Kėdainiai – vienas iš kelių Lietuvos miestų, išsaugojęs unikalų senamiestį. Apsilankiusieji Kėdainiuose pasijunta tarsi senoviniame Vakarų Europos mieste. Ir tai ne iliuzija. Kėdainių senamiestį statė ir kūrė įvairių tautų atstovai.
Paminklas Radviloms prie Kėdainių rotušės – duoklė aristokratų giminei, nuo XV amžiaus auginusiai, plėtusiai, garsinusiai miestą.
Miesto puošmena – senamiestis
Tiems, kurie niekada nebuvo Kėdainiuose, šis miestas asocijuojasi su agurkais ir skandalingojo Viktoro Uspaskicho vardu. Iš tiesų pastarasis čia turi nemažai valdų, o vienoje iš senamiestyje įsikūrusių kavinių galima paragauti patiekalų, pavadintų pagal šio ir kitų Lietuvoje žinomų politikų kuriozinius pasisakymus, frazes ar poelgius. Tiesa, kad Kėdainiai tituluojami agurkų sostine, ne V. Uspaskicho nuopelnas. Agurkus čia pirmieji pradėjo auginti žydai.
Tačiau ne dėl agurkų verta aplankyti Kėdainius. Miestas turi unikalų, istorinį 87 hektarų plotą užimantį senamiestį, valstybės, savivaldybės ir gyventojų pastangomis prikeltą naujam gyvenimui. Anot istorikų, Kėdainių senamiestis yra vienas iš nedaugelio mūrinio senamiesčio pavyzdžių Lietuvoje, iš kitų išsiskiriantis savo santūria protestantiška kultūra.
Išmoningai papuoštas Štiglio namas pralinksmina turistus.
Po viešnagės Kėdainiuose daugelis stebisi pasijutę tarsi ne Lietuvoje, o užsienyje: senoviniai pastatai, išlikę įspūdingi įvairių tautų maldos namai, akmenimis, kuriuos prieš kelis šimtus metus miestui kaip įleidimo į jį mokestį suveždavo atvykėliai, grįstos gatvės, pati gražiausia Lietuvoje mokykla – Kėdainių šviesioji gimnazija. Mieste vyksta daug kultūrinių renginių, sutraukiančių menų mylėtojus iš visos Lietuvos. Kėdainių apylinkėse galima rasti senų dvarų, bažnyčių, gražių parkų.
„Kėdainiai yra labai geras miestas gyventi“, – patikino „Sekundę“ po senamiestį lydėjusi Kėdainių krašto muziejaus gidė Jūratė Nekrašienė.
Nors Kėdainiuose teko lankytis ne kartą, įsitikinome, kad miesto istorijos žinojimas atveria nematomus miesto slėpinius.
Tad ketinantiesiems aplankyti šį nuostabų miestą nuoširdžiai patariame susipažinti su jo praeitimi.
Išaugo iš žvejų ir žemdirbių gyvenvietės
Kėdainių miesto istorija prasideda XIV amžiuje. Šio miesto vardas „Livonijos kronikoje“ pirmą kartą paminėtas 1372 metais.
Kaip pasakojo J. Nekrašienė, miestas pavadintas pagal turtingo iš Latvijos atvykusio pirklio Keidangeno vardą. Jis įkūrė nedidelį žvejų kaimelį, kuriame kūrėsi ir žemdirbiai. Archeologai nustatė, kad gyvenvietė buvo įsikūrusi dešiniajame Nevėžio upės krante, toje vietoje, kur dabar yra Didžiosios rinkos aikštė.
Burmistro Jurgio Anderseno namas – škotams būdingas gyvenamasis-prekybinis namas.
Kėdainiai sparčiai augti pradėjo nuo XV amžiaus vidurio, kai atiteko garsios Lietuvos didikų Radvilų giminės atstovui Radvilai Astikaičiui. Katalikybę išpažinęs didikas pastatė dvarą ir iki mūsų dienų išlikusią gotikinę Šv. Jurgio bažnyčią. Kėdainiuose atsirado pirmoji turgaus aikštė, Senoji rinka.
XVI amžiuje valdant kunigaikščiui Jonui Radvilai Kėdainiai dar sparčiau augo. Istorikai pasakoja, kad mieste buvo 145 gyvenamieji namai, 1160 gyventojų, vyko teismai, turgūs ir mugės.
