Artėjanti gegužės 9-oji – pergalės prieš fašizmą
60-metis – tema, kuria karštos diskusijos verda jau pusmetį. Ilgai sprendęs, ar
priimti Rusijos prezidento Vladimiro Putino kvietimą dalyvauti iškilmingame
pergalės prieš fašizmą minėjime Maskvoje, Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus į
Maskvą nevyks – pergalę jis švęs čia, Lietuvoje. Ši šventė Lietuvai tapus
nepriklausoma žadina prieštaringus jausmus: vieniems tai – pergalės, kitiems –
okupacijos pradžios diena. Gal dėl to mintis Antrojo pasaulinio karo veteranus
ir laisvės kovų dalyvius sukviesti į vieną renginį liko nesuprasta – pastarieji
griežtai atsisakė švęsti su kovojusiaisiais rusų pusėje. Kol lietuviai aiškinasi
gegužės 9-osios prasmę, Rusija ir Ukraina prisiminė Lietuvoje gyvenančius karo
veteranus. Jie apdovanoti V.Putino medaliais ir sulaukė padėkų už Ukrainos
išvadavimą. “Niekas nepaklausė, kaip tu dabar gyveni. Iš lietuvių – niekas”,-
kartėlį jautė fronto baisumus perėjęs Miežiškių seniūnijos Tekoriškio kaime
gyvenantis Antrojo pasaulinio karo dalyvis Antanas Šimas.
Sumenkino lietuvių indėlį
“Jeigu visos tautos kovojo su fašizmu, tai kodėl gi mes, lietuviai, bijome važiuoti į Maskvą ir kartu su daugelio pasaulio valstybių vadovais atšvęsti šią istorinę pergalę”,- stebėjosi V.Adamkaus sprendimu pergalę atšvęsti siaurame rate aštuoniasdešimt šešerių metų karo veteranas. Beje, jis – ne pirmasis, kurį “Sekundė” kvietė pasikalbėti apie valstybių ir žmonių likimus pakeitusį karą. Nenori veteranai apie tai kalbėti. Daugelis tvirtino nematantys tikslo, nes jie – užmiršti, pažeminti ir visiškai niekam nebereikalingi. Pergalė, pareikalavusi 50 milijonų žmonių gyvybių, jų nuomone, tapo pernelyg politizuota, o tikroji jos prasmė – iškreipta.
Ponas Antanas rodė jam brangius sveikinimus Pergalės dienos proga, bet visi jie iš Rusijos vadovų – Boriso Jelcino, V.Putino. Veterano skruostu nusirita ašara. Lietuvos valdžia per 15 metų kovotojų prieš fašizmą nė karto nerado progos prisiminti. “Skaudu, ką daugiau galiu pasakyti. Anksčiau vaistus gaudavome nemokamai, vietinis visuomeninis transportas nekainavo, kartą per metus galėjome važiuoti į ekskursiją po Tarybų Sąjungą, sanatorijos. Niekuo nepasinaudojau – laiko nebuvo. Dabar viso to nebėra. Gerai, kad Vytautas Landsbergis nors šiokį tokį priedą prie pensijos išstenėjo. Tiesa, pinigų prieš kiekvieną Pergalės dieną atsiųsdavo Rusija: nedidelė suma, bet ne tai svarbiausia. Svarbiau – kad nelikome užmiršti. Mūsiškiai nė nepaklausia kaip gyvename”,- apie nelinksmą veterano senatvę kalbėjo A.Šimas.
Pergalę… pramiegojo
A.Šimas buvo pakviestas į rusų kariuomenę 1944-aisiais. Rusija, Lietuva, kurioje, pasirodo, lietuvių nebuvo galima dislokuoti, nes jie masiškai bėgo iš kariuomenės, vėl Rusija, Ukraina, Lenkija, Čekoslovakija. Ponas Antanas nekalbėjo apie mūšių baisumus – žodžiais, pasak jo, nė nenusakysi. “Kaip papasakosi apie karą? Baisu. Tu su ginklu eini prieš žmogų, kuris tau asmeniškai niekuo neprasikaltęs. Niekam to nelinkėčiau. Mūšiai, puolimas, bemiegės naktys, kartais, kai vėluodavo kroviniai su maistu – badas. Visa tai buvo”,- prisimena A.Šimas.
