Folkloro ansamblis „Pulkelis“ – netradicinis. Jį, 2000-ųjų vasarą įkurtą Panevėžyje, drąsiai galima vadinti šeimų sambūriu, nes jame dainuoja, šoka net kelių kartų nariai – tėvai ir jų atžalos. Netgi ropinėti ir vaikščioti kūdikiai išmoksta girdėdami protėvių melodijų skambesį. Toks gyvenimo būdas atitinka ansamblio tikslą – puoselėti lietuvių liaudies papročius.
Ansamblis originalus
Kolektyvas gimė 2000-ųjų vasarą, tuomet, bevakarojant draugų būreliui, buvo subrandinta idėja burtis į folkloro ansamblį. Prieš tai dalyvavę įvairių kolektyvų veikloje, dainingi žmonės nusprendė sukurti savą bendrasielių pulkelį: šokti lietuvių liaudies šokius ir dainuoti liaudiškas dainas.
Dabartinis ansamblio vadovas Albertas Bartašius pasakoja, kad ilgai ieškota vietos repeticijoms, vadovo, nes reikėjo žmogaus, kuris ne tik pats mokėtų, bet ir kitus galėtų pamokyti folkloro dainų ir šokių.
Pirmąja vadove tapo Lina Ramanauskaitė. Repeticija po repeticijos, ir gimė ansamblio pavadinimas – „Pulkelis“.
Ansamblis originalus tuo, kad dalyviai repetuoja ir šventes švenčia šeimomis. Kūdikėliai, dar būdami įsčiose, „lanko“ repeticijas, o ropinėti ir vaikščioti išmoksta, girdėdami protėvių melodijų skambesį.
Toks gyvenimo būdas atitinka ansamblio tikslus – puoselėti lietuvių liaudies tradicijas ir papročius, perduoti juos naujajai kartai.
„Pulkelis“ dalyvauja įvairiuose renginiuose Lietuvoje ir užsienyje, 2003, 2007, 2009 metais pasaulio lietuvių dainų šventėse rodė originalias savo programas. Nuo 2005-ųjų kolektyvui dvejus metus vadovavo Daiva Tijūnonienė, 2008 m. šį nelengvą darbą perėmė Lina ir Albertas Bartašiai.
Nemėgsta girtis
Albertą ir jo žmoną Liną ansamblio nariai ir kiti juos pažįstantys žmonės ne veltui vadina vienais geriausių vadovų. Etninės kultūros puoselėtojas kuklus ir savo pasiekimais nesigiria, tačiau prisipažįsta, kad labai malonu žinoti, jog yra reikalingas, vertinamas.
„Kartais norisi viską mesti ir pasitraukti, tačiau kai sulaukiu kvietimų kur nors vykti, pajaučiu, kad esu reikalingas, rankos vėl kyla darbui, – „Sekundei“ pasakoja pašnekovas. – Jei per kelerius metus sugebėjome ansamblį pakelti iki tokio lygio, kad jam Liaudies kultūros centras suteikė aukščiausią – pirmą – kategoriją, gal tai ir yra jau šis tas. Džiugu, kad esame vertinami.“
A.Bartašius prisipažįsta, kad dirba su labai nuostabiu kolektyvu, žinančiu, ką daro ir ko nori, nes jam reikia dainų, šokių, muzikos.
„Kai viskas daroma nuoširdžiai, jokių problemų nėra. „Pulkelis“ – labai geras kolektyvas, todėl nesigailiu, kad sutikau jam vadovauti“, – tvirtina muzikalus vyras.
Pasak A.Bartašiaus, repeticijas lanko nemažas būrys žmonių, dažniausiai – tie patys, bet sulaukia ir vieno kito naujoko. Į repeticijas susirenka iki 25 žmonių. Pašnekovas sako, kad smagu, kai tėvai į repeticijas atsiveda vaikus. Vieni žaidžia, kiti klausosi dainų, bando kartoti šokio žingsnelius.
„Džiugu, kai vaikai moka kone visų dainų žodžius. Vadinasi, nauja karta tęs senąsias tradicijas. Nebus užmirštos senovinės lietuvių liaudies dainos, nes jas jau moka ansamblio dalyvių vaikai. Viskas vyksta natūraliai, be jokios prievartos, ir tai labai smagu“, – sako vadovas.
Instrumentus gamina pats
Albertą daugelis pažįsta ne tik kaip puikų ansamblio vadovą, bet ir kaip nagingą muzikos instrumentų gamintoją. Girtis nelinkęs vyras prasitaria, kad ansamblyje net grojama jo pagamintais instrumentais: tai ir basedlė, ir skudučiai, ir būgnas, ir kanklės, ir dūdmaišis.
A.Bartašius tikina, kad bet kas gali pagaminti instrumentą – tereikia noro ir šiek tiek darbo.
„Instrumento maketo nesibraižau. Žinau, kaip jis atrodo. Jei man reikia kokio nors instrumento, pareinu namo ir pasidarau.
Tai nieko nuostabaus. Anksčiau žmonės viską patys pasigamindavo. Tą patį darau ir aš“, – pabrėžia folkloro ansamblio vadovas.
Kartą A.Bartašiui labai prisireikė kanklių, tad jas ir pasidarė.
„Pamenu, pamačiau merginą kankliuojančią. Priėjau, pasižiūrėjau, sprindžiais kankles pamatavau, o parėjęs namo pasidariau puikiausią instrumentą. Tie liaudiški instrumentai labai primityvūs“, – tikina pašnekovas.
