Prieš kone keturis dešimtmečius tautai bundant iš sovietinio sąstingio, drąsiausiųjų žingsnius lėmė ne politika, o vertybės – tiesa, orumas ir tikėjimas nepriklausoma valstybe. Tarp tokių buvo ir pedagogas, buvęs Panevėžio rajono meras Marijonas Kazimieras Jočys su šeima.
Jie ne tik stebėjo istoriją – patys ją ir kūrė. Sąjūdžio mitinguose, rizikuodami karjera ir net savo vaikų saugumu, stovėjo greta tūkstančių kitų, kurie be ginklų, bet su nepalaužiamu ryžtu iškovojo teisę būti laisvi. Šiandien Jočių šeimos prisiminimai – tai ne tik gyvas liudijimas, bet ir pamoka apie drąsą, vienybę bei atsakomybę, kuri užgimsta namuose ir auga drauge su tauta.
Praleido tik vieną
Pedagogas, buvęs Panevėžio rajono meras Marijonas Kazimieras Jočys kartu su šeima Nepriklausomybės priešaušriu dalyvavo turbūt visuose Panevėžyje ir sostinėje vykusiuose mitinguose – abu su žmona buvo vieni aktyviausių Sąjūdžio narių.
„Sąjūdis kūrėsi nuo šeimos, nuo namų“, – dabar, nuo tų istorinių įvykių praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams, svarsto M. K. Jočys.
Jų šeima nedalyvavo tik pirmajame Lietuvos laisvės lygos organizuotame protesto mitinge prie A. Mickevičiaus paminklo 1987-aisiais.
Pašnekovas juokauja, jog iki šiol stebisi, kodėl taip nutiko.
„Tais laikais, kai kūrėsi Sąjūdis, važinėjome į visus mitingus, nė vieno nepraleisdavome. Nesvarbu, koks oras, sėsdavome į „Žigulius“ ir važiuodavome. Net buvome pakliuvę į „bananų balių“ prie Vilniaus arkikatedros“, – pasakoja Panevėžio rajono gyventojas.
„Bananų balius“ tautos neišgąsdino
Tas mitingas, organizuotas Lietuvos laisvės lygos, įvyko 1988 metų rugsėjo 28-ąją.
Būtent šią dieną 1939-aisiais Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija pasirašė vadinamąją „Sienų ir draugystės sutartį“, prie kurios buvo pridėtas slaptas protokolas. Pagal jį Vokietija mainais už dalį Lenkijos teritorijos Sovietų Sąjungai perleido Lietuvą.
Po šio susitarimo nepraėjus nė metams, prasidėjo Lietuvos okupacija.
Lietuvos okupacijos faktui pažymėti skirtam mitingui Nepriklausomybės priešaušryje, 1988-aisiais sovietų ideologiją bandžiusi išlaikyti valdžia leidimo nedavė.
Bet tauta kilo. Skirtingais duomenimis, į valdžios draustą mitingą galėjo susirinkti nuo 5 iki 20 tūkst. žmonių, o tuometėje Gedimino, dabar Katedros, aikštėje buvo sutelktos gausios milicijos pareigūnų ir Sovietų Sąjungos vidaus kariuomenės dalinių pajėgos, vėliau guminėmis lazdomis, vadinamaisiais bananais, talžiusios taikius protestuotojus.
Tądien nukentėjo ne tik buvusieji aikštėje, bet ir atsitiktinai ėjusieji pro šalį.
Skydais bei šalmais prisidengę pareigūnai taikius žmones spardė, daužė kumščiais ir guminėmis lazdomis – „bananais“. „Bananų baliumi“ ironiškai pavadintas susidorojimas su mitinguotojais truko apie tris valandas.
„Svarbiausia, kad tuo metu visi buvo drauge, vienas kitą laikėme už rankos, viena kryptimi žiūrėjome. Jei kažkas į šoną žiūrėjo, patys pasitraukė. Specialiai niekas jų nestūmė.“
M. K. Jočys
Vaikas milicininkų rankose
Šiame mitinge Jočiai su giminaičiais stovėjo vienoje pusėje užtvarų, kitoje – milicininkai. Matydami, kad kareivių ir milicininkų grandinė stipri, visi šalmuoti, pamena M. K. Jočys, stengėsi jų neprovokuoti, nesistumdyti.
