U. Mikaliūno nuotr.
Jau kuris laikas seku žodžių karą, vykstantį tarp Panevėžio miesto valdžios ir šiaurinės miesto dalies gyventojų. Aistros verda dėl naujosios magistralinės B1 kategorijos miesto gatvės šiaurinėje Panevėžio miesto dalyje planavimo darbų. Tiesa, kiek matyti iš diskusijos eigos aprašymo spaudoje („Sekundė“, liepos 1 d.), nesiimčiau tai vadinti diskusija. Bet, pasirodo, ši diskusija bus „užskaityta“ kaip viešas šio plano svarstymas.
Kadangi tuo metu buvau ne Lietuvoje, tiesiogiai Panevėžio savivaldybėje vykusioje diskusijoje dalyvauti negalėjau. Dabar norėčiau pasidalyti kai kuriomis mintimis pamatęs šį planą.
Reikia tiesiai pasakyti, kad dabartinis naujosios magistralinės gatvės variantas yra net blogesnis nei pradinis „Darbo žmonių deputatų vykdomojo komiteto“ sprendimas. Anų laikų variante buvo siūloma magistralinę gatvę atskirti nuo gyvenamojo kvartalo želdinių juostomis. Tą planą aš tebeturiu išsaugojęs. Šiandien apie želdinių juostas nebekalbama. Tai ir suprantama, nes paliktas koridorius yra per siauras.
Toliau dar gražiau. Dabartiniame plane plotis tarp naujosios gatvės raudonųjų linijų paliekamas tik 40 metrų, kai pramoniniame rajone tokios pačios B1 kategorijos (naujoji Savitiškio g., Pramonės g.) šis plotis yra 70 metrų. Tai reiškia, kad apsauginės zonos tankiai gyvenamame rajone yra beveik dvigubai mažesnės nei pramoniniame. Kur čia sveikas protas?
Ir tai dar ne viskas. Naujoji gatvė artėdama prie Smėlynės g. tiesiog užlipa ant dabartinės Jurginų gatvės. Matyt, kad apeitų ten esančią degalinę. Gyventojai dar nežino visų šių detalių. Arba mano, kad tai ir liks tik popieriuje.
Apsidairykime čia atidžiau: gatvės dabar yra be jokių, bent siauriausių šaligatvių, paviršinio vandens sitema – atviri grioviai. Net ir Rožių bei Aguonų gatvėse, kur vyksta visuomeninio transporto eismas, šaligatvių tik fragmentai. Pvz., žmogui su dviračiu ar jaunai mamai su vežimėliu nėra kur saugiai išvažiuoti. Kitose Panevėžio m. dalyse dviračių takų tinklas dar šioks toks yra, o kur prasideda Rožynas – viskas pasibaigia. Kaip iš šio rajono dviračiu nuvykti, tarkim, iki dviračių tako Berčiūnų link?
Rožyne visai nėra palikta visuomeninių erdvių, išskyrus miškelį prie Aguonų gatvės, o ir tas be jokios infrastruktūros. Priemiestinis miškas tarp gyvenamojo mikrorajono ir sodų bendrijų privatizuotas. Miško dalis prie Rėklių g. ir sodų pernai iškirstas. Kaip jaunimas gali džiaugtis savo gimtuoju mikrorajonu, kuriame jų interesams neskiriama jokio dėmesio? Vienintelis sporto aikštynas yra prie pagrindinės mokyklos, o toliau nuo šios vietos net paprastos aikštelės pažaisti futbolą ar krepšinį nėra.
Dėl tarnybos pobūdžio jau beveik 10 metų tenka dirbti įvairiose šalyse, vis kituose miestuose. Ir dar niekur nemačiau, kad mikrorajone per kelias gatves nebūtų visuomeninių gėlynų, suoliukų kaimynams, gyventojams susėsti, bendrų vaikų žaidimų aikštelių. Prisipažįstu: nemačiau ir tokios situacijos, kad nedidelės parduotuvėlės, gal ir kavinės būtų daugiausia įrengtos pusrūsiuose, garažuose ir kitose panašiose vietose, kaip yra Rožyne.