Pergalę jis šventė Čekoslovakijoje. Buvo atokvėpis tarp mūšių. Kariai, įsikasę apkasuose, ilsėjosi. Jeigu tai buvo galima pavadinti poilsiu – pirmas apkase budi kiek gali, paskui kelia kitą karį, šis, atbudėjęs kiek pajėgia, žadina šalia miegantį draugą. “Manęs niekas neprikėlė. Prabudęs nesupratau kas darosi. Vieni skutasi, kiti prausiasi šalia esančiame upelyje, juokai, linksmybės. Tai buvo pergalė. Aš ją pramiegojau”,- iš širdies juokėsi veteranas. Iš nuovargio griūvančių karių džiaugsmas truko neilgai – pusdienį. Vėliau – vėl mūšiai. Vokiečių daliniai neketino taip paprastai sudėti ginklų.
Paklaustas, ar tiesa, kad rusų kariai plėšė, prievartavo vietinius gyventojus, ponas Antanas tik galvą papurtė. “Nebuvo. Ir negalėjo būti. Vieną kareivį, kuris bandė lįsti prie vietinės moters, karo tribunolas nuteisė ir po paros jis buvo sušaudytas. Visi žinojome, kad vokiečiai mumis gąsdina vietinius gyventojus, tad tvarka buvo labai griežta – atėjome kaip nugalėtojai, bet ne priešai ir plėšikai”,- tvirtino buvęs karys. Ir dabar smagu prisiminti, kaip karius sutikdavo vietiniai gyventojai – džiaugsmo ašaros, apkabinimai, pagarba. “Čekoslovakijoje, mums įlipus į troleibusą, visi keleiviai atsistodavo, jei nebūdavo kur sėsti, užleisdavo vietą. Jautėme, kad žmonės mūsų laukė ir yra dėkingi. Pamenu, kartą išėjome iš bažnyčios, mus apipuolė būrys vietinių – kiekvienas traukė į save, visiems rūpėjo apkabinti, padėkoti ar bent prisiliesti prie rusų kareivio”,- sakė ponas Antanas.
Jam karas baigėsi 1946-aisiais. Kaip pėsčiomis nukeliavo iki Čekoslovakijos, taip ir grįžo į Lietuvą – pėsčiomis, tais pačiais, karo ugnimi dar alsuojančiais keliais.
Kitaip vadinti negali
“Jei būčiau žinojęs, kas čia dėsis, matyt, nė nebūčiau grįžęs”,- taip apie sugrįžtuves į gimtąjį Tekoriškį kalbėjo A.Šimas. Jau trečią dieną jis susidūrė su miško broliais. “Labai gerai juos sovietmečiu vadino – banditai. Kitaip jų negaliu vadinti ir dabar. Man jie visada išliks ne kovotojai už Lietuvos laisvę, bet banditai”,- drąsiai savo nuomonę apie pokario kovų dalyvius išdėstė karo veteranas. Susitikimas su jais ponui Antanui paliko ne itin malonius priminimus. “Užstojo kelią trise. Apčiupinėjo mane. Liesas buvau, ką tik iš fronto. “Ar šiandien pjausim, ar palauksim?”- kol mirsiu neužmiršiu jų žodžių”,- pasakojo karo dalyvis. Nepapjovė. Mainais už gyvybę A.Šimas ant savo nugaros į mišką vilko šovinius, maistą ir viską, ko tik prireikdavo Lietuvos vaduotojams. “Nežinau kaip kitur, bet mūsų apylinkės miškuose tikrų patriotų tebuvo vienetai. Kiti patys nežinojo, ko į tuos miškus sulindo.
Tarp jų – ir vokiečių klapčiukai, šaudę žydus. Žudė, padeginėjo, plėšė. Esu sutikęs tarybinių partizanų – žmonės kaip žmonės, o šitie labiau priminė žvėris”,- mano ponas Antanas. Jo nuomone, kad ir kokia būtų santvarka, užsidirbti duonai reikia. “Ir kuo gi kalta mergina, baigusi vos keturis skyrius ir dirbanti bibliotekoje. Ji tik užsidirbo pragyvenimui. Banditams atrodė kitaip – ją nušovė. Arba jauna šeima su mažais vaikais, gavusi ūkininko žemės. Visi jie – po žeme. Negaliu nei pateisinti, nei atleisti, nei pamiršti”,- vėl susigraudino A.Šimas.
