Kartvelo svajonių sąraše – savanorystė Panevėžyje

Iš Sakartvelo į Aukštaitijos sostinę savanoriauti atvykęs 22 metų Bačukis Beridzė prisipažįsta apie tokią galimybę svajojęs ne vienerius metus.

Draugams labiau žinomas kaip Bačis, į Lietuvą atkeliavo vos tik baigęs Turizmo fakultetą Batumio Šota Rustavelio valstybiniame universitete. Jaunuolis tiki: savanorystė Panevėžio atvirame jaunimo centre yra jo naujos karjeros pradžia.

Ar Sakartvele sudėtinga įstoti studijuoti, o baigus studijas – rasti darbo?

Įstoti studijuoti nelengva, bet visiems kartvelams universiteto diplomas labai svarbus. Tačiau sunkiausia yra pabaigus studijas susirasti darbą pagal įgytą specialybę, ypač tokiame kurortiniame mieste kaip Batumis. Pavyzdžiui, mano sesuo, baigusi istorijos studijas, dirba jogos trenere. Antra sesuo, baigusi Turizmo fakultetą, mokytojauja. O trečia dirba klientų aptarnavimo srityje, nors turi psichologo išsilavinimą.

Studijuodamas savo laiką derinau su pirmuoju oficialiu darbu – administratoriaus pareigomis Batumio viešbutyje. Pilname turistų mieste nėra darbo ir asmeninio gyvenimo balanso, teko dirbti po dvylika valandų per parą ir naktimis.

Baigęs universitetą šitą darbą mečiau ir atkeliavau į Lietuvą savanoriauti.

Kas jus motyvavo atvykti savanoriauti į Aukštaitijos sostinę?

Mane įkvėpė mano dvi seserys. Jos prieš penkerius metus savanoriavo Dembavoje esančiame vaikų darželyje.

Jų vienerių metų savanorystės patirtis ir pasakojimai apie Lietuvą bei Panevėžį tapo mano pagrindiniu įkvėpimu ir priežastimi, kodėl šiuo metu esu būtent čia.

Savanoriaudamos mano seserys laisvalaikiu ne tik keliavo po Lietuvą, bet ir lankėsi Panevėžio atvirame jaunimo centre. Taigi apie šią vietą jau žinojau iš jų pasakojimų, svajojau čia apsilankyti vos tik baigęs universitetą. Pamatęs „Gruzijos jaunimas Europai“ (angl. Georgian youth for Europe) įrašą apie galimybę savanoriauti Panevėžyje, nieko nelaukdamas užpildžiau dokumentus ir įgyvendinau savo svajonę!

Ar tai yra jūsų pirmoji savanorystė?

Būdamas aštuoniolikos du kartus savanoriavau – prisidėjau prie plastiko perdirbimo iniciatyvos „Rinkis žaliai“ (angl. Go for Green) Rumunijoje. Surinkę plastikinius butelius ar pakuotes, jas sukarpę ir susmulkinę, kurdavome dekoracijas darželinukams ir mokiniams. Pirmą kartą savanoriavau vieną savaitę, o antrą kartą – du mėnesius.

Kodėl jums svarbu savanoriauti, o ypač kitoje šalyje?

Savanorystė man yra pirmas žingsnis į naują karjerą. Ji suteikia įgūdžių ir patirties, kurią galima panaudoti ateityje. O atvykęs į kitą šalį gali pasidalinti savo kultūra ir tradicijomis su vietiniais, susipažinti su jų kultūra. Savanoriaudami galime susirasti naujų draugų ir turėti galimybę keliauti, įgyti pasitikėjimo savimi, patobulinti kalbos įgūdžius. Manau, savanorystė gali pagerinti šalių santykius, kurie yra labai svarbūs bendruomenei. Juk svetur įgyta patirtimi gali pasidalinti savo šalyje, papasakoti, kokius žmones sutikai ir net kokius nacionalinius patiekalus ragavai.