Nijolė Jočienė pasakoja, kad mitinge dukterėčios maždaug trejų metų mažylis pralindo pro užtvarą ten, kur stovėjo milicininkai.
„Noriu lįsti pro užtvarą jo paimti, o milicininkai manęs neleidžia“, – tų įtampos pilnų akimirkų nepamiršusi N. Jočienė.
Moteris rusiškai puolė maldauti įleisti, kol galiausiai suminkštino milicininkų širdį ir susigrąžino mažąjį bėglį.
„Bet jokio kinkadrebio ten nebuvo. Buvo tik velniškai stiprus tikėjimas laisva Lietuva“, – pasakoja M. K. Jočys.
Plojo ir juokėsi
1988 metų birželio 3-iąją Lietuvos mokslų akademijos salėje sudarius iniciatyvinę Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio grupę, netrukus kituose miestuose pradėjo kurtis Sąjūdžio rėmimo grupės. Panevėžio Sąjūdžio rėmimo grupė įsteigta 1988 metų liepos 28-ąją.
Jos steigiamasis susirinkimas vyko Beržų gatvėje, kur tuo metu veikė Panevėžio rajono Kultūros skyrius ir rajono Kultūros namai.
Į grupę susibūrė aktyviausi Panevėžio miesto ir rajono žmonės. Su visa Lietuva jie stojo į kovą už laisvę. Žinodami, kad sovietų saugumiečių yra sekami, kad raudonasis teroras laisvės siekiančiai tautai gali smogti visa jėga, vis tiek ėjo pirmyn, tiesiog į veidą juokdamiesi kylančiai grėsmei.
M. K. Jočiui ir šiandien neišdilęs įspūdis iš, ko gero, masiškiausio ir didžiausio mitingo šalies istorijoje 1988 metų rugpjūčio 23-iąją. Į jį suvažiavo nesuskaičiuojamos minios žmonių iš visos Lietuvos.
Sąjūdžio surengtame mitinge daugiau nei 200 tūkst. žmonių viešai pasmerkė Molotovo–Ribentropo paktą – tarptautinio banditizmo dokumentą.
„Virš žmonių jūros skraidė sraigtasparniai ir mėtė atsišaukimus. Žmonės plojo ir juokėsi. Tai buvo kelio į laisvę pati pradžia, bet jokios baimės nei aš, nei mano šeima nejautė. Juk privalėjo ateiti teisingumas“, – teigia pašnekovas.
Sąjūdžio gimimą primena užrašai
M. K. Jočys pirmininkavo rajono Sąjūdžio steigiamajame susirinkime, taip pat ir susirinkime renkant delegatus į Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą.
Dalyvauti šiame suvažiavime, vykusiame 1988 metų spalį, visoje šalyje išrinkta daugiau nei 1000 atstovų.
Iš Panevėžio miesto ir rajono iniciatyvinių grupių pasiūlyti 79, tačiau išrinkta – tik 40. Iš jų penki atstovavo Panevėžio rajonui.
„Man kliuvo garbė dalyvauti Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime“, – didžiuojasi M. K. Jočys.
Jo dalyviai suvažiavimo dienomis Vilniuje, ant Tauro kalno, sodino ąžuoliukus.
Pašnekovas prisipažįsta lankydamasis sostinėje visada stengdavęsis pravažiuoti pro šalį ir bent akimis paglostyti Panevėžio rajono delegatų sodintą ąžuoliuką.
M. K. Jočio teigimu, iš to istorinio renginio liko patys geriausi prisiminimai.
Jis išsaugojo ir savo užrašus iš suvažiavimo.
Dabar įdomu pavartyti, ką tomis dienomis pasižymėjo, kas ką kalbėjo.
„Ištisai griaudėjo plojimai: atsistoji, vėl atsisėdi, vėl stoji, vėl sėdi. Paskui juokiausi, kad net pakinkliai skaudėjo“, – prisimena M. K. Jočys.
Suvažiavime kalbą sakė ir Panevėžio rajono atstovas, dabar jau išėjęs amžinybėn, Virmantas Velikonis.