Po jo mirties 1542 metais Kėdainiai atiteko jo dukrai Onai Radvilaitei, kuri ištekėjo už Vitebsko vaivados Stanislovo Kiškos. Tad Kėdainiai atiteko Kiškų giminei.
1590 metais Kėdainiams buvo suteiktos Magdeburgo teisės, kitaip sakant, miestas įgijo savivaldos teisę, buvo patvirtintas pirmasis Kėdainių herbas su Kiškų giminės simbolika.
Į miestą plūdo užsieniečiai
Nuo XVII amžiaus pradžios Kėdainiai vėl atiteko kunigaikščiams Radviloms. Pastarieji buvo reformatai. Valdant Kristupui Radvilai ir jo sūnui Jonušui, mieste vyko intensyvus kultūrinis gyvenimas, jis suklestėjo ir ekonomiškai.
1602 metais per Nevėžį buvo pastatytas pirmasis medinis tiltas, sujungęs abi miesto puses. Iki tol žmonės per upę keldavosi valtelėmis.
Kėdainių krašto muziejaus gidė Jūratė Nekrašienė tikina, kad Kėdainiai – puikus miestas gyventi.
1627 metais užsieniečiams buvo suteikta teisė laisvai atvykti ir išvykti iš miesto. Ko gero, mūsų laikų politikai galėtų pasimokyti iš Radvilų, kaip pritraukti į miestą investicijų. K. Radvila rūpinosi svetimtaučiais, jiems suteikė daug lengvatų: 10 metų atleido nuo mokesčių, leido statyti skirtingų religijų maldos namus. Jeigu nepatiks, užsieniečiai galėjo netrukdomi išvykti iš miesto.
Tokia K. Radvilos politika į Kėdainius pritraukė lenkų, rusų, vokiečių, škotų, žydų. Šių tautų atstovai telkėsi tam tikrose miesto vietose.
Pavyzdžiui, vakarinėje Kėdainių dalyje apsigyveno vokiečiai evangelikai liuteronai, Kėdainių Senosios rinkos prieigose įsikūrė žydai. Jų religinė bendruomenė, vadinama kahalu, bėgant metams tapo didžiausia Žemaitijoje.
Rusų stačiatikiai apsigyveno prie Knypavos turgavietės. Centrinėje miesto dalyje, prie pagrindinės Didžiosios pilies gatvės ir Didžiosios rinkos turgavietės, gyveno škotai. Jie buvo evangelikai reformatai ir į Kėdainius atvyko bėgdami nuo religinių persekiojimų.
Katalikai nuo seno gyveno kairiojoje miesto pusėje, aplink Šv. Jurgio bažnyčią. Mieste gyveno ir iš LDK bei Lenkijos išvaryta arijonų bendruomenė.
XVII amžiaus viduryje Kėdainiai buvo įvairių tautybių ir religinių konfesijų miestas. Jį valdė miestiečių renkamas Magistratas, kurio nariais galėjo būti visų tautybių ir visų tikėjimų atstovai.
Skirtingų religinių konfesijų gyventojams teisę išpažinti savo tikėjimą, saugiai gyventi ir dirbti Kėdainiuose garantavo 1627 metais pasirašyta taikaus sambūvio sutartis.
Štai kodėl Kėdainiuose apima jausmas, kad esi ne Lietuvoje. Čia gyvenusių svetimtaučių palikimas suformavo savitą miesto architektūrą ir dvasią.
Didžiosios rinkos aikštėje išlikusi 1653 metais statyta rotušė.
Tiesa, nors visi turėjo būti lygūs, vis dėlto, anot istorikų, evangelikai reformatai užėmė dominuojančią padėtį. Radvilos pasirūpino, kad šios religijos atstovams būtų pastatyta bažnyčių, mokslo, kultūros įstaigų.
Vėliau Kėdainiams teko išgyventi ir nemažai blogų laikų: miestą niokojo gaisrai ir karai. Daug žalos miestui padarė ir vokiečių bei sovietinė okupacijos, daug gyventojų buvo ištremta į Sibirą, sunaikinta žydų bendruomenė.
Tarybiniais metais, šeštame ir septintame dešimtmečiais, Kėdainiuose buvo pastatyta daug fabrikų, gamyklų, senamiestyje atsirado tipinių daugiabučių, bažnyčios paverstos sandėliais ir sporto salėmis, smarkiai nuniokoti Kėdainių apylinkių dvarai.
Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, miestą palikus karines bazes čia turėjusiems sovietų kariams, Kėdainiai po truputį pradėjo atgauti turėtą grožį ir didybę.
Įdomiausi Senamiesčio pastatai
Norint nuodugniai apžiūrėti visą Kėdainių senamiestį, mieste reikėtų paviešėti ilgesnį laiką. O ką pirmiausia verta pamatyti suplanavusiesiems savaitgalio ar vienos dienos išvyką? Mes pasirinkome įdomiausius pastatus, taip pat apžiūrėjome maldos namus. Tačiau apie juos ir juose besimeldusias religines konfesijas plačiau papasakosime kitame straipsnyje.
Pradėkime kelionę nuo vienos seniausių ir ilgiausių Didžiosios gatvės. Anksčiau ji buvo vadinama Pilies gatve. XVII amžiuje, kai miestas klestėjo, Magistratas siekė, kad būtų statomi mūriniai namai, nes medinius iki pamatų sunaikindavo gaisras.
Gražiai sutvarkytu Kėdainių mūriniu senamiesčiu grožisi ir daug po pasaulį keliavę žmonės.
J. Nekrašienė pasakojo, kad anuomet miesto valdžia buvo labai išradinga grįsdama gatves. Kiekvienas į Kėdainius atvažiuojantys žmogus privalėjo atvežti ir miestui atiduoti po akmenį. Jais ir buvo grindžiamos gatvės.
Didžiosios rinkos aikštės vakarinio pakraščio ir Didžiosios Pilies gatvės kampe turistų dėmesį patraukia škotų pirklio Štiglio namas. Pasižiūrėję į šį namą nusišypso net didžiausi paniurėliai, bet ne todėl, kad jis gražus.
Privatizuotas pastatas daug metų stovi nerenovuotas. Kėdainiečiai, kad jis negadintų senamiesčio vaizdo, sumanė ji žaismingai papuošti.
Čia buvo prikabinėta stilizuotų lentelių, kuriose sužymėti atstumai nuo Europos sostinių iki Kėdainių, originaliai eksponuojamos vietos literatų eilės apie Kėdainius, prigalvota kitų įdomių akcijų. Pasak gidės, tokios puošybos paskirtis – su humoru perteikti svarbius Kėdainių istorijos faktus.
Didžiojoje gatvėje įdomu kištelėti nosį į čia stovinčiuose senuose namuose įsikūrusius viešbučius ir kavines. Kai kuriose galima nusileisti į išlikusius XVII amžiaus rūsius.
Įdomu pasivaikščioti Senąja gatve. Tai vienintelė gatvė dešinėje pusėje, išlaikiusi senovinę vingiuotą liniją. XVII amžiuje ši gatvė buvo tankiausiai apgyvendinta.
Mokykla – tarsi senas universitetas
Didžiojoje gatvėje stovi ir Kėdainių pasididžiavimas – Šviesioji gimnazija. Jos pradžia laikomi 1625 metai, kai miesto valdytojas reformatas K. Radvila įsteigė mokyklą. 1640 metais uždarius Vilniaus reformatų gimnaziją, Kėdainių mokykla tapo svarbiausia protestantiška mokykla Lietuvoje. Išaugus moksleivių skaičiui, K. Radvila į nupirktą mūrinį namą Didžiosios Pilies gatvėje 1647 metais įkėlė mokyklą. Jos rūmai vadinosi Gymnasium Illustre – Šviesioji gimnazija.
Kėdainių Šviesiojoje gimnazijoje mokosi geriausi miesto vyresniųjų klasių moksleiviai.
Gimnaziją puošia vidinis kiemelis po stikliniu kupolu, apsuptas arkų, primenančių Vilniaus, Krokuvos universitetus.
J. Nekrašienė pasakojo, kad mokykloje mokėsi įvairių tautybių vaikai, dėstė žinomi Europoje mokslininkai.
XVII amžiuje gimnazijos rūsyje veikė Joachimo Jurgio Rheto spaustuvė. Skliautuoti rūsiai puikiai išsilaikė iki šiol. Dabar rūsiuose esančiose patalpose mokiniai ir pedagogai organizuoja susitikimus, diskusijas. Po II pasaulinio karo Kėdainių gimnazijos pastate įsikūrė sovietų armijos kariai,. Jie čia buvo iki pat 1991 metų.