Kaip sekasi savanoriauti ir bendrauti su Panevėžio jaunimu? Su kokiais iššūkiais susiduriate?

Sekasi tobulai, man čia viskas patinka! Atvirame jaunimo centre turime biliardo stalą, stalo tenisą, sporto salę, „Xbox“ žaidimų kompiuterių ir kitų dalykų, kad jaunimas galėtų jaukiai ir linksmai praleisti laiką.

Mano du buto draugai, kurie taip pat atvykę iš Sakartvelo ir savanoriauja darželyje, laisvalaikį leidžia irgi šiame centre. Panevėžio jaunimas kalba angliškai, todėl nėra sunku susikalbėti. Su jais žaidžiame ir kalbamės kaip draugai. Spėju, kad panevėžiečiai iš pradžių manė, kad nesu draugiškas, nes aš šiek tiek drovus, bet per du mėnesius spėjo mane pažinti.

Kartais pasikviečiu juos į svečius paragauti tradicinių gruziniškų koldūnų – chinkalių.

O kokia jums pasirodė lietuviška virtuvė?

Lietuviški patiekalai labai patiko, ypač cepelinai. Nors negalėčiau pasakyti, kad lietuviškas maistas skanesnis už kartvelų. (Juokiasi.)

Bet labai noriu grįžęs išmokyti močiutę gaminti cepelinus. Esu tikras, kad ji pamėgs šį patiekalą. Pastebėjau, kad lietuviai valgo daug daržovių. O gyvenant Sakartvele laikytis dietos neįmanoma, mūsų maistas riebus, kaloringas. Tačiau man be galo keista, kad beveik visuose lietuviškuose patiekaluose tiek daug česnako. Sakartvelo jaunimui toks skonis tikrai nepatiktų.

Kas susipažįstant su lietuviais pasirodė neįprasta?

Kai tik atvykau, stebėjau, kaip mano kartvelas buto draugas sveikinosi su viena mergina, atėjusia į Atvirą jaunimo centrą. Visiškai nesupratau lietuvės šoko! Kaip pas mus įprasta, mano draugas jai paspaudė ranką ir pabučiavo į abu skruostus. Tik vėliau išsiaiškinome, kad jūsų kultūroje bučiuoti nėra įprasta. Teko lietuvę nuraminti ir atsiprašyti, kad dar nežinojome apie vietos papročius.

Mes įpratę sveikindamiesi bučiuotis su visais, net darbe su kolegomis ar viršininku. Nesvarbu nei lytis, nei amžius ar profesija.

Bet man buvo keista, kai išgirdau, kad per ypatingas progas, pavyzdžiui, gimtadienį, lietuviai bučiuojasi į lūpas.

O kokia veikla Panevėžio atvirame jaunimo centre jums buvo naujovė?

Niekada anksčiau nebuvau stovyklavęs miške, o dabar jau iškylavau du kartus. Viskas buvo kitaip, nei įsivaizdavau. Nesitikėjau tokių iškylų puikaus organizuotumo ir įtraukiamų veiklų. Vieta, kurioje apsistojame, tinkama jaunimui ir gamtą mylintiems žmonėms. Žygyje jaunimas ir centro darbuotojai turėjo pasiskirstę tam tikras užduotis. Mano užduotis buvo papasakoti linksmą istoriją bent trims asmenims arba padaryti Lietuvos vėliavą iš to, ką galima rasti miške.

Užsiimdami tokiomis veiklomis nukulniavome 18 kilometrų net nesuvokdami, kad tiek nuėjome.

Džiaugiausi karaokės vakarais, pokalbiais prie laužo, stalo žaidimais ir jogos užsiėmimais. Šioje stovykloje pastebėjau: kiekviena veikla buvo naudinga komandiniam darbui, kad geriau pažintume save ir vienas kitą.

Koks yra jūsų savanorystės tikslas? Ko planuojate išmokyti lietuvius?