Šiame įspūdingame renginyje paskelbta, kad Vilniaus arkikatedra vėl bus atvira tikintiesiems.
Jau kitą rytą Lietuvos vyskupai ir kardinolas Vincentas Sladkevičius aukojo šv. Mišias prie grąžintos Katedros durų. Tada prasidėjo restauravimo darbai, atstatytas altorius, sakykla, vyskupo sostas.
Kol galop, praėjus keliems mėnesiams, jau kitų metų vasario 5-ąją arkikatedra iš Paveikslų galerijos atvirto į bažnyčią: sovietų valdžios 1949 metais uždaryta šventovė sugrąžinta tikintiesiems.
Istorijos pamokos – šeimoje
„Svarbiausia, kad tuo metu visi buvo drauge, vienas kitą laikėme už rankos, viena kryptimi žiūrėjome. Jei kažkas į šoną žiūrėjo, patys pasitraukė. Specialiai niekas jų nestūmė“, – apie Sąjūdžio gyvavimo tarpsnį svarsto M. K. Jočys, tuo metu ėjęs gana aukštas pareigas – vadovavęs Panevėžio melioracijos mokymo punktui ir Mokymo kombinatui.
Jų šeimoje visą tą laiką buvo tvirtas nusistatymas dalyvauti Sąjūdyje, dėti visas savo pastangas tautai siekiant nepriklausomybės.
Anot pašnekovo, tam skatino ir šeimos istorija.
Jo paties senelius – mamos tėvus – sovietai buvo numatę ištremti. Šiems pavyko pasprukti, tačiau mamos brolius, einančius į Vilnių, kažkas įskundė. Tad jie visgi neišvengė sovietų numatyto likimo – Irkutsko srityje teko lenkti nugarą aukso kasyklose.
M. K. Jočys neslepia: giliu sovietmečiu laisvės troškimas buvo prigesęs.
„Aš, kaip ir dauguma, tais laikais gi buvau Sovietų Sąjungos komunistų partijos narys“, – prisipažįsta pašnekovas.
Padvelkus laisvės vėjui, jis vienas pirmųjų Panevėžio rajone palikęs partijos gretas įsijungė į Sąjūdžio veiklą.
Galiausiai savo partinį ir karinį aviacijos karininko bilietą pakabino sostinėje prie Seimo barikadų 1991 metų kruvinąjį sausį.
Tą sausį Panevėžio rajono sąjūdininkai sostinėje budėjo naktį iš 11-osios į 12-ąją.
O lemtingomis dienomis saugojo telefono-telegrafo stotį Panevėžyje, Respublikos gatvėje.
M. K. Jočio svainis tomis dienomis saugojo Spaudos rūmus. Greta jo stovėjusiam gynėjui sužvėrėję sovietų kariai peršovė veidą.
Jautėsi užgrūdintas
Prisimindamas kelio į laisvę įvykius, M. K. Jočys prasitaria netikėjęs, kad prieš taikius žmones sovietai išdrįs naudoti brutalų smurtą ir netgi nukreips ginklus.
Tačiau net tada, kai paaiškėjo, kad okupantai neturi skrupulų traiškyti beginklius, anot pašnekovo, turbūt nė vienam to meto įvykių liudininkui, laisvės gynėjui, nekilo minčių bėgti ir bijoti.
„Tarnaudamas sovietų armijoje buvau jūrų aviacijos karininkas, skraidžiau Tolimuosiuose Rytuose. Kariuomenę pažinojau ir jos pačios buvau užgrūdintas“, – sako M. K. Jočys.
Baimės, tvirtina Panevėžio rajono sąjūdininkas, nejuto ir neretai kartu į įvairius mitingus su juo važiuodavę vaikai.
Tiesa, pripažįsta Jočiai, nejaukių akimirkų, kai jautė grėsmę ne tik sau, bet ir vaikams, irgi būta.
Kartą jau naktį iš kažkokio mitingo grįžtant į namus Dembavoje pasijuto sekami – nuo sostinės iki pat Ukmergės iš paskos važiavo neaiškus automobilis.
„Vaikams liepėme sėdėti nulenkus galvas, kad tik jų nesimatytų“, – nepamiršo N. Jočienė.