Šiaurinė Panevėžio dalis nuo kitų miesto dalių atskirta geležinkeliu. Vaizdžiai kalbant, geležinkelis yra kaip upė, kuri atskiria šią miesto dalį. Deja, per šią „upę“ turime tik vieną gana komplikuotą „tiltą“, t. y. pervažą ties Smėlynės ir S. Kerbedžio g. sankryža. Ir ta pervaža viename lygyje su geležinkeliu. Tad norėdamas patekti į centrinę miesto dalį nori nenori turi rinktis Smėlynės gatvę. Kitas galimas patekimo kelias – Pievų ir Katkų gatvės – yra visiškai nelogiškas: važiuoji apie 2 kilometrus į vakarus, t. y. kryptimi ne ten, kur reikia, paskui pervažiuoji geležinkelio pervažą ir vėl grįžti Nemuno g. žiedo link! Net keista, daugelis taip susitaikė su tokia padėtimi, kad to jau net nebepastebi.
Akivaizdu, jog Rožynui ir kitai už geležinkelio esančiai miesto daliai beveik visi traukos taškai (darbovietės, didieji prekybos centrai, kultūros įstaigos, mokyklos, medicinos paslaugos) yra centrinėje miesto dalyje. Todėl šios miesto dalies gyventojai po kelis kartus per dieną gali pasiekti kitą miesto dalį tik tokiam milžiniškam transporto srautui nepritaikyta Smėlynės gatve. Tokia situacija tęsiasi jau keletą dešimtmečių. Smėlynės g. gyventojai teisūs skųsdamiesi dėl triukšmo, teršiamo oro, vibracijos.
Nereikia ypatingų žinių suprasti, jog išvažiavimų iš Rožyno turėtų būti daugiau. Akivaizdu, kad reikėtų Rožyno Pievų gatvę sujungti per geležinkelį (viaduku ar tuneliu) su Nemuno gatvės žiedu. Ši jungtis yra numatyta minimame plane. Pievų gatvę reikia pratęsti šiauriau ir sujungti ne tik su Rožių gatve, kaip yra dabar, bet ir su visomis esančiomis lygiagrečiai geležinkeliui gatvėmis. Tai būtina padaryti siekiant išvengti transporto srauto vienoje gatvėje, kitaip Vyturio, Rožių ar kitų gatvių gyventojai vėl kentės. Ir daugiau šiai miesto daliai vietiniam transportui naujų gatvių nereikia. Plika akimi matyti, kad Rožyne gatvių tankis jau ir taip didžiausias visame mieste. Dėl vargano biudžeto miestas ir dabar sunkiai susitvarko su jau esančių gatvių priežiūra, o noras pakišti po asfaltu dar keletą hektarų išlieka nepakitęs.
Įgyvendinus šį jau ne naują pasiūlymą, vietinio transporto srautas Smėlynės g. sumažės mažiausiai trečdaliu. Dalis mikrorajono gyventojų važiuos į centrinę miesto dalį per Nemuno g. žiedą. Tai nėra paprastas projektas, nes reikia kirsti magistralinį geležinkelį, bet pats realiausias, su didžiausiu teigiamu efektu dabar tikrai skriaudžiamiems Smėlynės, Rožių, Vyturio g. gyventojams. Ši jungtis jau turėjo būti prieš 10–20 metų, tačiau šia linkme nieko nepadaryta. Jei aš neklystu, net projekto šiandien nėra.
Dabar panagrinėkime, ką siūlo Panevėžio miesto valdžia. Nepaisant išdėstytų visų šiaurinės miesto dalies problemų, kaip „absoliutus gėris“ suprantamas struktūrinės magistralinės B1 kategorijos gatvės tiesimas per ir taip varganą gyvenamąjį mikrorajoną, faktiškai jį perpjaunant į dvi sunkiai susisiekiančias dalis.
