Kino centre „Garsas“ ekrane žvaigždžių – apstu, bet ir pačioje įstaigoje gyvena garsenybė, gebanti pavergti širdis be jokio scenarijaus. Katinas Garis tapęs tikru šios įstaigos talismanu. Artėjant „Garso“ kraustynėms į senąją vietą, „Stasys Museum“ patalpas, kyla klausimas – kur įsikurs garsiausias Panevėžio murklys?
Išskirtinę darbuotoją turėjo ir nuo šių mokslo metų nebeveikianti Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokykla. Jos administratore vadinama katytė Pilkė kol kas tebegyvena rūsyje, tačiau greitai kraustysis į buvusios direktorės Danutės Krščiūnienės namus.
Visų numylėtinis
Kino centre „Garsas“ jau ketverius metus gyvena tikras lankytojų numylėtinis – katinas Garis.
Baltas su rudomis dėmelėmis murklys per šį laiką tapo ne tik įstaigos simboliu, bet ir savotiška įžymybe – į „Garsą“ žmonės užsuka ir pažiūrėti filmo, ir susipažinti su Gariu.
Tačiau dabar, kai Savivaldybė planuoja kino centrą perkelti į senąją vietą – „Stasys Museum“ patalpas, kyla klausimas, kur bus Gario namai.
Laikinai „Garso“ kino centrui vadovaujanti Laura Skaburskė svarsto, kad dėl muziejuje eksponuojamiems meno kūriniams taikomų aplinkos reikalavimų katinas, ko gero, negalės ten įsikurti. Tačiau gražuolis keturkojis nebus paliktas likimo valiai.
„Šis gyvūnas yra mūsų kolektyvo dalis, tad tikrai pasirūpinsime, kad jam būtų rasti geri namai“, – tvirtina kino centro atstovė.
Pasak jos, greičiausiai Garis apsigyvens kurio nors darbuotojo namuose.
Katinas kino centre įsikūrė 2021 metais, kai „Garsas“ persikėlė į dabartines patalpas miesto pakraštyje, Klaipėdos gatvėje.
Tuomet Panevėžio gyvūnų globos draugijos paprašyta keturkojo, kuris taptų savotišku šios įstaigos simboliu.
Gario gyvenimo sąlygos čia idealios – lankytojai mielai su juo bendrauja, netgi palepina skanėstais.
„Jis visiems kelia šypseną. Daugeliui smalsu pamatyti, kaip Garis čia gyvena“, – sako L. Skaburskė.
Turi savo kambarį
Prieš atsikraustant į kino centrą gyvenimas Gario nelepino – buvo benamis.
Į Gyvūnų globos draugijos savanorių rankas pateko visa jo šeimyna – ne tik ligoti ir išsekę, bet ir sužaloti katinukai. Tad nenuostabu, kad kino centre įsikūręs Garis iš pradžių drąsiai nesijautė.
„Labai bijodavo vaikų. Būdavo, pamato vaikus ir bėga prie kasos slėptis. Gal praeity buvo skriaudžiamas, nežinia, kokių išgyvenimų turėjęs“, – pasakoja L. Skaburskė.
Dabar Gario elgesys labai pasikeitęs – kino centre vaikšto, kur nori, žmonių nesišalina ir visus džiugina.
Nors leidžiasi glostomas, tačiau per daug glamonių ne itin mėgsta.
L. Skaburskės teigimu, kiek pats nori, tiek ir leidžiasi glostomas. Nors į salę, kur rodomi filmai, Gario stengiamasi neleisti, kartais pats įsmunka ar net dalyvauja renginiuose.
Būna ir taip, kad pasirinkęs žiūrovą, įsitaiso jam ant kelių.
Niekas nežino, kiek Gariui metų. Kai jis apsigyveno „Garse“, manyta, kad galėjo būti maždaug ketverių. Tad dabar skaičiuoja 7–8 metus.
„Garsas“ Gariui – ne tik darbovietė, bet ir namai. Naktis katinas leidžia specialiai jam skirtame kambarėlyje.
Pasak L. Skaburskės, murklys labai išmintingas, tad eibių neprikrečia.
Į kiemą jo stengiamasi neišleisti, mat kartą buvo pasprukęs.
Laukia žuvies
Kino centro darbuotojai Garį maitina sausu pašaru ir konservuotu ėdalu.
Tačiau jam didžiausias skanėstas – šviežia žuvis.
Vienas darbuotojas yra užkietėjęs žvejys, tad murkiantį kolegą palepina žuvimi.
„Garis labai jo laukia. Tupi ant palangės, kai pamato ateinantį mūsų žveją, iš karto reaguoja“, – juokiasi L. Skaburskė.
Anot jos, rytais Garis pasitinka visus į darbą susirenkančius kolegas, tačiau turi ir numylėtinių.
Būna, kad katinas nepageidauja žmonių draugijos ir jo nematyti ištisą dieną.
Mokyklos administratorė
Šį rugsėjį baigusi gyvuoti Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinė mokykla taip pat turėjo augintinę – katytę Pilkę.
Jos pamaitinti buvusi mokyklos direktorė Danutė Kriščiūnienė atvažiuoja dukart per dieną. Katytė į švietimo įstaigą užklydo prieš šešerius metus.
Iš pradžių buvo tarsi laukinė, bijojo žmonių, tačiau alkis nugalėjo baimę. Mokyklos bendruomenės maitinama Pilkė galiausiai tiek įsidrąsino, jog leidosi paglostoma.
Paaiškėjo, kad katė sterilizuota.
D. Kriščiūnienė neabejoja, kad nors Pilkė panaši į grynaveislę, tačiau buvo išmesta.
Mokykloje likusi katė gavo ir pareigas – tapo įstaigos administratore.
„Atvyko komisija tikrinti pastatų. Eina aštuoni vyrai ir Pilkė priekyje veda komisiją“, – juokiasi buvusi vadovė.
Renginių dalyvė
Pilkei guolis įrengtas mokyklos rūsyje, kur ji tebegyvena. Tačiau, pasak D. Kriščiūnienės, murklė bus pratinama prie naujų namų.
Pedagogė pasakoja kartą jau bandžiusi ją parsivežti į namus, tačiau iš dėžės Pilkė paspruko, tad tokiai kelionei teks skolintis gyvūnams gabenti skirtą narvelį.
„Priglausiu. Tikrai jos nepaliksiu. Noriu, kad nebūtų nuskriausta ir nešaltų“, – sako D. Kriščiūnienė.
Anot jos, Pilkė labai draugiška, komunikabili, mėgstanti draugiją. Jai patikdavo kieme žaisti su vaikais, leisdavosi imama ant rankų, glostoma. Dalyvaudavo mokyklos renginiuose.
„Sodinome obelėlių alėją, tulpes – Pilkė nuolat būdavo kartu“, – pamena buvusi direktorė.
O kol vykdavo pamokos, pogulio įsitaisydavo ant D. Kriščiūnienės automobilio.
