Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūnoje – Panevėžio „Minties“ gimnazijos talentai.
Gabrielė Augaitė (9 kl.)
Mokytoja Eglė Noreikienė: „Pirmieji žingsniai labai nedrąsūs. Jaunas žmogus kelia klausimus ir ieško atsakymų. Tuo džiaugiuosi…“
Ar verta gyventi?
Šio klausimo manęs visai neseniai paklausė moteris, baigusi psichologijos studijas. Aš jai atsakiau: ,,Dėl ko ir ar verta gyventi, yra labai plati tema, apie kurią kalbant galima pasiklysti, tačiau apgalvoti tai būtina.“ Tą dieną pati to nesuprasdama tik apie tai ir galvojau. Todėl dabar ir noriu apie tai pasikalbėti.
Gyvenimas – tai yra galimybė, kurią kiekvienas žmogus pasirenka pats. Vieni džiaugiasi kiekviena diena, o kiti nebemato prasmės. Nė vienas žmogus savo likimo nepasirenka, todėl kiekvienas turime žengti žingsnį atsakingai. Siekiant tikslų, reikia dirbti. Negavusios palaikymo mūsų svajonės išblėsta. Bet niekada negali pasiduoti. Visada į visas situacijas reikia žiūrėti pozityviai. Ir ieškoti atsakymo į klausimą – dėl ko verta gyventi?
Gyvename, kad gyventume. Jausmai – jie mus džiugina. Meilė, draugystė, atlaidumas… Juk, tarkim, per šv. Kalėdas, kai artimam žmogui dovanojate dovaną, džiaugiasi ne tik jis, bet ir jūs. Jūs suteikėte tam žmogui šypseną. Bendravimas – tai viena iš svarbiausių gyvenimo vertybių. Tikrai sutiksite, jog gyvename, kad pajaustume gyvenimo skonį. Taip pat prisimenu žodžius, kuriuos man paliko moteris: ,,Gyvenimas yra lyg nesustabdomas žaidimas, kurio įsupti mes kaskart klausiame savęs kodėl, ieškome atsakymų, vardan ko mes gyvenam, dėl ko stengiamės. Žmonės nori palikti po savęs kažką, tik tada jie jaučiasi svarbūs.“
Visada gyvenime reikia išlipti iš to besikartojančio ritmo ir pasidžiaugti. Juk mes ne robotai, turime jausmus, galime verkti, juoktis, svajoti. Iš gyvenimo gali pasiimti viską, ką jis duoda. Tik turi pats to norėti. Savo nuomonę jums pasakiau.
Jausmai – būtent dėl jų verta gyventi.
Kamilė Barakauskytė (10 kl.)
„Kamilė noriai dalyvauja kūrybiniuose projektuose, o tai labai džiugina. Jaunoji kūrėja stebina netikėtais perėjimais nuo vienos minties prie kitos. Tikiuosi, kad Kamilė ir toliau rašys ir ieškos savitos raiškos“, – mokytoja Danguolė Smalinskienė.
Vėlus vakaras
Vasaros naktimis pasaulis
juda, klausos per atstumą.
Tarpvalstybiniame kelyje su savo mašina šnypščiu
ir burzgiu, retkarčiais pasigirsta sirena,
kad net mus apima šaltkrėtis.
Kartais giedromis, ramiomis naktimis
balsai sklando mūsų miegamajame,
mėnulis ir suskaidytas,
tarsi dangus būtų jį paleidęs
gerokai prieš mūsų gimimą.
Žiemą uždarome langus
ir skaitome Čechovą…
Kažkas verkia savo pasaulio.
Kokia prabanga būti tokiai laimingai,
kad galime liūdėti
per įsivaizduojamus gyvenimus.
Mane nulipdė iš molio
Tai buvo XVIII amžiaus pradžia. Prisimenu, buvau jauna ir gražiausia tų laikų dama. Aš užaugau Paryžiaus miestelyje, bent jau taip sakė mano tėvai. Tuo metu aš dar nesupratau, kas per žmonės jie buvo. Kai augau pas tėvus, aš buvau visų gerbiama dėl mano tėvų. Bene jie buvo viso Paryžiaus skulptoriai.
Namuose nuolat matydavau molio skulptūras, vazas ar puodelius. Tėvai man sakydavo, kad mes visi esame kaip tas molinis angeliukas, kuris kabo prie įėjimo. Žinoma, aš niekados nesuprasdavau, kuo mes, žmonės, tokie jau panašūs, juk tai tik molio gabalas.
Bėgant metams tėvai neleisdavo man prie angeliuko net prisiliesti. Aišku, kad ir kokia jauna ir kvaila mergiotė bebūčiau, man teko nepaklusti tėvams vienaip ar kitaip. Gaila, kad laiko atsukti negalime.
Deja, molis, prie kurio prisiliečiau, tapo gyvas, jis pradėjo judėti, su juo mano ranka tapo moliu ir aš įgavau molio formą.
