Sėkmingai prasidėjusi filmo „Lošėjas“ kelionė po užsienio festivalius Ievą Rekštytę paskatino pakviesti režisierių Igną Jonyną pokalbio apie debiuto didžiajame kine emocijas, moralinius klausimus ir darbą „be saugiklių“.
– „Lošėjas“ pasakoja apie prasilošusį greitosios pagalbos gydytoją Vincentą, kuriam gimsta idėja sukurti su darbu susijusį nelegalų žaidimą. Filmo scenarijų rašėte sykiu su filosofu Kristupu Saboliumi, kaip vyko jūsų bendradarbiavimas?
– Sukūręs du trumpo metro filmus ir jų scenarijus supratau, jog būtina turėti partnerį, kad galėtum maksimaliai siekti rezultato: sukurti ką nors įdomaus platesnei auditorijai, o ne patenkinti savo ego. Svarbu turėti atsaką, veidrodį savo mintims ir pačiam juo būti, kai sulauki siūlymų. Jeigu scenarijų būčiau rašęs vienas, rezultatas būtų buvęs visiškai kitoks. Kristupas turi didelį erudicijos bagažą, filosofijos patirties, o aš atėjau iš praktinės pusės, tad manau, kad vienas kitą gerai papildėme.
Darbą pradėjome labai keistai: iš pradžių net nesusitikdami, vienas kitam rašydami ir nusiųsdami po sceną. Vienas parašo – kitas atsako. Tačiau atėjo laikas, kai supratome, kad daugelio dalykų neišspręsime nesusėdę prie vieno stalo. Ieškojome tiesos, ginčijomės, bet tai buvo labai turiningas ir abipusiškai paveikus darbas. Tam tikru atžvilgiu – studijos. Mums labai padėjo puikus scenarijaus konsultantas, Europos kino pasaulyje gerai pažįstamas Franzas Rodenkirchenas. Mes su Kristupu, kaip ilgametražio filmo rašytojai, esame debiutantai, tad Franzas buvo kelrodis, padėdavęs sunkiais momentais.
Norėjome kurti tokį filmą, kuris būtų aktualus ir atraktyvus. Skyrėme sau nelengvą uždavinį: sudėtingą moralinį klausimą turime iškelti taip, kad stebėti būtų įdomu ne tik siaurai auditorijai. Turbūt todėl turėjome nueiti ilgą kelią, kad atrastume tinkamiausią formą, siužetą, jo išdėstymą. Ketverius metus rašėme scenarijų, o beveik dvejus užtrukome ruošdamiesi filmuoti ir filmuodami.
Prieš pradėdami rašyti scenarijų ir vėliau vaikščiojome po įvairias ligonines, kalbėjomės su medikais, kurie dirbo ar tebedirba greitojoje pagalboje, reanimacijos skyriuje. Jau baigę scenarijų nutarėme pasitikrinti, kiek ta istorija atrodo reali. Viena gydytoja prasitarė, jog baisu, kad tai neatsitiktų realybėje. Esame keli milimetrai iki tiesos. Tad pretekstų atsirasti „Lošėjo“ siužetui yra ir realiame gyvenime.
– Kaip manote, ar tokia istorija galėtų nutikti tik Lietuvoje, galbūt kitoje posovietinėje valstybėje, ar ji būtų įmanoma bet kurioje šalyje?
– Prieš premjerą baiminausi, kad filmo kontekstas labai lokalus, kai kurie dalykai gali būti suprantami tik vietos realijas išmanantiems žmonėms. Tačiau, kai filmą parodėme užsieniečiams, supratau, kad juos ši tema lygiai taip pat jaudina. Matyt, filme užkoduota šis tas universalaus.
– Sakėte, kad šia juosta jums labiau rūpi kelti klausimus, o ne ieškoti atsakymų. Ar „Lošėjas“ palieka daug klaustukų?