Mano pagrindinė misija – sukurti saugią atmosferą jaunimui. Labai svarbu, kad jauni žmonės žinotų, jog Panevėžio atvirame jaunimo centre gali lankytis nesiregistravę ir nieko niekam nesakę. Sakartvele turime jaunimo centrus, bet jie nėra tokie populiarūs. Į juos jaunimas ateina dažniausiai tik tam, kad atliktų namų darbus. O Panevėžyje jaunuoliai dalyvauja diskusijose, kūrybinėse dirbtuvėse, įvairiuose projektuose apie toleranciją, demokratiją, savęs tobulėjimą, taip pat šokių, maisto gaminimo pamokose. Daugelį užsiėmimų sugalvoja pats jaunimas, todėl veiklos nuolat keičiasi – ką veiksime, priklauso nuo čia atvykstančių žmonių. Galbūt grįžęs į savo šalį įkursiu panašią saugią vietą jaunimui.

Lietuvius norėčiau išmokyti gaminti tradicinius gruziniškus patiekalus, pavyzdžiui, ojakhurį. Kadangi šis troškinys gaminamas iš bulvių ir mėsos, manau, jis lietuviams tikrai patiks.

Kaip manote, kokios didžiausios jūsų šalies jaunimo problemos?

Turbūt didžiausia problema ta, kad jie pradeda rūkyti labai jauni, maždaug nuo devynerių. Lietuvoje nemačiau, kad tokio amžiaus vaikai rūkytų viešosiose vietose.

Sakartvele daugelyje parduotuvių nepilnamečiai gali nusipirkti tabako gaminių ir alkoholio – neprašoma dokumento. Sakartvele taip pat labai populiaru vartoti alkoholį, juk mūsų šalis žinoma kaip vyno šalis. Netgi sakoma: jei esi tikras kartvelas – turi išgerti.

O kuo jums išsiskiria lietuviai?

Manau, lietuviai yra atviresni. Nors esu Panevėžyje tik kelis mėnesius, bet jaunimas su manimi atvirai kalbasi apie savo šeimas ir jose iškilusius sunkumus. Ir tai yra gerai! Mano šalyje niekas nesidalina savo asmeninėmis, psichologinėmis problemomis. Pats apie savo rūpesčius irgi niekada nekalbu, bet esu geras klausytojas.

Taip pat pastebiu, kad Lietuvoje labai populiaru važinėtis dviračiu, o Sakartvele visi sėdasi į automobilius. Šis transportas kartvelams yra vyriškumo simbolis.

Kokie jūsų įspūdžiai apie Panevėžį?

Batumyje verda naktinis gyvenimas, kiekvienas restoranas dirba iki ryto, gatvėse girdisi muzika, žmonės dainuoja. Būtent todėl ir pasirinkau Panevėžį, o ne Vilnių ar Kauną, kad pasimėgaučiau tyla ir kokybišku miegu.

Vaikščiodamas po miestą pastebiu labai daug gerų vairuotojų ir man neįprasta matyti, kad automobiliai sustoja prieš pėsčiųjų perėją. Sakartvele turbūt būtum seniai pervažiuotas!

Taip pat man neįprasta matyti rūšiavimo konteinerius ir švarias gatves. Tačiau buvau nustebęs, kad Lietuvoje nėra kalnų. Patikėkite, iki atvykdamas į jūsų šalį to nežinojau.

Ar patinka kopti į kalnus?

Žinoma patinka! Įprastai savo vasaras leisdavau kaime kalnuose, kad padėčiau ten vienai gyvenančiai močiutei.

O į vieną iš sunkesnių ir aukštesnių kalnų – Kazbeko – kopiau būdamas 17-os metų kartu su bendraklasiais. Nors kopėme apie pusantro kilometro, bet sunku buvo visiems, ypač merginoms, nes kalnas itin status. Būtume galėję viršūnę pasiekti ir tam skirtu automobiliu, bet būtume netekę tokios įspūdingos patirties ir įspūdžio. Tą dieną aplankėme ir šalia Kazbeko kalno dviejų kilometrų aukštyje esantį Gergečio vienuolyną.

