navų. Išvertus iš lotynų kalbos, nava reiškia laivą.
Klebonas G.Jankūnas svarsto: labai simboliška, kad tikintieji bažnyčioje yra tarsi laive, plaukiančiame per neramius pasaulio vandenynus į amžinybės uostą.
„Laivas, t. y. bažnyčia, – saugi vieta žmonėms ir fizine, ir dvasine prasme, nes kelionėje juos lydi Dievas, jis su jais – kiekvieną akimirką. Tad jiems negali atsitikti nieko blogo“, – kalbėjo kunigas.
Didysis altorius yra ąžuolinis, sukurtas šiauliečio meistro Zaborskio dirbtuvėse. Altorių puošiančios šventųjų skulptūros irgi medinės, atsivežtos iš Italijos. Sakykla ąžuolinė, gausiai išpuošta drožiniais, skulptūromis.
Centrinio Švč. Mergelės Marijos altoriaus ir dar dviejų – Šv. Antano ir Šv. Jurgio šonuose – auksavimas atnaujintas tuomečio klebono P.Budriūno rūpesčiu.
Daugelis stebisi, o kai kurie ir piktinasi, kad katalikų bažnyčios taip išsiskiria prabanga. Kun. G.Jankūnas jiems atsako popiežiaus Benedikto XVI žodžiais, kad žmonės, būdami ir dvasinės būtybės, gyvos ne tik duona. Joms reikia meno, spalvų, muzikos, grožio, harmonijos.
„Anksčiau kaimo žmonėms bažnyčia buvo vienintelė vieta, kur jie galėjo tai gauti, kur matė grožį, galėjo svajoti. Šiandien yra daug alternatyvų pamaitinti savo išalkusią sielą, o tuomet iš dūminės pirkios į bažnyčią atėjęs žmogus pasijusdavo tarsi patekęs į kitą gyvenimą. Taigi bažnyčios puošnumas, joje vyraujanti harmonija jam tarsi primindavo apie rojų, į kurį Dievas kviečia visus, klausančius jo mokymo“, – pasakojo kun. G.Jankūnas.
Nori atgaivinti
Krekenavoje svarbiausia – Žolinė. Antri pagal svarbą yra Šv. Antano atlaidai.
Bažnyčioje esantis šio šventojo paveikslas buvo ir yra laikomas stebuklingu. Tą liudija iš votų nukaldinti puošnūs drabužiai, kuriais paveiksle aprengtas šventas Antanas.
Pasak klebono, jis buvo labai mylimas žmonių, bet pastaruoju metu primirštas. Kunigas norėtų sugrąžinti dėmesį jam.
Kita vertus, pagal liturgiją, bažnyčioje negali būti kelių vienodai svarbių altorių. Svarbiausias – vienintelis, centrinis altorius, ant kurio aukojama šv. Mišių auka.
Altorius yra pats pagrindinis bažnyčios simbolis, vaizduojantis Jėzų Kristų. Bažnyčios turėtų būti projektuojamos pagal altorių, o ne atvirkščiai.
Įėjusio į bažnyčią žmogaus žvilgsnis turėtų koncentruotis į altorių. Todėl jis visada yra pats puošniausias.
Lietuvoje įprasta, kad virš pagrindinio paveikslo yra dar vienas, bet Krekenavos bažnyčia šiuo atžvilgiu išimtis.
Ant šoninių bažnyčios sienų išdėstytos gipsinės stotys, vaizduojančios Kristaus Kryžiaus kelią.
Langus iš vienos ir kitos pagrindinio altoriaus pusės puošia žinomo vitražisto Stasio Ušinskio vitražai, sukurti Berčiūnų bažnyčiai. Pokario metais kūrėjas juos slėpė giliai po žeme, kol septintojo dešimtmečio pradžioje jie buvo įstatyti Krekenavos bažnyčioje.
Bažnyčioje įmontuotas ir diplominis S.Ušinskio darbas, sukurtas studijų Paryžiuje metu ir pelnęs jam aukščiausius įvertinimus.
Kun. G.Jankūnas atkreipė dėmesį į ąžuolo lapų ornamentais dekoruotas bažnyčios kolonas. Pasak jo, reta, kai dekorui naudojamas ne lauro lapas. Jam labai patinka Krekenavos bažnyčią puošusių meistrų sprendimas pasirinkti lietuvišką medį ąžuolą.
Žmonės vėl liudija stebuklus
Tačiau pats svarbiausias ir neabejotinai pats brangiausias kūrinys visiems tikintiesiems šioje bažnyčioje yra Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Šventoji Mergelė ir Kūdikėlis Jėzus jame vilki spindinčiais sidabro drabužiais, nukaldintais Lietuvos auksakalių iš žmonių suneštų votų.