Kad iš principo tokia gatvė mieste reikalinga, niekas neabejoja. Ji reikalinga Pasvalio, Kupiškio kryptimis išvykstantį ir atvykstantį į Panevėžį krovininį transportą sujungti su pramoniniu vakariniu miesto rajonu. Aiškiau kalbant, tai sujungimas su dabar aklaviete pasibaigiančia Pramonės gatve. Tokia jungtis buvo numatyta dar tarybiniais laikais ir tada jos trasa ėjo miesto pakraščiu. Tačiau dabar miestas gerokai išsiplėtė Piniavos link.
Kaip siūlo „Gamtininkų“ ir „Rožyno“ bendruomenės, labiausiai tenkinantis visų interesus variantas būtų šią naują struktūrinę, magistralinę gatvę tiesti vėl miesto pakraščiu. Tik dabar tas pakraštys jau gerokai nutolęs į šiaurę. Žinoma, čia reikalingas supratimas ir bendradarbiavimas su Panevėžio rajono savivaldybe, nes nauja trasa išeitų į Panevėžio rajono teritoriją (susidarė įspūdis, jog šiuo klausimu Panevėžio rajono savivaldybė yra lankstesnė). Beje, toks sprendimas anksčiau, p. Graužiniui būnant Panevėžio m. vyriausiuoju architektu, ir buvo priimtas, tačiau dabar užmirštas. Raštą straipsnio autorius yra išsaugojęs.
Liūdina, kad šio rajono gyventojai kiršinami manipuliuojant naujos gatvės projektu. Reikia aiškiai pasakyti, kad Smėlynės g. gyventojų sunkios dabartinės padėties šis projektas beveik nesprendžia, nes gatvė būtų tiesiama į vakarinį miesto pakraštį, o Smėlynės gatvė veda į miesto centrą ir iš jo. Dar daugiau: įgyvendinus dabar bet kokia kaina brukamą projektą, eismas Smėlynės gatve dėl atsiradusios naujos didelės sankryžos ties išvažiavimu iš miesto dar labiau susikomplikuos. Nauja (maždaug kaip dabar Nemuno ir Klaipėdos g.) sankryža turės beveik antros geležinkelio pervažos efektą, t. y. šviesoforai periodiškai stabdys išvažiuojantį transportą ir kai kuriomis paros valandomis Smėlynės gatvėje susidarys spūstys. Perkėlus naują gatvę šiauriau, šis neigiamas efektas sumažėja. Galima naująją gatvę padaryti ir 6 eismo juostų, bet fakto, kad Smėlynės g. veda į miesto centrą, o naujoji gatvė – ne ta kryptimi, nepakeisi.
Kad paliktas koridorius yra per siauras B1 kategorijos gatvei, kaip supratau, pripažino ir pats buvęs miesto vyriausiasis architektas p. Nebilevičius, pasiūlęs kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl ištyrimo, kodėl taip arti numatomos gatvės atsirado gyvenamieji namai. Nežinau kaip kitiems, bet man regis, kad tas pasiūlymas turi tokią pačią perspektyvą, kaip ir nesenas Rusijos dūmos deputatų kreipimasis į prokuratūrą dėl Baltijos šalių „nepriklausomybės teisėtumo“…
Tvirtinimai, kad nutiesime B1 kategorijos gatvę gyvenamojo rajono viduryje ir uždrausime krovininio transporto eismą, yra mažų mažiausiai neprofesionalūs. Tai reikštų, kad pastatome 9 aukštų namą, o apgyvendiname tik 5 aukštus… Beje, magistralinėse gatvėse netgi leidžiamas transporto greitis miestuose yra padidinamas iki 70 ar 80 kilometrų per valandą. Nežinau, kas šioje miesto dalyje norėtų turėti tokią mirties alėją.
Dabar paliktas laisvas koridorius gali būti panaudotas bendruomeniniams poreikiams, iš dalies atitaisant praeities planavimo klaidas. Pasiūlymus miesto valdžiai minėtos bendruomenės teikė ne kartą.
Jei perskaičius šį straipsnį skaitytojams kiltų klausimų, esu pasiruošęs atsakyti. Mano telefonas 8-698-73757.
Esu tvirtai įsitikinęs, kad sveikas protas nugalės ir bus rastas kompromisas tarp šios miesto dalies gyventojų ir viso Panevėžio m. interesų.
Eugenijus Ušinskas