– Nemėgstu filmų su neaiškia pabaiga, tad ši citata turi dvejopą prasmę. Kai sakoma, kad uždavėme klausimą, bet neieškome atsakymo, tai dažniausiai būna koketavimas arba gudravimas. Šiuo atveju mes su Kristupu ieškojome atsakymo ir jį suradome. Mums buvo labai svarbu, kad esminiai dalykai būtų išspręsti. Atsakymas yra, tik kiekvienas jį savaip traktuoja. Kai reikėjo spręsti dėl mūsų herojų poelgių, kurie labai svarbūs filmo pabaigoje, labai daug kartų tikrinome save, ar būtent apie tai norime šnekėti, ar būtent taip ši istorija turi baigtis. Visuomet yra temos ir moralės klausimas, kurį scenaristui ir režisieriui reikia išspręsti.
Filmas klausia, kaip kiekvienas iš mūsų pasielgtų konkrečiu atveju. Kaip tu, įsivaizduodamas esantis labai tvirtų moralinių įsitikinimų ir žinodamas savo vertybines pozicijas, elgtumeisi patekęs į kritinę situaciją? Ar išliktum tos pačios moralės šalininkas? Man labai įdomu, kokias reakcijas galiu savo filmu sukelti.
– „Lošėjas“ buvo pirmasis Baltijos šalių filmas, patekęs į prestižinį San Sebastiano kino festivalį Ispanijoje. Jūsų filmas ten sutiktas labai palankiai. Ką jums tai reiškia? Ką patyrėte San Sebastiane?
– San Sebastiano kino festivalis man buvo didžiausias emocinis įspūdis per visą mano kūrybinę karjerą. Tiek dirbant teatre, tiek kine ar reklamoje.
Buvo daug jaudulio, neslėpsiu. „Lošėjas“ – tai šešerių metų darbas. Kadangi tai pirmasis mano ilgametražis filmas, į darbą nėriau besąlygiškai, be jokių saugiklių. Nesakau, kad tai kankinanti kaina, priešingai – ji labai maloni. Kai pamačiau, kaip žiūrovai reaguoja, juokiasi, o kai kuriose filmo vietose salėje stoja rimtis, supratau, kad viskas kvėpuoja vienu ritmu. Tai nepakartojamas jausmas, didžiulė dovana režisieriui. Kai filmo pabaigoje sprogo plojimai, supratau, kad dialogas su publika įvyko – mes pasišnekėjom.
Gavome daug kvietimų į kitus festivalius, tad bus labai įdomu viską palyginti, susidėti į savo emocinę taupyklę ir suprasti, kaip vis dėlto šis filmas veikia.
– Kada „Lošėjas“ bus parodytas Lietuvoje?
– Lietuva smarkiai stiprėja kino srityje ir dabar čia labai sunku įsiterpti tarp premjerų. „Lošėjas“ metus pakeliaus užsienyje tam, kad paskui grįžtų į pirminę vietą ir kitų metų rudenį būtų parodytas Lietuvoje. Nesu fatalistas, bet kažkodėl viskas su šiuo filmu vyksta taip, kaip galiausiai ir turi būti.
– Žurnalo „Cahiers du Cinéma“ kritikas Arielis Schweitzeris IQ pasakojo, kad šiuo metu įdomiausi kino rezultatai gimsta ne stambiose kino kūrėjose JAV, Prancūzijoje, Italijoje ar pan., o periferinėse valstybėse. Ar faktas, kad „Lošėjas“ yra iš Lietuvos, šiam filmui pridėjo papildomo susidomėjimo?
– Taip, susidomėjimas, kad esame iš Lietuvos, buvo labai didelis. Nors turime puikių dokumentalistų, kurie žinomi Europoje ir laimėję prestižinių prizų, vaidybinio kino srityje esame mažiau pažįstami. Lietuvos vardas gana naujas tame kontekste ir tai padidino susidomėjimą. Džiaugiuosi, kad „Lošėjas“ yra pirma rimta Latvijos ir Lietuvos koprodukcija, pasirodėme kaip tikri Baltijos šalių broliai.
– Kaip jūsų kūrybiniame kelyje išsidėstė interesai kinui ir teatrui? Kurių menininkų kūryba jus formavo kaip režisierių?