Tėvai mane pagamino, tai jie mane sukūrė. Aš buvau tas kabantis angeliukas. Jie mane sukūrė, aš buvau tas molio gabalas, kurį mano tėvai besąlygiškai mylėjo. Dabar suprantu, kad tai ne vien tik molio gabalas, tai yra gyvybė, kuri mus supa, gal kam tai tik molio skulptūrėlė, bet kažkada ji turėjo jausmus. Ji keitėsi ir galų gale ji grįžo atgal, iš kur ir atėjo.
Domantė Teresevičiūtė (12 kl.)
„Domantė dažniausiai rašo angliškai. Pati pasirinktą žanrą vadina dialogų istorija. Dalį istorijos išvertė į lietuvių kalbą. Įkvėpimo šaltinis – filmai ir rastos ar išgirstos sparnuotos frazės“, – taip jaunąją kūrėją apibūdina mokytoja Eglė Noreikienė.
I DALIS
Tikrai meilei niekada nėra nei laiko, nei vietos.
Tai atsitinka netyčia, širdies plakimo metu,
per vieną mirksinčią ir tvinkčiojančią akimirką…
Štai aš stoviu ir laukiu… Jo… bet jis niekada nepasirodo… O gal grįžta, kai aš miegu?.. Bet kas ten žino… Esu priversta pasilikti… būti ištekėjusi… mylėti… Pamažu įsimylėjau jį… velnią… demonų karalių… Jis mane pasiėmė.. privertė įsimylėti… Bet jis mažai ką žino … tarp mūsų nėra meilės… Jis niekada nemylėjo manęs taip, kaip aš jį mylėjau… Mano meilė jam yra kaip truputis pasakų dulkių, kurios nublanko… Bet kas gi nemylėtų karšto gražaus… blogiuko. Kuris įsiviliotų į savo spąstus ir paliktų… Pamirštu viską apie praeitį ir tapatybę… Atimta siela… sveikas protas… Viskas. Bet aš viską vis dar saugau… Viską prisimenu… Kaip jis iš pykčio pasakė ,,tu kitokia“. Ir išėjo. Ir daugiau jo nemačiau.
Sargybinis: „Jūsų Didenybe, turėtumėte įeiti į savo kambarį, kol demonai neišėjo.“
Pažvelgiau į sargybinį, šyptelėjau ir linktelėjau. Demonai… jis grįžta namo naktį jų suvaldyti… Gal jis bando mane apsaugoti?… O gal ne… jis tik dirba savo darbą.
Euna: „Kada karalius grįš?“
Paklausiau švelniu, tyliu balsu… Mano gerklė vėl išdžiuvo…
Sargybinis: „Jis man nepranešė, kada grįš namo. Bet nesijaudinkite, Jūsų Didenybe, jūsų vyras greitai grįš.“
Jis man nusišypsojo, jo šypsena buvo netikra, kaip mano meilė Karaliui. Čia viskas netikra… net žmonės. Jie demonai. Kurie neišeina dieną. Dvaras per didelis dviem žmonėms. Turiu viską, ko noriu. Bet… aplink netikri jausmai… Viskas niūru… tamsu…
Euna: ,,Ačiū…“
Jis nusilenkė ir aš nuėjau link savo miegamojo…
Tuščia širdimi sustojau prie lango, kuris buvo prie mano kambario… Lietaus lašai slinko per stiklą. Atrodė ramu ir gražu… Kasdien tas pats… niekas nepasikeitė. Šiai vietai trūksta harmonijos.
Euna: „Aš pasiilgau saulės… pasiilgau savo senojo gyvenimo… man reikia jį susigrąžinti.. bet jam reikia manęs… jam reikia savo karalienės.“
Pridėjo pirštus ant lango, slinkdama juos lietaus lašais. Gal vieną dieną gausiu savo meilę – prizą už tai, kad susigrioviau gyvenimą… Bet kartais pagalvoju, kad čia yra viskas, išskyrus meilę. Gal turėčiau jam atsiduoti? Gal turėčiau atiduoti jam savo sielą, sveiką protą, praeitį?… Bet ką aš galvoju… ne tai turėčiau galvoti… turiu palikti šią vietą… bet negaliu … Sunkiai atsidususi nuėjau į savo miegamąjį.
Štai aš vėl vaikštau po dvarą, nieko neveikiu… Čia nėra ką veikti… Išėjimas į lauką nepadės panaikinti nuobodulio… Pajutusi tamsią aurą už nugaros, sustojau vaikščioti ir įkvėpiau prieš apsisukdama, ir radau juodą dūmų kamuolį. Štai jis… vėl… po mėnesio nusprendė pasirodyti.. Nusilenkiau jam taip, lyg jis būtų mano Karalius…
Euna: „Sveiki sugrįžę, mano karaliau…“
Pažvelgiau į jį, kai jis stovėjo susikišęs rankas į kišenes. Jis gražus… jis privertė mano širdį plakti greitai… bet dabar jis man nekelia jokių jausmų…
(…)
