Vos septyni šalies miestai išsaugojo tikruosius savo senamiesčius – su šimtmečių prisiminimais dvelkiančiais pastatais, siauromis gatvelėmis ir paslaptingomis istorijomis. Tarp tokių ir Panevėžio kaimynė Ukmergė.
Kiekvieno kampelio istorijos
Kas nežino Ukmergės! Dauguma panevėžiečių, jeigu šio miesto gatvėmis nevaikščiojo, čia gyvenančių artimųjų nelankė, tai bent kartą kitą per jį tikrai važiavo. Ukmergė – pusiaukelė į sostinę.
Tačiau gerai pažinti šį Aukštaitijos miestą leista toli gražu ne kiekvienam – net patiems ukmergiškiams jis neatskleidė visų savo paslapčių, nepapasakojo visų istorijų.
Tokius Ukmergės istorijos žinovus, koks yra Kraštotyros muziejaus darbuotojas Raimondas Ramanauskas, ant rankų pirštų galima suskaičiuoti. Ukmergėje gimęs, čia gyvenantis ir visą darbinę veiklą gimtojo miesto istorijai skiriantis muziejininkas kelias valandas gali vedžioti po miestą, ypač po jo senamiestį, pasakoti kiekvieno namo, kiekvieno kiemo, skersgatvio, aikštės istoriją, iš atminties vieną po kitos berti datas, pavardes, įvykius.
Į ekskursijas po senamiestį grupes vedantis R. Ramanauskas stebisi, kai išgirsta sakant: „Ką čia netikėto toje Ukmergėje pamatysi? Viskas įprasta ir paprasta.“ Tačiau pasibaigus ekskursijai dažnas iš atidžiau žiūrėjusiųjų ir klausiusiųjų pamano: „Matai, kaip čia buvo. O aš nė nežinojau.“
Tikrojo vardo paieškos
Ukmergė – senas Lietuvos miestas. Pirmą kartą jo vardas paminėtas 1333 metais. Įvairiais laikais, įvairiuose raštuose gana skirtingai skambėjo dabartinės Ukmergės pavadinimas.
Pirmą kartą miestą minint Vartbergės kronikoje, rašyta, kad tais metais Livonijos ordino magistras „buvo prie Vilkenbergės“. Iki Pirmojo pasaulinio karo miesto oficialus vardas buvo Vilkmergė. Dar jis vadintas Aukmerge, Juk-merge ir panašiai. Galiausiai išliko du pavadinimai – Vilkmergė ir Ukmergė.
Būta įvairių nesusipratimų. Kaip teigia R. Ramanauskas, kartais tame pačiame žurnale ar laikraštyje miestas būdavo vadinamas ir Ukmerge, ir Vilkmerge. Net tame pačiame straipsnyje pasitaikydavo skirtingų pavadinimų.
Miestas iki šiol turi ir vieno, ir kito vardo gerbėjų. 1992-aisiais minint 200 metų savivaldos, Magdeburgo teisių, atgavimo sukaktį, buvo kilęs judėjimas sugrąžinti Ukmergei Vilkmergės vardą. Nuomonių būta įvairiausių.
Istorinį tyrimą atlikęs R. Ramanauskas pateikė savo išvadas. Tačiau permainos nepasirinkta.
Istoriniai šaltiniai byloja, kad dar 1904 metais miestas buvo vadinamas dvejopai, paskui Vilkmergė girdėjosi vis rečiau, o jau nuo 1915-ųjų liko tik Ukmergė. Miestą užėmę bolševikai vadino jį Vilkomirsk, tačiau ant antspaudų ir dokumentuose buvo rašoma lietuviškai – Ukmergė.
Sutariama, kad miestas pavadinimą gavo nuo per jį almančio upelio Vilkmergėlės, dešiniojo Šventosios intako. Dabar jis vadinamas Ukmergėle.
Kai kurių kalbininkų nuomone, klysta tie, kurie mano miesto pavadinime esant žodį „mergelė ar merga“. Atrodo, kad reikėtų šifruoti ne „vilkas ir merga“.
„Jokie vilkai mergų nenešiojo“, – mano ir R. Ramanauskas. „Marga“ – smulkus lietus, vandens srovė. Taigi Vilkmergę, Ukmergę galima vadinti vilko srautu, versme.
Tose vietose kadaise veikiausiai veisėsi labai daug vilkų. Apie carų valdymo metais rusišką miesto pavadinimą Vilkomir taip pat sukurta legenda.