Pirmąjį instrumentą jis pasidarė daugiau nei prieš dvidešimt metų. Apie instrumentus labai daug sužinojo iš ekspedicijų, jose dalyvavo su ansambliu.
„Kalbant su kokiu vyresniu muzikantu daug galima sužinoti iš jo apie instrumentus. Jis pasakoja, kaip griežia smuiku, o paskui ant jo atsisėda ir sulaužo. Kas jam belieka? Parbėga namo ir pasidaro naują pats: pasidrožia ir kitą dieną vėl turi. Tai supratau: jeigu jis per naktį smuiką pasidaro, tai tikrai nėra kažkoks stebuklas pasidaryti instrumentą“, – sako pašnekovas.
Nuolat reikia įrodinėti
Albertas prisipažįsta, kad liaudies muzika – jo hobis. A.Bartašius tikina, kad tos srities mokslų nebaigė, tiesiog visuomet tuo domėjosi. Ansamblio vadovas tiki, kad kiekvienas sugeba dainuoti liaudies dainas, o kas nedrįsta, gali puikiai pagal šią muziką šokti.
„Ir pas mus ansamblyje nėra galbūt visi dainuojantys, tačiau yra idealiai šokančiųjų. Svarbiausia, kad žmonės ateina, jiems patinka ir noriai tą daro. Mūsų kolektyvas labai draugiškas. Kaip aš sakau, ir žmonės tokie susirenka“, – teigia vadovas.
Pasak jo, etnokultūrininkų darbas labai sunkus, nes kaskart tenka įrodinėti, kad liaudies dainų reikia.
„Pavyzdžiui, kas nors tai vadina folkloru, bet daro visiškai kitokius dalykus. Vadinasi, reikia padaryti geriau, kad jie suprastų. Manau, kad reikia senųjų tradicijų“, – pabrėžia vadovas. Jis teigia, kad Vilniuje ir Kaune yra kur kas didesnis folklorinis judėjimas.
Skamba autentiškos dainos
Folkloro ansamblio repertuarą sudaro dainos, kurias per ekspedicijas užrašė patys ansamblio nariai ir surinko Kraštotyros muziejaus etnokultūros specialistės.
„Dainuojame autentiškas mūsų senolių dainas, kurias pavyko užrašyti, – sako kolektyvo vadovas. – Tai daugiausia Aukštaitijos regiono dainos, muzika.“
Alberto teigimu, jeigu festivaliuose arba koncertuose atstovaujama Panevėžio kraštui, tuomet skamba tik tame regione dainuojamos dainos. Tačiau kai tenka užsienyje vykstančiuose festivaliuose atstovauti Lietuvai, ansamblio repertuare skamba ir kituose Lietuvos regionuose užrašytos dainos.
„Pulkelis“ lankėsi Bulgarijoje, Lenkijoje, Latvijoje, kitose užsienio šalyse. Vyras sako, kad festivaliuose pastebi, jog ansamblis bene pats autentiškiausias kolektyvas.
„Visi žavisi mūsų atliekamomis dainomis, šokiais, smagia muzika ir apranga“, – pabrėžia A.Bartašius.
Jis tvirtina, kad lietuviai užsieniečiams labai įdomūs. Pašnekovas neslepia, kad užsieniečius labai žavi mūsų tautiniai drabužiai.
„Visi į mus žiūri išsižioję. Mes tuo ir įdomūs, kad esame kitokie“, – paaiškina pašnekovas.
Jaučia nuoskaudą
Pasak A.Bartašiaus, pastaruoju metu vis daugiau dėmesio kreipiama į materialius dalykus.
„Pulkelis“ – pirmos kategorijos ansamblis. Tačiau kai kas nors kviečiasi groti, nori, kad tai darytume už dyką. Kai pasakau sumą, dažnai atkerta, kad jie tiek moka tik vilniečiams. Tačiau koks skirtumas tarp Vilniaus ir Panevėžio pirmos kategorijos ansamblių“, – nuoskaudą lieja pašnekovas.
A.Bartašiaus teigimu, nors folkloras ne visuomet vertinamas, kolektyvui svarbūs visi koncertai.
„Kad ir kur koncertuotume, ar tai būtų kaimo mokykla, ar festivalis užsienyje – visi pasirodymai svarbūs. Atmestinai dirbti nemokame. Visiems koncertams rengiamės sąžiningai. Jeigu jau esame pakviesti, tai turime pasirodyti kaip reikia“, – sako pašnekovas.
Nusigręžia nuo savo tradicijų
Etnokultūrą puoselėjantis A.Bar-tašius pastebi, kad žmonės dažnai nevertina to, kas yra šalia.
„Mūsų folkloras žmonėms neįdomus. Jei atvažiuotų indėnai plikomis bambomis, tai visi eitų žiūrėti ir sakytų, kad labai gražu, nors rodytų ir absoliutų šlamštą. Mes nematome grožio ten, ką turime. Realiai einama ta linkme, kad pradėsime vertinti viską tik tuomet, kai prarasime.
Čia kaip su sutartinėmis. Staiga jos vėl atrandamos ir pripažįstamos iš naujo. Taip pat kaip su fengšui: jei jau savo buityje taikai šią kinų filosofiją, tai stebuklas, o kad lietuviai turėjo savo fengšui, tikriausiai niekas nepamena.
Pavyzdžiui, nuvažiuoji pas kokią bobutę, o jos namuose taip viskas idealiai sutvarkyta, nė vieno papildomo, nereikalingo baldelio – tikras fengšui. Tačiau čia nėra to stebuklingo užrašo, todėl ir nevertinama“, – pažymi pašnekovas.
Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt
