Vaizdingoje vietoje įkurtas Kavarskas garsėja ir darbščiais, gabiais, įdomiais žmonėmis. Daug jų, jau išėjusių, sutikti, deja, nebeįmanoma – apie juos byloja tik nuveikti darbai.
A. Simaška, daugiau kaip prieš aštuonerius metus pradėjęs kolekcionuoti lempinius radijo imtuvus, taip įsitraukė į užsiėmimą, kad šis tapo bene svarbiausiu jo gyvenimo varikliu. U. Mikaliūno nuotr.
Krašto geradarys
Besidomint Kavarsko istorija, daug kur užtinkama verslininko, vaistininko, mecenato Pranciškaus Kalibato pavardė. Šis žmogus į krašto gerovę ir plėtrą įnešė didžiulį indėlį.
Seniausias kolekcijos eksponatas pagamintas 1934 metais.
Nors P. Kalibatas gyveno toli nuo gimtinės – Amerikoje, sunku būtų išvardyti visus šio garbaus žmogaus padarytus gerus darbus savo kraštui.
Geradario biografijoje rašoma, kad šiame krašte gimęs 1885 metais, dar paauglys būdamas emigravo į JAV ir ten liko.
Iš pradžių valė langus, paskui gavo darbo privačioje vaistinėje, kur pasižymėjo kaip sąžiningas, stropus darbuotojas. Vaistinės savininkų, bevaikės amerikiečių šeimos, remiamas, P. Kalibatas po darbo mokėsi, tapo vaistininku ir paveldėjo globėjų vaistinę.
Ėmęsis vaistų verslo praturtėjo, buvo laikomas milijonieriumi.
Kavarskui daug gero padariusio Pranciškaus Kalibato nuotrauka yra ir Švento Jono Krikštytojo bažnyčioje.
Kas trejus metus P. Kalibatas grįždavo į Lietuvą ir dosniai aukodavo gimtojo krašto plėtrai. Jis iki šiol garsėja kaip svariausią paramą Kavarsko ir jo apylinkių bendruomenei suteikęs mecenatas.
Šis žmogus padėjo suremontuoti Kavarsko bažnyčią, pastatyti šoninius altorius, kleboniją, įrengti klausyklas ir sakyklas, už 45 tūkstančius litų nupirko vargonus.
Remiant P. Kalibatui, Kavarske buvo pastatyti parapijos namai, mokykla.
Geradarys Kavarsko ugniagesiams nupirko motorinį siurblį, dovanojo parapijai instrumentus dūdų orkestrui kurti ir kt. P. Kalibatas finansavo ir aukščiausio Lietuvoje gelžbetoninio kryžiaus statybą.
O gimtuosiuose Žvirblėnuose P. Kalibatas buvo įrengęs apie kilometrą grįstų šaligatvių – anuomet kaime neregėtą naujovę.
Paskutinį kartą gimtinėje jis viešėjo 1936 metais, paskui atvykti į Lietuvą nebeturėjo galimybių. Mirė geradarys Jungtinėse Amerikos Valstijose 1963-iaisiais.
Daug garbingų žmonių
Dvylika metų Kavarsko seniūnu dirbantis Algirdas Gansiniauskas pasakoja, kad su miesto ar jo apylinkių vardu siejama ir daugiau garsių pavardžių. Kavarske arba jo apylinkėse gimusių ir augusių žmonių yra tarp žinomų mokslininkų, gydytojų, pedagogų ir kitų profesijų atstovų.
Kavarske gimė ir žinomas neurochirurgas, Šiaulių miesto garbės pilietis Albertas Griganavičius. Jis savo vaikystės prisiminimų knygą „Kū ašen da atamenu“ parašė gimtąja tarme.
Tarp žymių krašto žmonių minimas chemijos mokslų daktaras Vytautas Kaikaris, garsus farmacininkas Petras Raudonikis ir kiti.
Apžiūrėti Algimanto Simaškos radijo imtuvų kolekcijos atėjo Kavarsko seniūnas Algirdas Gansiniauskas.