Neva kunigaikštis Dausprungas keliavo Šventosios upe ir apsistojo jam labai patikusioje vietoje. Išsigandęs, kad ten labai daug vilkų, norėjo trauktis, bet tie žvėrys žalos nedarė, nepuolė, nebuvo pikti. Kaip rašoma kronikoje, vaikščiojo vilkai tarp žmonių ramūs kaip avinėliai – „jako oviečki“. Todėl vilko taika – Vilkomiru – ir pavadintas čia įkurtas miestas. „Mir“ rusiškai reiškia taika.
Vis dėlto neatsisakoma ir mergaitės su vilku įvaizdžio: Ukmergėje, naujame jos rajone, pastatytas paminklas mergaitei ir vilkui.
Moderni prieglauda
Ukmergės pasididžiavimas – puikiai sutvarkyta Vienuolyno gatvė. Ja eidamas galėtum pasijusti tarsi patekęs į prieškario miestą. Jeigu ne visai kiti įstaigų, užeigų pavadinimai, netoliese skriejantys automobiliai, nedaug kas skirtųsi nuo prieškario nuotraukoje įamžintos gatvės.
Ta gatve atvedęs iki alaus baro „Du bokalai“ – seno gelsvų plytų namo, muziejininkas pasakoja, kad čia nuo 1922 iki 1940 metų veikė žydų našlaičių globos namai – prieglauda.
Iš Amerikos grįžęs turtuolis Rozenbliumas, kuris pats buvo ragavęs našlaičio dalios, savo lėšomis pastatė ir išlaikė prieglaudą.
Ji buvo gerai įrengta, moderni ir buvo pavadinta Rozenbliumo našlaičių prieglauda. Pagal rastą susirašinėjimą galima matyti, kad našlaičiams pirkdavo ne pačius prasčiausius daiktus.
Senamiestyje dėmesį patraukia didelis, vienas seniausių Ukmergės pastatų – buvusi sinagoga. Jame dabar yra sporto mokykla. Tarpukaryje du trečdaliai miesto gyventojų buvo žydai, melstis jiems Ukmergėje veikė bene dvylika ar trylika maldos namų. Sinagoga buvo ypatinga tikinčiųjų susibūrimo vieta.
Dabar, kaip sako R. Ramanauskas, Ukmergėje gyvena vos trylika žydų šeimų.
Šalia buvusios žydų vaikų prieglaudos – buvusio pirmojo Ukmergės kino teatro pastatas, dabar jo taip pat jau kitokia paskirtis. O anuomet dalis iš kino teatro gaunamų pajamų buvo skiriama našlaičių namams išlaikyti.
Pirmas plačiaekranis
Ukmergė kadaise pati pirmoji iš šalies rajonų išgarsėjo plačiaekraniu, tais laikais labai moderniu kino teatru „Draugystė“, jis buvo pastatytas 1959 metais. Dabar šis pastatas, matęs ir garbingiausius klestėjimo metus ir visišką apleidimą, atiduotas Ukmergės kraštotyros muziejui. Kol kas čia įsikūrusi tik administracija, kita buvusio kino teatro dalis stūkso bauginamai tuščia – dar neatėjo jos atgimimo metas.
Vis dėlto muziejaus direktorės Vaidutės Sakolninkienės balse jau girdisi optimistinės gaidos: negali būti taip, kad nepavyktų atgaivinti kultūros centro ir įpūsti jame naujo židinio ugnies.
Planai, projektai labai gražūs. Direktorė sako jau matanti šiame pastate reprezentacinius Ukmergės namus – su mobiliąja sale, dailės galerija. Tarsi rotušė sostinėje jie turėtų būti patrauklūs ir saviesiems, ir gausiems miesto svečiams.
Aišku, kad lėšų tokiam sumanymui įgyvendinti reikės nemažų, bet, kaip mano entuziastai, tik einantieji kelią įveikia.
Kraštotyros muziejaus ekspozicijos lankytojų laukia kitame pastate, taip pat miesto centre – prieškaryje buvusioje Karininkų ramovėje.
Vaikščiodamas po Ukmergės senamiestį pamatysi ir 1848 metais pastatytą žydų pradinę religinio pobūdžio mokyklą – vėliau čia buvo vaikų dailės mokykla.
Galima stabtelėti prie 1842-aisiais statytos bajorų mokyklos ir vaizduotėje pamatyti, kaip Lietuvos bajorų karietos viena po kitos suka į mokyklos kiemą – iš visų šalies kampelių čia atveža žinių semtis savo vaikus.