Pastatas buvo restauruotas tik praėjus 10 metų. Gimnazijos puošmena – vidinis kiemelis po stikliniu kupolu, apsuptas primenančių Vilniaus, Krokuvos universitetus arkų. Išlikę ir autentiški skliautuoti XVII amžiaus rūsiai.
Kėdainiai skolindavo budelį
Didžiosios rinkos aikštėje ir šalia jos stovi dauguma XVI–XVII amžiaus pastatų: buvę stiklių namai, pirklio Šaflerio namas, burmistro Jurgio Anderseno namas, rotušė.
J. Anderseno namas Radvilų gatvėje – tipiškas škotams būdingas gyvenamasis namas, kuriame vyko ir prekyba. Jo savininkas buvo turtingas ir įtakingas žmogus.
Kėdainių gatvės grįstos akmenimis, kuriuos kaip duoklę miestui sunešdavo svečiai.
Kėdainiečiai didžiuojasi savo XVIII amžiuje statyta renesanso stiliaus rotuše. Anksčiau jos rūsiuose buvo kalėjimas ir archyvai, pirmajame aukšte veikė parduotuvės, antrajame – Magistrato darbo patalpos ir teismo salė.
J. Nekrašienė pasakojo, kad Kėdainiai anuomet turėjo visoje šalyje garsų budelį, kurį skolindavo kitiems miestas. Šis, skirtingai nei jo kolegos, be skrupulų galabydavo ir gražias moteris.
Dabar rotušėje rengiamos parodos, vyksta koncertai, įvairūs renginiai.
Didžiosios rinkos aikštėje pastatytas įspūdingas paminklas Radviloms. Paminklas sukurtas iš bronzos ir granito: masyvi LDK iždą simbolizuojanti skrynia, virš jos iškilęs LDK didžiojo etmono Jonušo Radvilos biustas, iškalti Kristupo Radvilos Perkūno ir Kristupo Radvilos II bareljefai.
Išliko keturios turgaus aikštės
Kėdainiuose gyvenę skirtingas religijas išpažįstantys žmonės turėjo 6 prekybines aikštes, kitaip sakant, kiekviena bendruomenė turėjo po savo turgų. Keturios turgavietės išlikusios iki šiol. Tai – Senoji rinka, Didžioji rinka, Knypavos rinka ir Janušavos aikštė. Pavyzdžiui, pastarojoje anuomet buvo pardavinėjami arkliai, dažniausiai žemaitukai, Knypavos rinkoje veikė ožkų turgus.
Senojoje rinkoje prekiavo žydai, jos teritorijoje jie ir gyveno. Todėl ši rinka buvo dar vadinama Žydų rinka.
Senjorų Arnetų namas išlaikė autentišką vidaus patalpų planą ir interjero detales.
Janušavos rinkos teritorijoje daugiausia kūrėsi vokiečiai. Jaunojo kunigaikščio Jonušo Radvilos garbei ši gyvenvietė buvo pavadinta Jonušava, turėjo savo burmistrą, herbą, antspaudą. Čia ėjęs Raseinių vieškelis lėmė turgavietės atsiradimą, į šią turgavietę iš Knypavos rinkos persikėlė gyvulių turgūs. Iš pradžių ši gyvenvietė buvo atskiras urbanistinis vienetas, kuris, Kėdainiams augant, susiliejo su senąja miesto dalimi ir neteko administracinio savarankiškumo. Iki mūsų dienų išliko mikrorajono vardas ir turgavietė.
Netoliese, Radvilų gatvėje, stovi senjorų Arnetų namas. Jis XVII–XVIII amžiuje priklausė škotų bendruomenei. Jo išorės ir vidaus planas išliko autentiškas.
Po namu sumūrytas įspūdingo dydžio skliautuotas rūsys, o antrame namo aukšte prie kupolo formos kamino įrengta skliautuota patalpa tualetui. Pasak J. Nekrašienės, tai vienintelė tokios paskirties patalpa, išlikusi miestiečių gyventame name Lietuvoje.
Manoma, kad šio namo pirmajame aukšte buvo parduotuvės, antrajame – gyvenamieji kambariai, o rūsiai buvo paversti sandėliais.
Inga SMALSKIENĖ