Kokių dar pomėgių turite?

Laisvalaikiu mėgstu žiūrėti filmus, sportuoti. Taip pat domiuosi moksliniais tyrimais apie teologiją, mokausi arabų ir turkų kalbų. Nors čia bendrauju angliškai, bet gyvendamas Batumyje išmokau ir rusų kalbos. Vienas iš Panevėžio atviro jaunimo centro savanorių domisi kartvelų kalba, jį pamokau kelių žodžių, o jis mane – lietuviškų.

Koks elgesys jūsų šalyje laikomas nepagarbiu?

Kai kurie žmonės pašiepia ar juokaudami apkalba savo šeimą. Kai išgirstu tokius dalykus iš savo draugų, įspėju, kad jei ir toliau taip kalbės apie savo artimuosius, su jais nutrauksiu visus ryšius. Kaukazo šalyse nėra priimtina blogai kalbėti apie savo šeimos narius, dėl to gali net muštynės kilti.

O kokie jaunų žmonių ir tėvų ar senelių santykiai?

Mes privalome klausytis tėvų, o kai kuriose šeimose ir regionuose negalima su vyresniais ginčytis.

Sakartvele kartais motinos pavydi savo sūnų, todėl nori, kad jie ir po santuokos gyventų su tėvais. Tai yra normalu. Įprasta, kad vyriausias sūnus, padedamas tėvų, įsigyja būstą ir gyvena atskirai, o jauniausias lieka su tėvais.

Kartvelai sako, kad jiems svarbiausi yra tėvai, o kai susituoks, rūpinsis mama, o ši padės auginti anūkus. Bet mano tėvams tikrai nebūtina, kad gyvenčiau su jais. Jie leidžia man pasirinkti.

Kas vienija jūsų tautą?

Mums be galo svarbu dainuoti. Mūsų tradicinė daina „Chakrulo“ įtraukta į „Auksinius „Voyager“ įrašus“ (angl. „Voyager Golden Records“) ir buvo išsiųsta į kosmosą „Voyager“ erdvėlaiviais 1977 metais. „Chakrulo“ pradėjus dainuoti gatvėje, kitas kartvelas irgi prisijungs, nes šią dainą mokame visi. Mes tikime, kad ši daina keliaus iš kartos į kartą.

Kaip manote, ką Sakartvelas turi išskirtinio?

Manau, vienas žymiausių dalykų yra vyno ragas. Taip pat turime išskirtinius saldumynus. Jie gaminami iš riešutų, džiovintų vaisių miltų ir vynuogių sulčių, o parduodami ant virvutės. Įprastų šokoladukų jie nei skoniu, nei išvaizda neprimena.

Anksčiau visi vyrai nešiodavo tautinius drabužius, o viršutiniuose rūbuose būdavo specialiai pasiūta vieta kulkoms. Bet dabar viskas keičiasi ir tokių rūbų kasdien niekas nebenešioja.

Taip pat didžiuojamės pasiekimais sporte „Mirties trauka“ (angl. Deadlift) ir turėdami rankų lenkimo čempioną Levaną Saginašvilį.

Kuo labiausiai džiaugiatės Lietuvoje?

Džiaugiuosi, kad mūsų ir lietuvių santykiai yra geri. Kai čia atvykęs prisistačiau iš kur esu, mačiau, kad tai žmones pradžiugino.

Smagu žinoti, kad Sakartvelas lietuviams yra žinomas ir kad mes turime galimybę čia atvykti.

Nustebino, kad Lietuvoje sutikau ne vieną žmogų, kuris vien iš smalsumo mokosi kartvelų kalbos. Tai mane be galo džiugina!

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Viktorija Metiolkina-Švedienė