Turinčiuosius lakesnę vaizduotę Ukmergės gatvės gali sugrąžinti į prosenelių jaunystės dienas. Štai parduotuvė su dar išlikusi užrašu „Įvairios prekės“, siauras tylios gatvelės vingis ir čia pat žuvų turgus. Štai grindiniu atidardančiuose ratuose didelės pintinės Šventojoje sugautos žuvies. Akys užkliūna už neįprastų namų – po jų žemais langais įtaisyti statūs laipteliai į rūsį, o pažvelgęs aukštyn mūrų pastogėse gali pamatyti datas, ženklus, figūras.
Teismas uždarytas
Pačiame miesto centre sustojame prie dar vieno seno pastato – teismo rūmų. Tiesa, dabar jie nebeveikia, juk tame pastate buvo rasta gausybė žmonėms kenksmingo gyvsidabrio, ir teismas dirbti nebegalėjo. Ukmergės teismo istorija plačiai nuskambėjo per visą šalį
R. Ramanauskas pasakojo, kad teismo rūmai pastatyti 1786 metais. Daug matė ir girdėjo šio pastato sienos – ir caro laikais, ir „prie Smetonos“, ir sovietmečiu čia visada buvo teismo rūmai.
Teismas išliko ir atgavus nepriklausomybę.
Pastarųjų metų įvykiai ukmergiškius privertė sunerimti. Gyvsidabris buvo rastas posėdžių salėje montuojant signalizaciją. Išgręžus skylę antro aukšto grindyse iš pirmo aukšto lubų pradėjo byrėti gyvsidabrio burbuliukai.
Į įvykio vietą atvykę gelbėtojai surinko kelis šimtus gramų nuodingos medžiagos. Tačiau vėliau buvo rasta net du kilogramai gyvsidabrio. Pasklido nuodingi garai.
„Ilgai pastatą valo, siurbia, bet nuodingo gyvsidabrio vis randama, ir teisme žmonės negali dirbti“, – pasakoja vietiniai.
Lietuva atkurta
Pačioje Ukmergės širdyje, netoli teismo rūmų, stūkso paminklas – obeliskas. Į jį dėmesį atkreipia kiekvienas miesto svečias, o patiems ukmergiškiams jis svarbus ir brangus, ypač vyresniems, menantiems prieškarinį paminklą.
Aukštas paminklas, ant kurio – vaidilutės horeljefas, Vytis, užrašas „Lituania Restituta“, reiškiantis „Lietuva atkurta“, buvo pastatytas 1930 metais minint Vytauto Didžiojo jubiliejų.
Sovietų valdžiai, aišku, toks paminklas nepatiko ir 1950 metais jis buvo nugriautas. Be jokių nutarimų, sprendimų ar leidimų. Vienam veikėjui nepatiko ir jis su niekuo nesuderinęs liepė nugriauti. Paminklas buvo atstatytas po 40 metų – 1990-ųjų vasario 16 dieną.
Paminklo atstatytojai stengėsi, kad jis būtų autentiškas. Obelisko viršūnė pasiekė projektinį 16 metrų 70 centimetrų aukštį.
Tik kai kurios betoninės detalės pakeistos puošnesnėmis bronzinėmis, kolonos šonuose pritvirtintos nedidelės anotacinės lentos. Vaidilutės horeljefo modelį sukūrė žinomas dailininkas, buvęs ukmergiškis E. Varnas. Ant kolonos esantis Vytis yra originalus. Jį ir anotacinę lentą virš jo (kuri saugoma Kraštotyros muziejuje) nuo nugriauto paminklo nakčia, rizikuodami savo ir artimųjų likimais, nuplėšė ir išsaugojo du ukmergiškiai.
Suniokojo gaisras
R. Ramanauskas mano, kad jeigu ne 1877 metais siautėjęs gaisras, dabar matytume visai kitokį Ukmergės vaizdą. Gaisras daug ką pakeitė – įsiplieskęs birželio 29-ąją, per didžiulę Šv. Petro ir Povilo dienos mugę, sudegino beveik visą centrą, padarė daug žalos.
Tačiau kitame šimtmetyje lemtis Ukmergei buvo gailestingesnė. Nei per Pirmąjį, nei per Antrąjį pasaulinius karus miestas beveik nenukentėjo.
Dauguma po gaisro statytų pastatų išlikę iki šiol. Ukmergės senamiestis vertinamas, lankomas, 2002 metais įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą. Miesto vidury stūkso piliakalnis.
Ukmergėje yra trys katalikų bažnyčios: Šv. apaštalų Petro ir Povilo, esanti nuo 1820 metų, Švč. Trejybės (Pijorų) – nuo 1863 metų, Pašilės Šv. Barboros – nuo 1789 metų. Yra medinė Švč. Panelės Užtarėjos sentikių cerkvė, ji pastatyta 1873-iaisiais.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