Daugybė stebuklus liudijančių votų: medalionų, karolių, grandinėlių, žiedų, brangaus metalo ženklų su jose išgraviruotomis kūno dalimis sukabinta ant sienų iš vienos ir kitos paveikslo pusės.
Ženkluose pavaizduoti rankos, akys, kojos, plaučiai ir kiti organai reiškia, kad jų savininkai, pasimeldę Krekenavos Švč. Mergelei Marijai, išgijo. Kai kurie votai yra dar iš XVI–XVII a.
Bažnyčioje iškabinti ne visi žmonių materialūs liudijimai apie stebuklą. Dalis tebesaugoma saugyklose.
Kun. G.Jankūnas sakė, kas pastaruoju metu žmonės vėl neša į bažnyčią votus. Klebonas prašo jų užrašyti savo liudijimą, tai anksčiau nebuvo daroma.
Nors votų labai daug, liudijimų popieriuje nėra išlikę, jie liko tik žmonių prisiminimuose.
Pasakojama, kad Krekenavos parapijos gyventojas Vojcechovičius būdamas 18 metų susirgo akių liga ir pradėjo akti. Karštai pasimeldęs Švč. Mergelei Marijai jis netrukus pasveiko.
1903 metais Dominiko Butkevičiaus 4 mėnesių sūnus susirgo difteritu. Kai vaikas ėmė merdėti, tėvas puolė ant kelių prieš Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslą ir meldė jos išgydyti sūnų.
Kalbama, kad berniukas dar tą pačią dieną pasijuto geriau, o paskui visiškai pasveiko.
1960 metais paveikslas buvo restauruotas. Restauratorė pasakiusi, kad jai pavyko nuimti 4 amžių sluoksnius, bet koks buvo originalas – neaišku.
Ieško pažįstamų
Švč. Mergelės Marijos paveikslas kartais, tiesa, labai retai, uždengiamas R.Švoinickio maždaug 1912–1914 metais tapytu paveikslu „Jėzus tarp krekenaviečių“, dar žinomu kaip „Jėzus moko Krekenavos vaikus“.
Tapytojui pozavo vietiniai gyventojai. Todėl bažnyčioje, centriniame altoriuje, pamatę šį paveikslą tikintieji jame pradeda ieškoti savo pažįstamų, svarstyti, kaip susiklostė jų likimai. Beje, kalbama, kad kai kurie paveiksle pavaizduoti vaikai užaugę tarybiniais laikais nežiūrėjo bažnyčios pusėn. Dabar jau nė vieno iš dailininkui pozavusių krekenaviečių nebėra tarp gyvųjų.
Paveiksle nutapyta maža mergaitė iš Krekenavos, kurią motina laiko ant rankų, mirė maždaug prieš 12 metų, sulaukusi garbaus amžiaus.
Pasak kun. G.Jankūno, šis R.Švoinickio paveikslas yra vienas iš nedaugelio lietuviškos sakralinės tapybos originalų. Paprastai bažnyčiose kabo italų meistrų kopijos ar užsieniečių dailininkų tapyti paveikslai.
Kleboną maloniai nustebino bažnyčioje rastos XVII amžių menančios metrikų knygos. Dauguma įrašų jose yra lotynų ir lenkų, rusų kalba.
Kun. G.Jankūnui maga pasigilinti į šį lobyną, jis tikisi rasti čia 1853–1855 m. vikaru dirbusio kunigo Antano Mackevičiaus, 1863 metų sukilimo vado, ranka darytų įrašų.
Krekenavos bažnyčia, nesvarbu kada ji stovėjo, visais amžiais buvo kultūros, šviesos židinys.
Nori pasipuošti regalijomis
Krekenavos bažnyčia visada žmonėms buvo šventovė. Gavusi bazilikos titulą bažnyčia tapo viso pasaulio tikinčiųjų šventove.
Bazilika turi specialius simbolius: dviejų spalvų – raudonos ir geltonos skėtį (umbrella) bei varpelį, vadinamąjį tintinabuliu.
Šie bazilikos simboliai procesijoje nešami šalia kryžiaus. Tai yra ir popiežiaus ženklai. Pasak kun. G.Jankūno, jeigu į Krekenavą atvyktų popiežius, apie jo vizitą žmonėms būtų pranešama varpeliu, o skėčiu Šventasis Tėvas būtų pridengiamas nuo saulės ar lietaus.
Klebonas labai džiaugiasi, kad bazilika jau turi herbo eskizą, kurį sukūrė Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos dailės mokytojas menininkas Henrikas Mazuras.
Inga SMALSKIENĖ, Sekunde.lt
Rubriką remia spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