Išlikti padėjo močiutės išmintis
Iki pat pensijos A.Šimas dirbo vairuotoju. “Čia jau vokiečiams reikia padėkoti. Gerai išmokė vairuoti. Kai jie okupavo, jaunuoliai turėjo eiti kirsti miško arba mokytis vairuoti. Nusprendžiau mokytis. Visą žiemą 1942-aisiais vaikščiojau į Panevėžyje vykstančius kursus. Pravertė, iš to visą gyvenimą duoną valgiau”,- kalbėjo “Sekundės” pašnekovas. Jo nuomone, ramiai nugyventi ir sulaukti senatvės jam padėjo močiutė. “Ji vis kartodavo, kad nereikia prie nieko šlietis ir niekur lįsti. Nestojau į partijas, prie penkių valdžių gyvenau, niekas manęs nepriviliojo: nei prie bažnyčios, nei prie partijų”,- sakė ponas Antanas.
Filosofuoti mėgstantis veteranas save vadina keistuoliu ir kitokiu nei visi. “Nė nežinau, kaip savo gyvenimą pavadinti – nesusipratimas kažkoks. Esu laimingas, kad gyvenu, bet galiu pasakyti, kad nė negyvenau. Gimiau 1919-aisiais. Neturėjau nei vaikystės, nei jaunystės, o senatvė patys matote kokia”,- taip pragyventus metus įvertino ponas Antanas.
Gyvuosius pamiršo
Paprašytas parodyti už nuopelnus kare gautus medalius A.Šimas tik rankomis skėstelėjo: “Tai kad liko tik juostelės. Medalius vagys išnešė”. Ilgapirščiai apšvarino senuko sodybėlę, esančią gražioje vietoje šalia Juostos upelio. “Kišenėje buvo, tai iškraustė ir išnešė, jau seniai nebeturiu”,- sakė veteranas. Tačiau pernelyg dėl to ponas Antanas nesisielojo. “Ne dėl jų kariavau”,- sakė jis žurnalistams. Tiesa, geriau savo kambarėlyje paieškojęs, atrado keletą užsilikusių apdovanojimų. Silpnai matančiam karo dalyviui medalius į švarko atlapą susegė dukra Adelė. Apčiupinėjęs prisegtus apdovanojimus, ponas Antanas šyptelėjo: “Dar nemažai liko”. Jo archyve saugomi ir iš Rusijos prezidentų gauti sveikinimai Pergalės dienos proga. Paskutinis – iš V.Putino, veteraną pasiekė prieš keletą dienų. “Girdėjau Vytautą Landsbergį per radiją šnekantį. Sakė reikia Pergalės dieną paminėti, eis į kapines, padės gėlių prie žuvusiųjų kovose kapų. O kaip gyvieji? Jų nebereikia prisiminti? Kaip rakštis visiems esame”,- vėl graudulys pagavo A.Šimą.
Sovietmečiu dažnas svečias mokyklose, gerbiamas ir laukiamas visuose renginiuose A.Šimas per 15 Lietuvos nepriklausomybės metų prisimintas pirmą kartą. “Buvo atvažiavę iš seniūnijos. Surašė visus mano gautus apdovanojimus, pakvietė atvykti į Bendruomenių rūmuose vyksiantį minėjimą”,- pasakojo veteranas. “Apdovanos medaliais pergalės 60-mečiui paminėti. Tikiuosi, kad ir tėtė jo nusipelnė”,- į pokalbį įsiterpė A.Šimo dukra Adelė.
“Nedaug mūsų beliko. Seniūnijoje – trys. Visi – ligoniai. Aš nebematau. Vokiečių liepsnosvaidžių darbas. Nepataikė tiesiai į akis, bet dūmų teko. Sako, jie – labai kenksmingi. Nesitikiu, kad valdžia į mus atsigręš, neturi kada – reikia rietis tarpusavyje kaip šunims. Kuo greičiau išmirsime, tuo geriau – nebeliks problemos”,- tiesiai šviesiai žėrė karo dalyvis. Svečiais jis džiaugėsi – nuoskaudos, laimingos gyvenimo akimirkos, rūpesčiai ir menki džiaugsmai liete liejosi ne vieną valandą. Ir ašaros ritosi ne vieną kartą – nepelnytai užmiršto žmogaus ašaros.
Rasa Šošič
tel. (8-655)04727, rasa@sekunde.com