– Teatru susidomėjau gana vėlai. Lankiau vieną iš dviejų žymiausių teatro būrelių Vilniuje – Živilės Bandorienės 23-iojoje vidurinėje mokykloje. Mano sąlytis su teatru buvo toks: buvau matęs kelis spektaklius, tačiau ypatingo įspūdžio jie man nepaliko. Daugiau teatru pradėjau domėtis studijuodamas režisūrą. O mano trauka kinui buvo daug intensyvesnė ir didesnė. Dėl jo bėgdavau iš pamokų, kartais net skelbdavome rekordus, kiek daugiausia filmų per dieną galima peržiūrėti.
Mano meninių įtakų sąrašas labai eklektiškas – nuo komercinių iki labai subjektyvių, specifinių kūrinių. Kai kurie net Kristupui nepatinka. Belgų režisierius Koenas Mortier ir jo filmas „Ex drummer“ vargiai galėtų patikti didelei auditorijai, kaip ir man vienas įdomiausių kinematografinių pavyzdžių – amerikiečių kino kūrėjo Harmony Korine’o „Gummo“. Taip pat didelį įspūdį paliko meksikiečio Carloso Reygadaso filmai ir kino klasikai Martinas Scorsese, Milošas Formanas, Federico Fellini, Michelangelo Antonioni. Su nostalgija žiūriu į aštuntojo dešimtmečio kiną, kai jis buvo labai stiprus ir žmonės eidavo pamatyti ne vien lėkštų siužetų.
Teatre žavėjo ankstyvieji Eimunto Nekrošiaus spektakliai Jaunimo teatre: „Dėdė Vania“, „Kvadratas“, „Pirosmani, Pirosmani“… Didelį, mane stipriai paveikusį teatrinį įspūdį paliko Alaino Platelio šokio spektaklis, parodytas festivalyje LIFE, – „Bonjour Madame“. Paskui ėmiau domėtis ir Pina Bausch, dabar labai įdomus Romeo Castellucci. Su šiais vardais ir einu per savo kūrybą.
– Kokie jums pasirodė esminiai teatro ir kino pasaulių skirtumai?
– Profesiškai tai, aišku, labai skirtingi pasauliai. Pavyzdžiui, šioje juostoje filmavosi labai daug neprofesionalų. Juos perkėlęs į teatrą vargu ar gaučiau tokį puikų rezultatą, tačiau filme kai kurie sužibėjo stulbinančiai, manau, jog ir žiūrovams bus atradimų. Toks ir buvo tikslas. Ieškojau mažiau žinomų aktorių ir neprofesionalų, kad visas filmas būtų užpildytas nematytais veidais. Kadangi pati istorija balansuoja ties realybės riba, norėjosi, kad ir aktoriai būtų tokie, paskui kuriuos nesivilktų laidų, kitų vaidmenų šleifas.
Dėl publikos – turėjau nuostatą, kad filmai ją ne taip stipriai veikia: spektaklis vis dėlto daug gyvesnis kontaktas su žiūrovais. Tačiau po premjeros San Sebastiane supratau, kad yra visiškai ne taip. Chemija kino salėje įvyksta lygiai taip pat. Man tai buvo labai malonus ir jaudinantis atradimas. Įsitikinau, kad filmas vis dėlto nepradeda gyventi tol, kol nesusirenka salė. Žiūrėdamas su publika pradedi net kitaip vertinti kai kurias scenas.
– Ar planuojate sugrįžti į teatrą?
– Minčių yra, bet visko neaprėpsi, aš teatre jau gana daug išbandžiau. Kinas dabar mane užgriuvo labai stipriai. Su Kristupu jau rašome naują scenarijų, dar vienas laukia. Idėjų kol kas daugiau nei galimybių jas įgyvendinti. Nesakau teatrui „ne“: jis man yra labai svarbi, intymi ir unikali erdvė, bet šiandien visos mano mintys sukasi apie kiną.
– Atskleiskite, kokią temą nagrinėja naujausias jųdviejų scenarijus?
– Nesinorėtų garsiai kalbėti apie nepabaigtus darbus. Prieš pradėdami rašyti scenarijų, su Kristupu galvojame visų pirma apie tai, kas svarbu ir aktualu mums patiems. Ne tik mums, bet ir aplinkiniams žmonėms, mūsų valstybei, visuomenei. Man svarbu kalbėti šios šalies atskaitos taške. Būti ne moralistu, o reflektuojančiu žmogumi, kuris suintriguotų ir kitus galvoti apie tą patį.