„Kavarskas turi kuo didžiuotis“, – sako seniūnas. Jis tvirtina, kad nebūtina minėti tik garsenybes, ieškoti daug pasiekusių žmonių.
Svarbūs ir kasdienius darbus dirbantys, ramiai, gražiai, tvarkingai gyvenantys kavarskiečiai. Daugelio jų kasdienybė nuspalvinta įdomiais užsiėmimais, prasmingais pomėgiais – žmonės neužsidaro tik savo buityje.
Vieni aktyviai dalyvauja saviveikloje, groja, šoka, dainuoja, kiti garsėja tautodailės darbais, drožiniais, mezginiais, treti – aktyvūs bibliotekos skaitytojai, renginių dalyviai, kolekcininkai.
„Žmonės suranda labai įdomių užsiėmimų ir sugeba savo gyvenimui suteikti naujų, šviesių spalvų“, – tvirtina seniūnas.
Jis pakvietė susipažinti su keletu Kavarsko ir jo apylinkių gyventojų – įdomių, gyvenimo prasmę suradusių žmonių.
Vienas iš jų – 66-erių kavarskietis Algimantas Simaška. Visą laiką, išskyrus keletą metų, kai dirbo tuometėje Panevėžio „Ekrano“ gamykloje, vyras gyvena savo gimtajame mieste ir čia jam nėra nuobodu.
Pomėgis įtraukė
Seniūnas A. Simašką pristato kaip vieną įdomiausių Kavarsko kolekcininkų. Daugiau kaip prieš aštuonerius metus pradėjęs kolekcionuoti lempinius radijo imtuvus, taip įsitraukė į užsiėmimą, kad šis tapo bene svarbiausiu jo gyvenimo varikliu.
Šiuos vargonus bažnyčiai nupirko mecenatas iš Amerikos.
Savo namo kieme esančiame ūkiniame pastate šeimininkas įrengė savotišką muziejų, net tris kambarius per du aukštus užimančiose patalpose išrikiuota daugiau kaip trys šimtai kolekcijos eksponatų – įvairiais metais įvairiose šalyse pagamintų radijo imtuvų.
„Kai įsigijau pirmuosius imtuvus, sustoti nebegalėjau, radijo aparatai vienas po kito keliavo į kolekciją. Dabar kiek gailiuosi – gal per greitai kolekciją sukaupiau. Reikėjo tą atradimų ir gavimų džiaugsmą po kruopelytę semti“, – svarsto A. Simaška.
Jo kolekciją ne kartą apžiūrėjo pažįstami, kaimynai, draugai, čia buvo užsukęs seniūnas. Visiems labai įdomu pasižvalgyti po radijo pasaulį – vyresniems žmonėms jis primena vaikystės, jaunystės metų muzikos garsus, sklidusius iš šių imtuvų, jauniems – proga susipažinti su niekada nematytais, keistais, net juokingais aparatais – patefonais, magnetofonais, didžiuliais drobe aptrauktais imtuvais.
Net A. Simaškos anūkai kartais paklausia: „Seneli, o kam tau reikia tiek daug radijų?“
Malonios valandėlės
„Man patinka tarp radijo imtuvų būti – ateinu, pasėdžiu, atsipalaiduoju, mąstau“, – prisipažįsta daug kalbėti nemėgstantis vyras. Jis tarp savo kolekcijos eksponatų praleidžia nemažai malonių akimirkų.
Anksčiau niekada nieko nekolekcionavęs, net pašto ženkliukų, atvirukų ar degtukų dėžučių etikečių, kaip daugelis vaikystėje, nerinkęs kavarskietis itin pamėgo radijo aparatus.
Tarp Algimanto Simaškos surinktų eksponatų – įvairiais metais įvairiose šalyse pagaminti radijo imtuvai.
Tiesa, jaunystėje A. Simaška sako domėjęsis radijo aparatais, tačiau tik tiek.
Dabar kelis šimtus imtuvų surinkęs vyras apie juos žino labai daug – kada, kur, kokie buvo gaminami, kuo ypatingi.
Labai geidžiamam eksponatui įsigyti negailėjo ir kelių šimtų litų, tik dabar, kai jau pensininkas ir niekur nebedirba, nelabai galėtų sau to leisti.
Vienas pirmųjų kolekcijos eksponatų – 1959 metų radijo imtuvas „Belarus“.
Pats seniausias turimas – 1934 metais pagamintas „Philips“ radijo imtuvas. Tokių eksponatų parduotuvėje ar turguje nenusipirksi – kai kurių teko gana intensyviai ieškoti, bendrauti su kitais kolekcininkais, bendraminčiais.
„Philips“ kolekcininkui pasiūlė kaimynas, išsaugojęs iki šių laikų savo tėvo pirktą radiją.
Į Latvijos turgų
Kai kuriuos eksponatus kolekcininkas įsigijo Latvijos Ikškilės miestelyje veikiančiame sendaikčių turguje. Tiesa, tie garsūs turgūs ten reti – rengiami tik pirmą vasaros ir pirmą rudens sekmadienį, užtat ten nuvykęs tuščiomis negrįžta, įsigijo ne vieną ilgai ieškotą, išsvajotą eksponatą. Iš Latvijos parsivežė ir 1938 metais pagamintą radijo aparatą „Dzintars“.
Šis galingas radijo imtuvas buvo gaminamas specialiai Stalino kabinetui.
Apie savo kolekcijoje turimus eksponatus kavarskietis žino viską – daug informacijos susirenka interneto platybėse, kolekcininkų puslapyje, žurnaluose, bendraudamas su kitais radijo kolekcininkais.
Prie kiekvieno eksponato pritvirtinta kortelė, joje nurodyta pagaminimo data, o apie kiekvieną imtuvą kolekcininkas gali daug papasakoti.
Štai ilgai ieškotas ir taip pat iš Latvijos parsivežtas 1953 metų rusiškas „Mir 154“. Sakoma, kad jis, modernus ir galingas, buvo gaminamas specialiai Stalino kabinetui, bet po vado mirties ten nebepateko, modeliai buvo pradėti gaminti ir jais imta prekiauti.
Radijas netyli
Kolekcionuoti pradėjęs vyras iš pradžių dėdavo skelbimus į laikraščius, pranešdavo, kad ieško senų radijo imtuvų. Atsišaukė ne vienas žmogus, o ypač daug iš Aukštaitijos, tokius imtuvus dar išsaugojęs.
Vėliau kavarskietis susipažino su kitais kolekcininkais, per juos taip pat neblogai papildė kolekciją.
Algimanto Simaškos kolekcijoje esantis gramofonas puikiai veikia, tad galima klausytis senų plokštelių.
Tarp jo sukauptų eksponatų dviejų vienodų nėra: tie, kurie tokie pat, saugomi garaže – bus galima iškeisti.
Kai kurie A. Simaškos surinkti prietaisai puikiai veikia, juos įjungus galima klausytis laidų, naudotis patefonu ar magnetofonu.
Norint galima pasiklausyti ir unikalaus egzemplioriaus – 1957 metų radijo aparato, valdomo pultu. Ne bet kas galėjo tokį aparatą įsigyti, jis buvo brangus ir deficitinis. Pultas – didžiulė dėžė su klavišais – prie radijo prijungtas ilgu laidu. Klausytojui nereikėjo prie radijo prieiti, sėdėdamas fotelyje ar ant sofos jis galėjo reguliuoti imtuvą, perjungti stotis.
Kolekcijoje ne tik Rusijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje pagaminti, bet ir vokiški, norvegiški, daniški radijo aparatai. Juos po Nepriklausomybės atkūrimo į šalį atvežė kolekcininkai. Tuo metu, kai prietaisai buvo populiarūs, vargu kas galėjo tikėtis užsienyje pagamintą radiją turėti namuose.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
